Kultūra

Didelį  alantiškių ir kitų krašto mylėtojų susidomėjimą sukėlė knyga „Švyti Alanta nuo tėviškės kalvos”. Ji buvo vertinama kaip mažoji enciklopedija apie šį Aukštaitijos kampelį. Medžiagą jai – atsiminimus, dokumentus, žinias iš knygų, spaudos – autorius rinko daugiau kaip 40 metų. Jos daug pateikė ir kiti kraštotyrininkai, tėviškės mylėtojai. Ypač daug vertingos medžiagos surinko ir užrašė kunigas Kazimieras Girnius, mokytojai Lidija Pivorienė, Antanas Jakučionis, bibliotekininkė Elvyra Satkūnaitė, rezistencijos kovų tyrinėtojas Algirdas Šiukščius ir kiti entuziastai. Jų autorystė nebuvo nuslėpta, pavardės įrašytos atitinkamuose puslapiuose, jiems padėkota.

Deja, šios knygos įsigyti nebeįmanoma, nors nemažai kraštiečių teiraujasi asmeniškai, ieško knygynuose. Į pagalbą ateina „Versmės” leidykla, esanti Vilniuje. Jos kolektyvas ėmėsi iniciatyvos atlikti didžiulį, prasmingą darbą – išleisti monografijas, skirtas Lietuvos valsčiams. Valsčiai kaip teritorinis administracinis vienetas susiformavo XIX a. Viduryje ir buvo panaikinti 1950 m. Jų ribos daugiausia atitiko istorinius, ekonominius, kultūrinius ryšius, dažnai sutapo su parapijų ribomis, buvo susiję šnektos bendrumu, ypatybėmis. Valsčiai daugeliu atvejų apėmė didesnes teritorijas negu dabartinės seniūnijos, iš jų ir Alantos valsčius.

Monografija – stambus, dažnai daugelio autorių veikalas, nagrinėjantis vieną temą, šiuo atveju – valsčiaus teritorijos kraštovaizdį, istoriją, kultūros reiškinius, žmonių likimus ir nuopelnus, miestelių, kaimų istoriją, papročius, tradicijas, buitį.

Šiam milžiniškam darbui reikalingos didelės autorių grupės, kartais daugiau kaip 100 žmonių. Kai kurioms temoms tyrinėti ir aprašyti gali būti kviečiami mokslininkai, bet pagrindiniai monografijos kūrėjai apie savąjį kraštą yra mokytojai, tarnautojai, kiti inteligentai, net moksleiviai, eiliniai darbuotojai. Jų surinkta ir apibendrinta medžiaga geriausiai išreiškia savo krašto dvasią, yra vertingas palikimas ne tik dabarčiai, bet ir ateities kartoms. Ne tik žinios, bet ir meilė tėviškei ugdo pasididžiavimą gimtuoju kraštu.

Monografija „Alanta” didele dalimi remsis knyga „Švyti Alanta nuo tėviškės kalvos”, bet daugelis temų bus išplėsta, išnagrinėta išsamiau, įtraukta naujai. Todėl ir reikia sutelkti neabejingų žmonių pastangas šiai knygai parengti ir išleisti. Džiugu, kad jau gavome tikrai vertingų straipsnių iš žinomų ir naujų autorių.

Mokytojas Antanas Jakučionis pateikė išsamų, konkretų rašinį apie Alantos krašto mokyklas, rašo Alantos mokyklos istoriją. Etnografė Nijolė Aleinikovienė pasakoja apie  Naujasodžio tautodailininkes, VTM mokytoja Jolita Bukėnienė surinko medžiagą apie Alantos krašto literatus, studentė Rasa Jakučionytė – apie šio krašto vietovardžius. Vertingų straipsnių yra pažadėję nemažai kitų autorių.

Naujos medžiagos apie praeitį pateikė Henrikas Jatautis, Algimantas Satkūnas. Aleksiejus Semionovas, bendradarbiauja žurnalistai Algirdas Meilus, Šarūnas Preikšas. Knygoje bus tik autoriniai darbai, su autoriais bus sudaromos sutartys ir pagal galimybes atlyginama.

Turime pasakyti, kad dar trūksta autorių darbų apie kai kuriuos reikšmingus kaimus, kaip antai Trumponys, Migiškiai, Gaigalai, Avilčiai, Vastapai ir kai kuriuos kitus. Manome, kad dar yra daug garbingų žmonių, apie kuriuos nėra papasakota  knygoje „Švyti Alanta nuo tėviškės kalvos”.

Būtų gerai gauti daugiau pasakojimų apie praeitį ir dabartį. Tėvelių ir senelių pasakojimus galėtų užrašyti ir moksleiviai. Tad nelaukime, kol kas nors atvažiuos ir užrašys, neslėpkime to, ką jau turime, – juk tai turtas, kuriuo turime pasidalinti su visais kraštiečiais.

Ar paliksime istorinę dovaną ateičiai, priklauso nuo mūsų visų. Nedelskime.