„Visą gyvenimą myniau Alantos žemę…“

2020 30 birželio

Antanas Pivoras, žinomas Alantos krašto žmogus, 85-erių metų sukaktį minėjo kiek daugiau nei po mėnesio, per Tėvo dieną, kai susirinko patys artimiausieji, patys laukiamiausieji  – vaikai ir anūkai, o netrukus , kaip ir kasmet, ras ir antaninių vainiką. Tad tarp karštų ir šventiškų dienų, spėję įterpti mūsų nuotolinį pokalbį, prisiminėme tai, kas ypač brangu ir svarbu gerbiamam Antanui…    

-.Regis, tik neseniai pynėme Jums menamą gėlių vainiką gražaus jubiliejus proga, linkėjome daug gerų ir gražių žodžių, o šit – ir pralėkė dar penkeri metai. Kas nutiko Jūsų gyvenime per tuos penketą metų reikšmingo, vertingo?…

– Nemanau, kad tai buvo senatvinio ištižimo metai. Kol sveikata dar leidžia kimbu į visus praeities ir dabarties darbus: norisi, kad gėlė prie namų žydėtų, kad pomidorai šiltnamyje raudonuotų, kad galėčiau dažniau aplankyti anūkus ir proanūkius. O svarbiausia – apmąstyti, ką gera esu surašęs į kūrybos sąsiuvinius, kokiems žmonėms turiu būti dėkingas, kad savyje kūriau laimę ir stengiausi  ja dalintis su kitais. Tai buvo pirmiausia šeima: žmona, vaikai, kurie nuėjo sėkmingu gyvenimo keliu. Atmintyje nuolat viešėjo mieli buvę bendradarbiai, kasdieninis bendravimas su puikiais kaimynais. Šie pamąstymai suplaukė į vieną paskutiniųjų mano knygų „Kelias ant tėviškės kalnelių“. Kiek girdėjau, ji labai  sudomino visus, kurie ją skaitė.   

– Ar Jūs laimingas žmogus? O gal kūryba Jus ir padarė laimingu?

– Tai kodėl man būti nelaimingam, jei mano kūrybos vaisiais gali mėgautis daugelis  skaitytojų? Pastaraisiais metais parašiau pluoštą atsiminimų ir juos pavadinau „Kodėl aš esu laimingas“. Manau, žiupsnelis tų atsiminimų atsakys ir į jūsų klausimą. „Gamta į Žemę atsiuntė mane tuo metu, kai pasaulyje ir Lietuvoje vyko svarbiausi istoriniai įvykiai. Todėl man, tėčiui ant rankų laikant, teko matyti Antaną Smetoną, Alantoje girdėti karo dundesius, ištverti pokarį be duonos kąsnio, visa širdimi pritarti Sąjūdžio darbams, pačiam dalyvauti Baltijos kelyje, lankytis prie televizijos bokšto po Sausio įvykių… Nubruktas į nekenčiamas pareigas, svajojau matyti laisvą Lietuvą. .Tai sakiau ir viename alantiškių susirinkime kultūros namuose…
Bet aktyvus kovotojas aš netapau. Tas prakeiktas nuolankumas stūmė į gardą, kuriame reikėjo dirbti ir maitintis.
Kai žvelgiu į kūrybinę praeitį, tai matau tuos žmones, kurie žadino kūrybos polėkį ir padėjo rasti į ją kelią. Jau Alantos mokykloje lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Aldona Abukauskaitė-Urbonienė pastebėjo mano polinkį rašyti ir patarė, kad kūrinėlyje būtų veiksmas. Aš tuo ir vadovaujuosi.“

– Per gyvenimą Jūs sutikote daug žmonių, bendravote su jais, stebėjote juos, ir visi jie, ko gero, bus palikę kokią tai žymę Jūsų širdies ir minčių kertelėje. Ar ką galėtumėte išskirti?

– Mokykloje geriausi draugai buvo Julius ir Stasys Jurevičiai. Tai suolo draugai, su kuriais daug kalbėjome apie kūrybą. Julius spėjo išleisti vieną poezijos knygelę, o Stasys yra Lietuvos rašytojų sąjungos narys, išleidęs bent kelias poezijos knygas. Abu broliai savo kūrybą skyrė gimtiesiems Kaniūkams.
Gražiai mano kūrybą vertino profesorius, vaikų literatūros tyrinėtojas Vincas Auryla. Daugelį metų bendravau su rašytojais Vladislovu Telksniu, Vytautu Rakausku. Su buvusiu LR Kultūros ministru, poetu Juozu Nekrošiumi vienas kitą vadinome bičiuliais. Visų jų jau nebeturiu, bet išliko jų laiškai, jų žodžiai…

-.Esate Aukštaitis tikrąja ta žodžio prasme. Net ir kūryboje pabrėžiate savo etniškumą. Kiek Jums svarbios Jūsų paties šaknys ir Lietuvos bei  Alantos- Molėtų krašto istorija?

– Pasakysiu labai pakiliai. Išdygau po Karalinavos ąžuolu, sužydėjau kaštonu prie savo sodybos. Vaikystėje laksčiau basas, mokiausi su guminiais, o dėstytojavau jau su odiniais. Visą gyvenimą myniau Alantos žemę. Todėl Alantai ir Anykščiams paskyriau pirmąją knygą „Aukštaičio sakmės“. Keturiasdešimt metų rinkau medžiagą knygai „Švyti Alanta nuo tėviškės kalvos“. Tai ne vien mano knyga. Tai skaitiniai, į kuriuos sudėta daugelio kraštotyrininkų, rašytojų surinkta medžiaga. Džiaugiuosi, kad tokių žmonių yra ir šiandien. Alantiškis Gintautas Šeikis pateikė tiek faktų ir nuotraukų, kad jie turėtų atsidurti kitoje knygoje apie Alantą.

– Kartą esate sakęs, kad Jums labiau patinka, kai sveikina su vardadieniu, o ne gimtadieniu. Birželio 13-ąją – Šv. Antanas. Kokie šilčiausi varduvių prisiminimai, ar daug ąžuolo vainikų turėjote?

– Mano gimtadieniai, išskyrus jubiliejinius, yra praėję ramiai, o štai vardadienis – jį žino daugelis. Dažniausiai kaimynai pasistengdavo, kad anksti ryte rasčiau ant durų ąžuolo ar gėlių vainikus. Paskui reikėjo saugoti, kad jie nenuvystų ir nenudžiūtų… Prisimenu, ir pokario metais, kad ir bijodami, kaimynai nešė vainikus…

– Kaip jaučiatės, sukūręs Vėjūnės vardą  ir apibrėžęs jos titulą? Daugelis rašytojų yra prisipažinę, kad ne kiekvienam pavyksta parašyti kūrinėlių vaikams. Jūs esate ta maloni išimtis. Kaip manote, kur čia „pakastas lobis“?

– Žinau, kad vaikai yra patys didžiausi fantazuotojai, jie mėgsta klausytis ir skaityti fantazijas.  Jų norai man yra brangūs. Jaučiu, kad manyje yra fantazijos šaltiniai. Tai kodėl jų neatskleisti ?Aš net pats stebiuosi iš kur tiek fantazijos išliejau knygoje apie Vėjūnę…

–  O jei dabar  vėl leistumėte laikraštį „Alantos akiračiai“…?

– Mokykloje svajojau apie žurnalistiką, bet pamatęs konkursą, nuėjau į lituanistiką. Bedirbdamas neužmiršau žurnalistikos, buvau  įkūręs spaudos leidimo įmonę „Sodžius“, leidau laikraštį „Alantos akiračiai“., pramoginius leidinius , net bilietų konspektus ir kt.  Bet ką, tu, žmogau, vienas gali nuveikti?    Šiandien žiniasklaida yra turtinga, bet kartais nueina į lankas ir paskleidžia melą. Kaip kam tai duoda dividendus.  Turbūt rašyčiau apie džiaugsmus ir rūpesčius. Ir stengčiausi teisingai…

– Ačiū už išsakytas mintis ir tegu alma jūsų fantazijos šaltiniai.

Molėtų krašto laikraščio „Vilnis“ publikacija