Jie kūrė Lietuvos ryšius

2018 rugsėjo 17

STASYS GRAŽYS

Mano vaikystė prabėgo nuostabiame Aukštaitijos krašte šalia Alantos miestelio. Į mokyklą tekdavo kulniuoti gerą kilometrą. Po žiemos atšilus orams, žingsniuodavome basi žvyruotu keliu, ku­ris gerokai pamasažuodavo, kaip dabar madinga sakyti, mūsų padus. Taip pat madingai šiandien atrodytų ir anuometinės palopytos kaimo berniokų kelnės.

Visi į savarankišką gyvenimo kelią išeiname iš savo vaikystės. Joje dažnam iš mūsų užsimezga ir būsimos profesijos pradai. Mudu su vienu klasės draugu labai norėjome turėti kokį nors garsus skleidžiantį aparatą. Tai ir sumontavom nesudėtingą detektorinį imtuvą, kuris ėmė tik vieną stotį. Bet mes jau galėjome per ausines girdėti ką kalba ir groja Vilnius.

Manau, kad šis paauglystės epizodas ir turėjo lemiamos reikšmės pasirinkti ryšininko profesiją. Galima sakyti, mane „pagavo” įtaigi reklama apie naują tais laikais rajoninių elektros ryšių ir radiofikacijos specialybę. Mokydamasis Vilniaus politechnikume praktiką atlikau įvairiuose įrengimų montavimo padaliniuose. Dėl to, baigęs mokslus, pasirinkau darbą Statybos montavimo valdyboje, kur montavo naujus ir rekonstravo senus ryšių įrengimus.

1970 m. teko montuoti ir derinti automatinę telefono stotį Naujojoje Akmenėje. Tai buvo paskutinis rajonas, iš kurio buvo panaikintas rankinis telefono komutatorius. Iš tų laikų maloniai prisimenu savo vadovus A. Putelį, S. Savicką, A. Vaitiekūną, V. Rusecką, kurie suteikė man naudingų gyvenimo pamokų. Taip pat šiltų žodžių verti puikūs, darbštūs ir nuoširdūs bendradarbiai J. V.Paliukas, S. Pūtis, S. Petrauskas, A. Nasevičius, F. Gaidukevičius.

Dirbdamas baigiau Vilniaus inžinerinį statybos institutą (dabar Vilniaus Gedi­mino technikos universitetas) ir įgijau inžinieriaus ekonomisto specialybę. Dirbau netingėdamas. Suktis reikėjo sparčiai, kai dvidešimtmetis vedžiau ir šeimoje vie­na po kitos atsirado trys atžalos. Dabar vaikai jau suaugę ir savarankiški, džiugina pasiekimais ir vaikaičiais.

Baigęs technikumą ir porą metų padirbėjęs ryšių įrengimų montavimo bei derinimo techniku, tapau tos srities darbų vykdytoju. 1975 m. gavau įdomų pasiūlymą – dirbti SSRS ambasados Lenkijoje ryšių specialistu. Turėjau tiesiogiai atsakyti už patikimą ir kokybišką ryšį. Taip susipažinau su ryšių tinklų reikalavimais užsienio sąlygomis. Kad ir kokia būtų politinė sistema, ji negali apsieiti be gerai veikiančių ryšių, kurie yra tarytum nervai, perduodantys signalus į visas organizmo zonas. Darbas Varšuvoje buvo atsakingas ir įtemptas, tačiau suteikė galimybių iš arčiau pažinti kaimyninę šalį, įgyti gyvenimiškos patirties.

Po Lenkijos teko atitinkamuose kursuose pagilinti žinias apie sparčiai tobulėjančią techniką ir tęsti darbą statant bei renovuojant ryšių objektus, įdiegiant naujos kartos telefonų stotis, tiesiant kabelius ir t.t. Aštuonerius metus dirbau man įprastą darbą kaip ryšių įrengimų montavimo ir derinimo darbų vykdytojas. Po to trumpai dirbau Lietuvos centriniame ryšių projektavimo biure vyriausiuoju projektų inžinieriumi.

1987 m. liepą buvau paskirtas įmonės „Vilniaus miesto telefono tinklas” vyri­ausiuoju inžinieriumi. Metų pabaigoje sostinėje pradėjo veikti pirmoji elektroninė stotis. Tuo metu šiai įmonei vadovavo plačios erudicijos vadovas Elmaras Puodžiūnas. Iš jo turėjau galimybę pasisemti nuoširdžios praktinės išminties. Anuomet dar nebu­vo paprasta įsivesti laidinį telefoną, trūko pajėgumų. Norintys įsirengti telefoną buvo registruojami į eiles pagal gyvenamuosius mikrorajonus, kur būdavo statomos telefono stotys ir montuojami tink­lai. Tokia buvo kasdienybė. Tada nė nenujaučiau, koks sudėtingas gyven­imo laikotarpis laukia ne tik manęs, bet ir viso mūsų krašto.

1989   m.   spalio   pradžioje buvau   išrinktas   įmonės   „Vilniaus miesto telefono tinklas” viršininku.

Po penkių mėnesių 1990 m. kovo 11  d. Lietuva paskelbė atkurianti nepriklausomą valstybę. Kaip rūstus atsakas netruko užgriūti „broliška” sovietinė blokada. Dirbti tapo labai sunku: viskas užblokuota, sustabdyti tiekimai iš Sovietų Sąjungos. 1988 m. buvo prasidėjęs stočių skaitmenizavimas, 1990 m. balandį turėjome gauti eilines naujų įrengimų siuntas elektroninėm statybom plėsti. Tačiau Maskva „uždarė langelį”. Negavome       įrengimų daugiau kaip už tris milijonus dolerių. Sustojo Vilniaus miesto telefono tinklo plėtra.

Naujoje mūsų pačių valdžioje atsirado veikėjų, kurie puolė visaip juodin­ti ryšininkus, jų vadovybę, kad esą mes tik tą ir teveikiam, jog, užsidėję ausines, klausomės jų „nepaprastai svarbių” pokalbių. Teisybę pasakius, mums visai ne tos „paslaptys” rūpėjo, o pirmiausia buvo svarbu net ir nepalankiomis sąlygomis užtikrinti normalų ryšį.

Per 1991 m. sausį teko pergyventi didžiausius išmėginimus. Okupantai pirmi­ausia puolė Vilniaus televizijos bokštą, kuriame buvo ir vienintelio tuo metu mobil­iojo telefono (juo naudojosi įvairios įstaigos, bet dar ne piliečiai) „Altajaus” stoties įrengimai. Ten budėjo mūsų žmogus R. Šatas. Svarbiausia buvo palaikyti jį moraliai, kad nepanikuotų ir išlaikytų ramybę. Taip nuolat palaikant su juo ryšį prabėgo nak­tis. Ryte su okupantais ėję išvien „Jedinstvos” aktyvistai jį surado ir visų mūsų laimei paleido. Šio ryšio sistema buvo atkurta išėjus kolaborantams iš bokšto.

Kai po sausio įvykių atsigavome, užgriuvo Maskvos rugpjūčio pučas ir vėl iškilo pavojus mūsų Nepriklausomybei. Vilniaus vicemeras Alfredas Putramentas sudarė visų komunalinių įmonių vadovų štabą. Buvo parengtos specialios programos, kaip išlaikyti veikiančias gyvybiškai svarbias miesto infrastruktūros dalis. Pasitaikė atvejų, kai teko veikti ir atvirkščiai – sulėtinti darbą, trukdyti okupaciniams kėslams. Mane aplankė specialaus milicijos padalinio OMON smogikai ir pareikalavo įjungti jiems ryšius. Neįjungėm, nes ryšininkai solidariai nenorėjo tarnauti perversmininkams ir garbingai išlaikė ištikimybės savo valstybei egzaminą. Omonininkai pagrasino patys įjungsią, bet mes atsakėm, jog tuo atveju ryšiai visai nebeveiks.

Kai pro mūsiškį ryšininkų štabą Lvovo gatvėje riedėjo okupantų tankai, vieno­je Vilniaus stotyje dingo atsiliepimo signalas. Aš jau ketinau nors kiek nusnausti po sunkaus budėjimo. Tačiau reikėjo staigiai veikti ir pašalinti gedimą, nes be ryšio būtų likę apie 10 000 žmonių, o tokioje įtemptoje situacijoje galėjo kilti panika. Atvykęs į štabą pakeičiau budėjusį vyriausiąjį inžinierių Joną Dzekunską, kuris rūpinosi gedimo šalinimu. Gedimą tąkart pavyko pašalinti per pusvalandį. Būtinai reikėjo sustiprinti ir užtikrinti ryšius su Seimu. Apie tai žinojome tik du žmonės. Laimei, po poros dienų pučas Maskvo­je subliūško ir įtampa atslūgo. Pasipylė tikra Lietuvos tarptautinio ir diplomatinio pripažinimo lavina. Nors mano funkcijos liko tos pačios, tačiau buvau naujoviškai „perkrikštytas” VĮ “Vilniaus telefono tinklas” direktoriumi.

Nežiūrint visų pavojų ir problemų, gyvenimas nestovėjo vietoje. Dar 1991 m. pradžioje bu­vau pakviestas dalyvauti kuriant pirmąją individualiems vartotojams skirtą mobiliojo ryšio kompaniją Lietuvoje. Tapau bendrosios įmonės “Comliet” steigimo grupės vadovu. Teko derėtis su užsienio investuoto­jais, kurie į mus anuomet dar labai atsargiai ir net nepatikliai žiūrėjo.

Lankydamasis užsienyje, asmeniškai susipažinau su ten veikusių mobiliųjų tinklų techninėmis ir vadybinėmis sistemo­mis.

Įsikūrus BĮ “Comliet”, buvau išrinktas direktorių tarybos pirmininku. Jos vadovu, generaliniu direktoriumi, tapo didžiulę vadovavimo patirtį turintis, buvę ryšių ministras Vytautas Jonas Kuzma. 1994 m. man buvo pasiūlyta dirbti BĮ “Comliet” marketingo direktoriumi, vėliau – generalinio direktoriaus pavaduotoju. Dirbdamas tiesiogiai atsakiau už technikos, rinkodaros ir prekybos, klientų aptarnavime departamentų veiklą. Vadovavau visiems naujojo mobiliojo tinklo statybos darbams. Taip pat buvo parengta marketingo strategija šios kompanijos veiklai rinkos sąlygomis.

Šešerius metus dalyvavau naujos ryšių sistemos diegime. Visą šalį padengėme bazinių stočių tinklu. Praktiškai tapo įmanoma pasiekti abonentus visuose Lietuvos kampeliuose. Iš viso įdiegėme per 60 bazinių stočių. Kiekvienos naujos stoties pris­tatymas tapdavo reikšmingu įvykiu rajono ar miesto gyventojams. Pristatydavome tobulesnius mobiliuosius telefonus, bendraudavome su esamais ir būsimais klien­tais. Prezentacijoms dažniausiai vadovavo tuo metu bendrovės Marketingo depar­tamente dirbęs atstovu spaudai žinomas žurnalistas, radijo apžvalgininkas Sigitas Krivickas. Šioje srityje mes buvome pirmieji. Vėliau atsirado kitos dar pažangesnę techniką naudojančios bendrovės – „Omnitel”, „Bitė”, „Tele 2″.

Šiuo metu esu Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnybos paslaugų skyriaus vedėjas. Paslaugų skyrius užtikrina elektroninių paslaugų vartotojų teisių apsaugą, prižiūri elektroninių (taip pat ir universaliųjų) ryšių paslaugų teikimą, nagrinėja prašymus, skundus ir ginčus, diegia vartotojų apsaugos prevencines priemones, šviečia vartotojus.

Apsilankius savo „atminties skrynioje”, dar iš jaunystės visam gyvenimui įsiminiau didžiojo prancūzų rašytojo Antuano de Sent-Egziuperi skaitytą mintį: „Nėra didesnės vertybės – kaip žmogaus ryšys su žmogumi.

Comliet tarptautinio palydovinio telefono ryšio stotis atidaryta

R. Slapšys pristato nokia 540

Kas yra bendrovė Comliet

Dar vienas susitikimas su Comliet 1996

Comliet 1992-1997 m. 5 metai

Telefonas būtinybė ar prabanga

Comliet paroda 1997 m.

Comliet  VIZIJA