In memoriam. Bronislava Jakučionienė 1933-2023
2023 21 vasario

Gal ir visas gyvenimas – vienintelis, vienas, didžiausias mano stebuklas, nepaprastas paprastumu.
Just. Marcinkevičius
Metų Laikų simfonija, liudydama artėjančią žiemos pabaigą, netikėtai suskamba skausmo gaida – vasario 6d. mirė alantiškė Mokytoja Bronislava Jakučionienė (Kazlaitė). Liūdėdami prisimename svarbius jos Gyvenimo įvykius.
1933 metais balandžio 13 dieną Kazlų kaime, vos du kilometrai nuo Alantos miestelio, prie Duobio ežero, valstiečių Kazlų šeimoje gimė Bronislava, toji pati, niekada vėliau nevadinta Bronislava – tik Brone, Bronyte ir daugelį metų – Mokytoja. Buvo pati mažiausioji – pagrandukė – darbščioje, dainingoje šeimoje, kurioje dainavo visi – tiek daugiau nei dešimčia metų vyresni brolis su seserimi, tiek tėvai. ,,Iš vaikystės mėgau aust labai. Su seserim ir pūsseserem išsiaudžiau tautinius drabužius, pačias pasisiūvam ir eidavam kermošiun Alunton“, su pasididžiavimu prisimindavo Bronytė.
1942 m. rudenį B. Kazlaitė atėjo į Aluntos pradinę mokyklą, o 1945 m. rudenį jau ėmė lankyti Aluntos gimnaziją ir 1949 m. įstojo į Ukmergės Vl. Žvirblio pedagoginę mokyklą. 1953 m. jau dirbo Ukmergės rajono Kiškeliškių septynmetėje mokykloje vyr. pionierių vadove, vadovavo pionierių šokių kolektyvui. Nuo 1954 m. rugsėjo iki 1957 m. dirbo Molėtų rajone Kašeikių septynmetėje mokykloje pradinių klasių mokytoja ir pionierių šokių vadove, bibliotekos vedėja.
Po trejų metų -1957 m. – gavo išsvajotąjį paskyrimą į Alantą – arčiau tėviškės. Tam tebuvo vienintelė sąlyga – mokykloje turėsianti suburti šokių ratelį. ,,Sutikau, iškart sutikau, – prisimindavo Bronytė. – Jauna buvau, kas ten galvoj… Aš gi tik su mažais vaikais buvau šokus”. Tačiau didelių bėdų neturėjo ir su vyresniaisiais – mokiniai klausė jaunos ir energingos mokytojos, dalyvavo respublikinėje moksleivių dainų šventėje Vilniuje. Daug metų Bronė dirbo ir su Kultūros namų šokių kolektyvu, vadovavo spaliukų šokių kolektyvui bei pati dalyvavo meno saviveikloje. Visada jos vadovaujamų šokių kolektyvų pasirodymai palikdavo malonų įspūdį, nes didelį dėmesį Mokytoja skyrė sceniniam įvaizdžiui, drabužiams, apavui, laikysenai, šukuosenoms. Taip 36-erius metus Alantoje gyvavo vaikų ir vyresnėlių liaudies šokių rateliai, vėliau ir pramoginių šokių kolektyvas. Įvairiuose pasirodymuose sukosi ir bendradarbių šokėjų poros, Bronytės išmokytos! Kelios alantiškių kartos pamėgo šokį ir dar lig šiolei prisimena paprastų, kartais net įmantrių šokių žingsnelius ir ilgesingai atsidūsta: ,,Ech, kai jauni buvom…“
B. Jakučionienė iki 1993 m. dirbo Alantos vidurinėje mokykloje pradinių klasių mokytoja. Ji buvo atsakinga už I – III klasių mokinių tėvų pedagoginį švietimą. Su tėvais Bronė organizavo įvairius pokalbius auklėjimo klausimais. Mokytoja labai kūrybinga: sukūrė Naujųjų Metų karnavalo šokius: „ Žvaigždžių simfonija“, „ Eglė ir vėjas“, „ Vandens lelija“ ir kt., inscenizacijas „Motulė paviliojo“, „Eglė žalčių karalienė“. „Abėcėlės šventės“ buvo tapusios tradicija, gausiai lankomos mokinių tėvų. Stengėsi dalytis patirtimi su kolegomis.
Ryškiausi mokytojos bruožai –sąžiningas požiūris į darbą, darbštumas, tvarkingumas, punktualumas ir reiklumas, kantrybė. B. Jakučionienės pamokos buvo vaizdžios, ji sąžiningai joms ruošėsi, sekė pedagoginę spaudą, kūrybingai vykdė programinius reikalavimus, sumaniai taikė naujoves. Mokytoja buvo reikli mokinių žinioms, ugdė jų atsakomybę, didelį dėmesį skyrė estetiniam bei patriotiniam, tautiniam auklėjimui. Per ilgus darbo metus ne vienam mokytoja įdiegė meno pajutimą, norą įsiklausyti į muzikos ritmą, ugdė meilę gėriui ir grožiui. Mokytoja Bronė mielai dalyvavo kultūros namų pasirodymuose, dainavo duetuose, ansambliuose. Visada kukli Bronytė sakydavo, kad jos balsas ,,minkiausias” iš visų šeimynykščių, bet užteko jai užtraukti ,,Gražių dainelių daug girdėjau”, ir tapdavo aišku, kad visa vaikystė prabėgo ne tik klausantis vyresniųjų – daug dainavo ir pati: kaip mama ir brolis giedojo Alantos šv. Jokūbo bažnyčios chore, muzikalus jos balsas skambėjo įvairiose šventėse, pasibuvimuose, ne vieną alantiškį jos švelnus balsas nulydėjo į Amžino poilsio vietą.
Mokytoja B. Jakučionienė apdovanota LTSR Švietimo ministerijos garbės raštu už šokių kolektyvo paruošimą respublikinei Dainų šventei (1964 m.), „Saviveiklos žymūno“ ženkleliu (1965 m.), medaliu „ Už šaunų darbą“ (1970 m.), Molėtų rajono Švietimo skyriaus garbės raštu (1980 m.).
Mokytojos Bronislavos Jakučionienės ir Antano Jakučionio šeima – pedagogų šeima. Jie abu ne tik stropūs pedagogai, bet ir rūpestingi tėvai. Išaugino dukterį Astą ir sūnų Liną. Tėvai būdami pareigingi, sąžiningi, reiklūs sau, darbštūs, geriausius bruožus įskiepijo ir vaikams. Dabar nedideliame Mokytojų Jakučionių namelyje, visai greta mokyklos, dažnai vieši anūkai, krykštauja proanūkė.
Šiandien, regis, dar girdime Mokytojos B. Jakučionienės balsą:
,, Ateis diena, kai išsiskirsim,
Neverk, o tik uždek žvakelę,
Malda nušvieski mano kelią,
Ir būsim nugalėję mirtį”
(V. Ruškienė)
Su pagarba – Alantos gimnazijos bendruomenė.