ALANTIŠKIAI PRIEŠ CARO VALDŽIĄ IR TVARKĄ 1905-1907 M.

© Antanas Pivoras, 2005

1905-1907 m. revoliucijos įvykiai paliko pėdsakų daugelyje kai­mų ir miestelių. Revoliucijos liepsna buvo įsižiebusi ir Alantoje. Pasi­remdamas policijos ir privačių asmenų pranešimais, Kauno viceguberna-torius rašė: „Alantos ir kaimyniniuose valsčiuose pastebimas priešiškas nusistatymas esamai santvarkai ir visuomeniniam gyvenimui…” Čia buvo susidaręs pogrindininkų būrys, taip vadinama Alantos socialdemokratų kuopa. Kuopai vadovavo Pranas Sabaliauskas. Kuopa susidarė iš 20 narių ir tiek pat prijaučiančių. Šių įvykių liudininkas Danielius Drazdauskas pasakojo, kad kuopos nariai platino atsišaukimus, nukreiptus prieš carą, dainavo revoliucines dainas, kaip „Atsisakome senojo svieto” ir kt. Po­vilas Kazlas, irgi šių įvykių dalyvis, pasakoja, kad buvo sudaužytas deg­tinės monopolis, po to padegtas Pomarnackio dvaras. Kadangi pastatai buvo daugiausia mūriniai, todėl sudegė tik tvartai ir klojimas.

Aktyviausi šių įvykių dalyviai ir vadovai buvo Povilas Kazlas, J. Siminkevičius, M. Staškūnas, F. Targonskas. Ypač plačiai nuskambėjo tų metų vasaros įvykiai Alantoje. Liepos 25-26 d. per Jokūbo atlaidus buvo išlipinti anticariniai atsišaukimai. Pasklido gandai, kad valstiečiai rengiasi užpulti Pomarnackio dvarą ir užmušti uriadniką. Tuo metu uriad-nikas buvo rusas Kovoliovas. Uriadnikas buvo pasislėpęs ir miestelis at­rodė tarsi išmiręs, be valdžios. Pristavas iškvietė iš Ukmergės pusę es­kadrono dragūnų. Liepos 26 d. žmonės apmėtė akmenimis dragūnus, o kai jie nujojo į uriadniko kiemą, ilgai laikė juos apgulę. Ir tik žmonėms išsisklaidžius, dragūnai su pristavu išjojo į dvarą.

Buvo pašalinta senoji valsčiaus valdyba ir išrinkta nauja, pašalintas rusas mokytojas ir paskirtas naujas mokytojas Jaudegis, pradėjęs mokyti lietuvių kalbos.

Tų pačių metų rudenį Alantos turgaus aikštėje įvyko mitingas. Į mitingą atvyko Anykščių revoliucionieriai Justinas Baltuška, Didžiulis, broliai Laskauskai. Broliai Laskauskai pasakė kalbas. Revoliuciniam rei­kalui buvo surinkta nemažai aukų. Pagrindinis aukų rinkėjas ir kasininkas buvo vargonininkas Flerijonas Targonskas. Mitingo metu buvo platinami socialdemokratiniai lapeliai.

Sausio mėnesį į Alantą atvažiavo trys „cicilikai” iš Skiemonių. Jie nuėjo į degtinės krautuvę ir savininką pristatė prie sienos. „Cicilikai” iš krautuvės išnešė visą degtinę į aikštę ir sudaužė. Uriadnikas visai nesi­rodė. Žmonės reikalavo išvyti taip vadinamuosius „caro šunis” – valdi­ninkus ir rusus mokytojus.

Kauno vicegubernatoriaus nurodymu į Alantą buvo nusiųsta 50 ka­zokų. Valsčiaus valdžia sušaukė gyventojų susirinkimą. Jie pradėjo šaukti pavardes valstiečių, kurie dalyvavo kovoje prieš valdžią. Bet neišdavė „cicilikų”. Alantos žydas Zilberis organizavo kai kurių socialdemokra­tų pabėgimą į užsienį. Į Ameriką pabėgo J. Siminkevičius, M. Gražys, P. Sabaliauskas. Klebonas D. Vainauskas iš vargonininko pareigų atleido F. Targonską. Sako, klebonui trūko kantrybė, kai F. Targonskas bažnyčio­je užgrojo „Internacionalą”.

Socialdemokratinėmis idėjomis F. Targonskas, matyt, buvo užsi­krėtęs Rygoje, kurioje mokėsi muzikos. Atleistas iš vargonininko pareigų vertėsi ūkelyje, kuriam žemės gavo iš Pomarnackio.

Jų namas Kazlų kaime ant kalnelio vis dar tebestovi. Čia ilgus me­tus vieniša, išleidusi vaikus į pasaulį, gyveno Flerijono marti Levutė Tar-gonskienė, mirusi 2002 m. Alantiškė Birutė Šiukštienė jai skyrė eilėraštį, kuriame ją vadina šviesuole, garsia giesmininke, kurią mylėjo ir gerbė visi alantiškiai.

Netrukus pasklido gandai, kad Antalgėje juodašimčiai išpjovė visą kaimą. Tuomet miestelio ir apylinkės gyventojai išpirko iš krautuvių visą geležį. Trys Alantos kalviai iš jos kalė įvairius durklus. Reikalui esant buvo susitarta skambinti varpais. Vieną dieną susirinko pulkas vyrų ir ėjo Kazlų kaimo link į Antalgės pusę, bet jiems nusibodo eiti ir, nieko nesu­sitikę, sugrįžo atgal.

Nepaklusnumas valdžios nurodymams pasireiškė ir 1906 m. Laik­raštis „Lietuvos ūkininkas” rašė, kad 1906 m. liepos 6 (19) dieną buvo sušaukti valsčiaus atstovai, kuriems viršininkas nurodė išrinkti atstovą į Kauno gubernijos žemės dalybų komisiją. Tą žemės reformą buvo suma­niusi vyriausybė, bet alantiškiai nepasitikėjo ir atstovo nerinko.

1907 m. buvo renkami atstovai į Kauno gubernijos tarybą, kuri turėjo išrinkti rinkikus į Rusijos Dūmą. Tačiau alantiškiai valdžios nu­rodytų atstovų nerinko. „Skardas” 1907 m. Nr. 4 rašo: „Dėlto alantiškiai nutarė išrinkti nors ne tiek sumanius, bet dorus ir napaperkamus žmones, žinoma, valdžios priešus. Buvo pastatyti keturi kandidatai: T. Tarulis, K. Sabaliauskas, R. Girdvilis, ir A. Girkus. Dauguma balsų tapo išrinkti Teodoras Tarulis ir Rapolas Girdvilis. Abudu ūkininkai ir nors nebaigė kokio nors aukštesnio mokslo, bet pirmeiviai. Tikimės, kad nuvažiavę į pavieto rinkimus, jie žinos už ką balsuoti”.

KULTŪRINIO GYVENIMO AUŠRA ALANTOS PADANGĖJE

Audringas politinis ir visuomeninis gyvenimas XX a. pradžioje visoje Rusijoje, o taip pat ir Lietuvoje, ir alantiškius vertė pabusti ir pa­jausti dvasinio ir tautinio gyvenimo pakitimus. Naujos bažnyčios statyba, gimtosios kalbos atgavimas įstaigose, mokykloje ir spaudoje, inteligenti­jos atsiradimas ir susitelkimas Alantoje – reiškiniai, kurie žadino švieses­niam gyvenimui ir net eilinius valstiečius.

Daugelį alantiškių sudomino valdžios sumanymas pro Alantą tiesti geležinkelį. Laikraštis „Viltis” 1914 m. vasario 8 d. rašė: „Sausio 28 die­ną trys inžinieriai su darbininkais ėmė čia planus ketinamajam iš Kauno Dvinskan tiesti geležinkeliui. Naujo geležinkelio planą pravedė už 3 vars­tų nuo Aluntos miestelio. Žmoneliai džiaugiasi, tikėdamiesi gausią prie tiesiamojo geležinkelio darbo.” Deja, prasidėjęs Didysis (I) pasaulinis karas sužlugdė šiuos sumanymus.

Bet kultūrinio gyvenimo srityje iki karo buvo padaryta nemažai. Lietuviškų spektaklių pastatymų sąjūdis pasiekė ir Alantą. Bronius Kvik­lys enciklopedijoje „Mūsų Lietuva” rašo: „1907.III.30 Aluntoje suruoštas pirmasis lietuviškas vakaras, kuriame suvaidinti du veikalai. Nuo to laiko vakarai buvo ruošiami dažnai”.

Ypač svarbų vaidmenį suvaidino draugijos „Vilniaus aušra” Alan­tos skyrius. Istorijos mokytojas Rytis Tamašauskas iš 1907-1908 m. laik­raščių „Viltis”, „Vilniaus žinios”, „Lietuvos ūkininkas” surinko medžiagą apie draugijos „Vilniaus aušra” Alantos skyriaus veiklą. Ši draugija siekė šviesti Vilniaus ir Kauno gubernijų miestų ir kaimų tautiečius, steigiant mokyklas, bibliotekas-skaityklas, rengiant vakarus.

1907 m. liepos 22 d. (senuoju stiliumi) buvo išrinkta skyriaus val­dyba, kurios pirmininkas buvo Juozas Jankauskas, nariai Adomas Tumas, Sarapinas Puodžius, Rapolas Girdvilis, Rapolas Kazlas, mokytojas Julius Jaudegis. Draugijoje pradžioje buvo 16, o metų pabaigoje jau 38 nariai.

Draugijos nariai 1907 m. rugsėjo 30 d. Alantos dvare suorganizavo vakarą, kuriame suvaidino A. Keturakio „Ameriką pirtyje” ir Žemaitės „Valsčiaus sūdą”. Susirinko apie 250 žiūrovų. Per šv. Kalėdas buvo nori­ma suvaidinti J. Smalsčio-Smolskio „Nutrūko”, bet valdžia leidimo duoti neskubėjo. Ši pjesė buvo suvaidinta 1912 m. rugsėjo mėnesį.

„Vilniaus aušros” skyrių atstovų susirinkime Vilniuje 1908 m. apie Alantos skyrių buvo tarta daug gražių žodžių.

Tačiau gaunama žinia, jog Kauno gubernijos įsakymu „Vilniaus aušros” skyrius Alantoje uždaromas, nes esą nariai politiškai neištikimi. Rugsėjo pabaigoje paskelbiama apie draugijos „Vilniaus aušra” su visais jos skyriais veiklos baigtį.

Jos pradėtą darbą po kelerių metų tęsė „Blaivybės” draugija.

Ypač daug žinučių apie „Blaivybės” ir „Vartotojų” draugijų veik­lą 1911-1913 m. buvo paskelbta „Aušroje”, „Viltyje”. Šios draugijos 1911 m. rudenį nusiperka karčemą, suremontuoja vidų, perdengia stogą. Atidarymo iškilmėse 1911 m. lapkričio 27 d. pasidžiaugiama, jog name telpa vartotojų skyriaus parduotuvė, blaivininkų arbatinė, salė „vakarams taisyti”. Apie Vartotojų draugiją 1912 m. rašoma: „Retai kur taip gerai klojasi vartotojų draugijos krautuvei, kaip Alantoje. Čia turime gerą ir rūpestingą vedėją J. Kazėną. Jis rūpinasi parsigabenti tokių prekių, kokie kuriam laikui tinka ir reikalingi. Šiemet rudenį pargabeno 8 vagonus gerų dirbtinių trąšų ir būt dar daugiau išpardavęs, bet pritrūko. Palaiko aluntie-čiai vartotojų krautuvę, nors žydai ir siūlo jiems pigesnių, bet blogesnės rūšies, trąšų”.

1913 m. irgi džiaugiamasi alantiškių gyvenimu: „Nors miestelis ir nedidelis, vienok jau kelinti metai čia įsteigta Vartotojų draugijos krau­tuvė, kuriai nepaprastai gerai sekas, nežiūrint į tai, kad žydų laikomųjų krautuvių yra 13.

Apšvietimas pas aluntiečius, tiesa, neperaukščiausias, bet visgi pa­kilęs. Dauguma skaito šiokius tokius laikraščius, tik jų išrašymą bent kiek trukdo počta, kuri čia būtų labai reikalinga.

Paskutiniu laiku čia tapo pastatyti puikūs mūro namai dviklasei mokyklai, kurioje galės sutilpti nemažai vaikų.

Visos Alantos naujienos linksmos. Čia reikia dar pažymėti, kad jau treji metai tapo įkurtas „Blaivybės” skyrius, kuris turi 705, o beveik ket­virtadalis pilnų abstinentų. Skyrius laiko ir savo arbatinę, kuriai taipgi gerai sekas. Lankytojų pilnai užtenka. Į arbatinę ateina daugelis pasiskai­tymui visokių laikraščių, o dabar prie jos (arbatinės) įsteigta ir knygynas-skaitykla”. (J. Kazėno rūpesčiu buvo gautas leidimas knygynui įsteigti).

„Viltyje” 1914 m. sausio 28 dieną informuojama, kad „Aluntos pa­što skyrius atidarytas tik 1913 m.”

1911      m. vidury Alantos dvare suorganizuojami du vakarai: suvaidinama „Užburtas kunigaikštis” bei Žemaitės ir Bitės „Velnias spąstuose”. Po to deklamuojami patriotiniai eilėraščiai, vargonininko Antano Jučio (dailininko grafiko Prano Jučio, g. 1913 m. Alantoje, tėvas) vadovaujamas choras dainavo dainas. Ypač dažnai Alantos choras skambėjo, kai 1913-1914 m. jam vadovavo Juozas Gruodis ir Juozas Karosas.

Blaivybės draugijos teatro mėgėjai ypač aktyvūs buvo 1912 me­tais. 1912 m kovo 1 d. „Aušroje” išspausdinta žinutė: „Čia 5 vasario buvo lietuvių vakaras blaivininkų namuose. Dar nė vienas vakaras taip gerai nepasisekė, kaip šis. Artistai-mėgėjai vaidino (lošė) Gužučio dramą „Po­nas ir Mužikai”. Žmonių susirinko daug ir visi buvo užganėdinti”.

1912      m. pradžioje Blaivybės skyriaus valdyba nutarė „daryti kiekvieno mėnesio pradžioje susirinkimų su paskaitomis ir pasilinksminimais”. „Liepos 15 d. žemiečių viršininkas atvažiavo „Blaivininkų” arbatinėn su gyvaisiais paveikslais ir išrodė, kaip kenkia žmogaus sveikatai girtuokliavimas. Žmonėms paveikslai labai patiko”. („Aušra”, Tėvynės mylėtojas, 1912 m. liepos 26 d.)

1912 m. rugpjūčio 12 d. buvo suvaidinta J. Strazdo-Jaunučio me­lodrama „Švarkas ir milinė” ir komedija „Degtinė”, o rugpjūčio 26 d. – komedija „Gyvieji nabašninkai” ir J. Smalskio-Smolskio „Nutrūko”.

Medžiagos rinkėjas apie Alantos teatrą mokytojas Rytas Tamašaus­kas teigia: „Buvo sumanyta žiūrovams parodyti dviejų veiksmų Vaižgan­to komediją „Nepadėjus nėr ko rasti” ir šešių veiksmų B. Sumeliškiečio-Stosiūno klerikalinio turinio dramą „Mariutė – vargonininko duktė.”

Spėjama, kad svarbiausias teatro organizatorius buvo Blaivybės skyriaus valdybos sekretorius Juozas Jankauskas.

Kultūriniam gyvenimui ypač reikšmingas Jono Gaidžio-Gaidama-vičiaus apsigyvenimas Alantoje. „Literatūra ir menas” 1986 m. spalio 11 d. rašė: „To meto saviveiklininkams, choristams patardavęs ruošti vaidi­nimus, „viešus vakarus”, paremdavęs vienu kitu rubliu. Ypač mėgo mu­ziką ir dainas. Vis prašydavęs choristų padainuoti, o už dainas atsidėko­davęs saujomis saldainių”. Ypač garsi buvo Kazlų kaimo kapela, kurioje daktaras grojo kontrabosu, o jo pusbrolis A. Pagalys – smuiku”.

Laikraščius žmonės skaitė ne  tik knygynėlyje, bet ir užsisakydavo į namus. Kaip informuoja „Viltis”, 1912 m. daugiausia skaitė „Vilties” laikraštį. Po 7-9 egzempliorius į Alantą ateidavo „Šaltinis”, „Vieny­bė”, „Lietuvos ūkininkas”, „Aušra”. Be to, vieną, kitą egzempliorių buvo užsisakę „Spindulio”, „Lietuvaitės”, „Garnio” ir kitų laikraščių. Iš Šv. Kazimiero draugijos gaudavo kny­gų 21 narys.

Rusų kalba po du egzemplio­rius ateidavo „Vseobščaja gazeta”, „Birževyje Viedomosti”, „Sovremennoje slovo”, „Selskij Viestnik” ir dar keletas. Lenkų kalba pareidavo 7 egzemplioriai”.

Jau iš šitų laikraščiuose išspausdintų žinučių matome, kad Alan­tos visuomeninis gyvenimas iki karo buvo turiningas. Deja, prasidėjęs karas ir vokiečių okupacija griovė ir krašto kultūrą, ir ekonomiką. Teko rūpintis, kaip gyventi, o 1919-1920 m. aktyviai dalyvauti kovose už Ne­priklausomybę.

UŽ LAISVĘ, UŽ NEPRIKLAUSOMYBĘ!

Į pasaulinių įvykių sūkurį Lietuvą įtraukė 1914 m. prasidėjęs Pirmasis pasaulinis karas. Nemaža alantiškių irgi buvo paimta į carinę kariuomenę. Jie iškentė daugelį karo baisumų ir grįžo į Lietuvą tik po Bresto taikos sutarties. Carinė Rusija mūšiuose prieš Vokietijos ir jos są­jungininkų armiją 1915 m. ėmė užleisti savo pozicijas. Tų pačių metų rudenį visą Lietuvą okupavo vokiečių kariuomenė. Žmonės kentė nuo okupantų prievolių ir rekvizicijų.

Visas visuomeninis gyvenimas nutrūko: lietuviški laikraščiai už­drausti, mokykla uždaryta, draugijos išvaikytos, šeimininkavo vokietis administratorius invalidas leitenantas Gerlichas. Jam talkino keli raiti žandarai. Jie prižiūrėjo, kaip pristatomos prievolės, gaudė vyrus darbams į Vokietiją. Nusikaltusius Gerlichas ne tik bausdavo, bet ir mušdavo. No­rėdami įgyti jo palankumą, žmonės nešdavo jam dovanų.

Karo metais nukentėjo ir Alantos dvaras. Paskutinis dvaro ponas Pomarnackis dvarą perleido nuomon su viskuo: trobesiais, žmonėmis, gyvuliais – Klabinių dvarininkui Sližiui, o pats, išsivežęs vertingiausias gėrybes, pabėgo. Vokiečiams okupavus Alantą, dvare apsistojo kareiviai. Čia pailsėti dažniausiai atvažiuodavo kariškiai. Dvaras buvo apiplėštas, kas vertingesnio, viskas dingo. Vokiškoji administracija ir toliau vertė žmones dirbti, derlių išveždavo.

Tačiau kaizerinės armijos galybė silpo. Tuo pasinaudojusi Lietuvos taryba 1918 m. vasario 16 d. paskelbė nepriklausomybę. Tuo metu Alan­toje tebešeimininkavo vokiečiai. Žmonės, pasivadinę socialistais, ėmė organizuoti pasipriešinimą prieš okupantų plėšikavimus. Jie gavo keletą pasenusių, aprūdijusių šautuvų, šiek tiek šovinių.

metų rudenį jie nutarė išbandyti ginklus ir vokiečių admi­nistracijos stiprumą. Buvo žinoma, kad okupantai plėšikauja Laičių kai­me. Viena grupė pasislėpė Duobinių ąžuolyne, pro kurį turėjo važiuoti gurguolės su priplėštu turtu. Kiti nupjaustė telefonų stulpus ir nutraukė ryšius su Utena ir Anykščiais. Keliems vežimams grįžtant su grobiu, iš ąžuolyno nuaidėjo šūviai, ir buvo įteiktas ultimatumas: grąžinti atgal tur­tą, iš kur buvo paimtas, be sąlygų palikti Alantą. Už tai buvo pažadėtas saugus išvykimas. Vokiečių žandarmerijos viršininkas rytojaus dieną su reikalavimu sutiko, turtą paliko ir išsikraustė į Anykščius.

m. pradžioje buvo sudarytas revoliucinis komitetas. Į jį įėjo Antanas Siminkevičius, Flerijonas Targonskas, Balys Staškūnas, Danius Drazdauskas, Stasys Targonskas, Pranas Jakučionis, Tomas Liobė, An­tanas Kurkis, Simonas Kniburys, Rapolas Kazlas, Jurgis Siminkevičius. Revoliucinis komitetas organizuotai atvyko į valsčiaus komitetą ir parei­kalavo valsčiaus reikalus perduoti revoliuciniam komitetui. Rinkimai į vietos komitetą įvyko 1919 m. pradžioje. Pirmuoju Alantos vykdomojo komiteto pirmininku buvo išrinktas Juozas Steiblys.

1919 m. gegužės 5 dieną į Alantą atvyko traukdamasis bolševikų 5-asis Vilniaus pulkas. Čia sustojo pulko štabas ir pėstininkai, o artilerijos baterija apsistojo Vastapų kaime. Jie išstovėjo tris savaites, po to pasi­traukė į Kaniūkų kaimą. Alantą užėmė Lietuvos kariuomenės kuopa. Lie­tuviai turėjo nemaža susirėmimų su bolševikais, ypač ties Kazlų kaimu ir Runionių kaimo kapinėmis. 1919 m. birželio pradžioje savanorių kariuo­menė pradėjo pulti Uteną, todėl raudonarmiečiai pasitraukė nuo Alantos. Revoliucinis komitetas išsislapstė.

Miestelyje ir visoje apylinkėje lietuvių kariuomenės nepasiliko. Gyventojai patys rūpinosi sudaryti apsaugą. Tuo reikalu buvo susirinkęs valsčiaus komitetas ir išrinkta valdybą, apsaugai – iš kelių žmonių sudarė miliciją.

Birželio pabaigoje Alantos apylinkėje jau pasirodydavo lenkų ka­riuomenės būriai, žvalginėdami apylinkę, plėšdami kaimo gyventojus ir rengdamiesi okupuoti Alantą.

Alantos valsčiaus valdybos posėdžių protokoluose pažymėta, kad birželio 17 d. į posėdį negalėjo atvykti visų sodžių įgaliotiniai, nes siau­tėjantys legionieriai neleido jų rinkti. Jie plėšikauja, varo kaimiečius į pastotes, skelbia naujokų mobilizaciją, verčia gyventojus rašyti prašymus – priklausyti Lenkijos valstybei.

Sikūnių sodžiaus ūkininkai aktu kreipėsi į valsčiaus valdybą, pra­šė apsaugos ir apie jų vargus pranešti aukštesnei valdžiai, nes lenkai taip siautėja, kad „Jokiu būdu negalima gyventi”. Birželio 28 dieną 2 valandą nakties į Sikūnių sodžių atėjo trys apsiginklavę lenkų kareiviai legionie­riai, iš gyventojų reikalavo pinigų, sviesto, lašinių. Kas turėjo, tas davė, nes kareiviai lenkai, šautuvus atstatę, to reikalavo.

Spalio 19 dieną į Laičių sodžių suplūdo daugiau kaip 100 lenkų legionierių ir apiplėšė visus ūkininkus: atėmė daug kailių, pasiūtų kai­linių, visokių namų darbo audinių, sudaužė kelių svirnų duris, areštavo Antaną Ilonį, jo sūnų Joną ir išvežė nežinia kur. „Laičių sodžiaus pilie­čiai meldžia apskrities viršininką apie jų skriaudas pranešti aukštesnei valdžiai”.

Liepos pradžioje lenkų kareiviai užėmė pusę Alantos mieste­lio. Valsčiaus valdybai pareiškė, kad jie valdys rytinę dalį nuo Vilniaus – Alantos plento į Svobiškio ir Skudutiškio pusę. Svobiškėlyje įkūrė savo valsčių, viršaičiu paskytė Flerijoną Targonską.

Lenkų kariuomenė užėmė Balninkus, Šunakojų, Laičių kaimus, Skudutiškį, Suginčius ir kitas vietoves. Jaurų kaimas dar priklausė lietu­viams, o Kazlų ir Runionių kaimai laikomi neutralia zona.

Alantoje abi vadžios išsilaikė neilgai. Rugpjūčio 1 dieną lenkai naktį užpuolė lietuvių policiją, nuginklavo ją ir paėmė valsčiaus iždą. Po poros dienų į lenkų pilną Alantos miestelį įsibrovė lietuvių viršaitis Ra­polas Kazlas, surado pagrobtą valsčiaus iždą ir išnešė jį į Skiemonis, kur laikinai buvo įsikūręs Alantos valsčius.

Lenkai plėšikavo kaimuose, o lietuviai užpuldinėjo lenkus Alanto­je. Buvo žuvusių ir vienoje, ir kitoje pusėje.

Labiausiai pasižymėjo šie partizanai: Jakučionis Pranas iš Aluntos k., Kniburys Povilas iš Kazlų k., Adomėnas Juozas iš Alantos m., Draz-dauskas Danius iš Alantos m., Gudėnas Vincas iš Kazlų k., Baranauskas Kazys iš Jaurų k., Kazlas Rapolas iš Kazlų k. Pažymėta, kad visi jie buvo mažažemiai arba bežemiai valstiečiai.

Utenos komendanto nurodymu rugsėjo 7 dieną būrelis lietuvių ka­rių su partizanais naktį Alantoje užpuolė lenkų štabą, išlaisvino 7 ar 8 be­laisvius, suėmė 20 lenkų kareivių ir komendantą, kuris žiauriai mušdavo belaisvius. Rytą buvo suimta dar 10 lenkų raitelių su jų vadu. Belaisvius į Uteną varė keli kariai. Ties Pakalniais belaisviai lietuvius nuginklavo, nubėgo į Liliškių dvarą prie Skudutiškio, kur stovėjo 300 lenkų kareivių.

Spalio 17 d. lenkų legionierių kuopos vado paliepimu Alanto­je buvo sušauktas įgaliotinių susirinkimas, kuris turėjo išrinkti Alantos valsčiaus viršaitį. Viršaičiu vienbalsiai išrinktas Alantos miestelio gyven­tojas Danielius Drazdauskas. D. Drazdauskas tuo esąs labai nepatenkin­tas: „Aš, D. Drazdauskas, visai nenoriu lenkams tarnauti ir jų įsakymus vykdyti atsisakau, bet prieš ginkluotas spėkas nieko negaliu padaryti ir, savo gyvastį gelbėdamas, turiu klausyti ir jų įsakymus laiku pildyti (… ) Meldžiu Utenos apskrities viršininką manęs ateinančiame susirinkime už tai neapkaltinti. Tikrai prijaučiantis Lietuvai, Danielius Drazdauskas”.

Lietuviai dar keliskart buvo užėmę Alantą, bet neatsilaikė prieš gausesnes lenkų pajėgas. Gruodžio mėnesį, talkinami kareivių, partizanai puolė lenkus nuo Skiemonių ir Runionių pusės, bet pastarieji pasitraukė už Alantos dvaro ir Antaliežių kaimo. Naktį lenkams į pagalbą atskubėjo du saviškių būriai ir išaušus jie puolė lietuvius. Čia buvo likę tik 10 par­tizanų ir policininkas. Lenkai puolė nuo šventoriaus, žuvo policininkas Baltrūnas. Partizanai kovėsi visą rytmetį ir pasitraukė tik išvydę dar kitą lenkų būrį. Rytojaus dieną lenkai puolė Antakščius ir norėjo užimti Skie­monis. Vienas lenkas buvo nukautas, du sužeisti.

Narsumu ypač pasižymėjo partizanų vadas Povilas Kniburys. Jis pirmasis puldavo priešą. Vieną naktį pavogė iš mokyklos pastate gyvenu­sio lenkų karininko du šautuvus ir visus šovinius. O sykį visai beginklis ties Kazlais priėjo prie lenkų sargybinio užsirūkyti, nuginklavo jį ir liepė nešdintis Varšuvon.

1920 m. birželio pabaigoj lenkai iš miestelio pasitraukė į Alantos dvarą ir laikėsi Tiesiūniškio ir Spulių kaimuose, palaikydami ryšį su Sku­dutiškiu. Liepos 9 d. lenkai pradėjo trauktis iš Alantos dvaro ir Skudutiš­kio Giedraičių link. Traukdamiesi plėšikavo. Prie Giedraičių įvyko smar­kios kautynės, kuriose žuvo karininkas Pranas Telksnys iš Runionių k.

Rugpjūčio 1 dieną įvyko Lietuvos Šaulių Sąjungos Alantos būrio susirinkimas, kuriame partizanai tapo šaulių sąjungos nariais. Į sąjungą be jų dar įstojo 27 asmenys. Būrio vadu paskirtas D. Drazdauskas. Šau­liai buvo siunčiami stebėti lenkų karinį judėjimą prie Molėtų, Videniškių, Balninkų. Savo apylinkėje jie stropiai sekė įtariamus lenkų naudai šnipi­nėjant dvarininkus – Savienį, Kurminus ir kitus.

Pasitraukus lenkams, prasidėjo nepriklausomybės laikotarpis.

Rašant šį skyrių apie sudėtingas alantiškių gyvenimo sąlygas, ko­vas ir likimus buvo panaudota medžiaga, kurią surinko Steponas Šulskas, Jonas Puodžius, Kazimieras Girnius, Steponas Antanavičius, Lidija Pivorienė, o taip pat remtasi mokslininkų istorikų darbais.