JONAS GAIDYS-GAIDAMAVIČIUS 1860.IX.14-1911.XII.30

2018 lapkričio 10

© Antanas Pivoras, 2005

Prabėgs dar keletas metelių, ir alantiškiai, su­sirinkę prie koplytstulpio Alantos kapinėse Jono Gai­damavičiaus mirties šimtosioms metinėms paminėti, skaitys: „Čia ilsisi karštas lietuvis, su Vincu Kudirka 1889 m. leidęs „Varpą”, budinęs pavergtą Lietuvą. Gi­męs Kaniūkuose, mokęsis Varšuvoje, dirbęs Turkesta­ne, ten praradęs sveikatą, rašytojas ir karo gydytojas, atgulė šiame kalnelyje”.

Šimtmetis dar neišblukino iš žmonių atminties prisiminimo apie gerąjį gydytoją, nes jis buvo papra­stas, bičiuliaudavosi su žmonėmis, net juos paremdavo. Per šventes apsivilkdavo generolo uniformą, prisisegda­vo kardą. Yra užrašytas Alfonso Sližio atsiminimas, kad 1905 m. (matyt, jis galėjo atostogauti Alantoje) revoliu­ciniams įvykiams išsiaiškinti ir nubausti kaltininkus iš Ukmergės buvo at­siųsta komisija. J. Gaidamavičius juos pasitiko uniformuotas ir komisiją nuramino, kad čia nieko rimto nebuvę.

Jonas Gaidamavičius buvo ne eilinė XIX a. pabaigos Lietuvos as­menybė. Nieks nenuneigia jo iniciatyvos išleidžiant „Varpą”. Todėl apie Gaidamavičių rašo jo bendražygiai, J. Tumas-Vaižgantas, literatūros ty­rinėtojas Julius Būtėnas ir kiti literatūros ir kultūros mokslininkai. Apie jį nemaža medžiagos yra surinkęs kun. Kazimieras Girnius, mokytoja L. Pivorienė.

Gasparas Gaidys, Jono Gaidamavičiaus tėvas, gyveno grytelė­je Kaniūkų kaime. Į žmonas jis paėmė Uršulę Pagalytę. Jiems gimė net 8 vaikai: Ona, Jonas, Anastazija, Andrius, Liucija, Antanas ir kūdikiais mirę Marijona, Adolfina. Jonui metrikuose užrašyta Gaidžio pavardė, bet vėlesniems vaikams tėvai užrašo Gaidamavičiaus pavardę. Šia pavarde rašėsi ir Jonas.

Pradžios mokyklą lankė Alantoje. 1882 m. gavo Peterburgo gim­nazijos atestatą ir metus mokėsi Peterburgo universitete, 1883 m. vedė Rožę Paškauskaitę (Ružą Paškovską), bajoraitę iš Migiškių dvarelio ir persikėlė mokytis į Varšuvos universitetą, medicinos fakultetą. Čia su­sitiko Vincą Kudirką, su kuriuo gyveno viename kambaryje. Į draugiją būrėsi ir kiti lietuviai studentai. J. Gaidamavičius jų pobūvyje užgavėnių proga pasako karštą kalbą, primindamas, jog tikrieji tėvynės sūnūs turi kuo galėdami padėti savo kraštui. Iki vasaros buvo įkurta Varšuvos lietu­vių studentų draugija „Lietuva”, kurios pirmininku buvo J. Gaidamavi­čius, sekretoriumi V. Kudirka. Jie turėjo didelius siekius tautinei dvasiai gaivinti ir pakelti, švietimui plėsti, ūkiui gerinti. 1889 m. sausio mėnesį pasirodė pirmasis „Varpo” numeris. Pirmuosius „Varpo” numerius reda­gavo J. Gaidamavičius su J. Adomaičiu-Šernu, padedamas V. Kudirkos. Įžanginį straipsnį apie laikraščio uždavinius parašė J. Gaidamavičius. Čia jis pradėjo spausdinti apysaką „Antanas Valys”, apsakymą „Pašauktieji”. V. Kudirka išspausdino eilėraštį „Varpas”, kviesdamas: „Kelkite, kelkite, kelkite, kelkite!.”

Besimokant Jonui Varšuvoje, jo žmona gyveno Kaniūkuose. Čia gimė sūnūs Elijošius Jonas ir Konstantinas. 1888 m. Gasparas Gaidys su šeima, marčia ir anūkais apsigyvena Kazimieravos palivarkėlyje, Luoke-sos seniūnijoje. Čia gimė trečias sūnus Motiejus, duktė Janina, o vėliau ketvirtas sūnus Jurgis.

1889 m. lapkričio mėnesį baigė universitetą, atvyko į Kazimiera-vą, dirbo Molėtuose. Jaunajam daktarėliui nusigyvenusiam dvarely buvo ypač sunku, tuo labiau, kad teko auginti ir mirusios sesers penkis vaikus. Slegiamas sunkumų, ieškojo išeities ir 1890 m. išvyko į Turkestaną, tapo karo gydytoju, užsitarnavo pulkininko laipsnį.

Pašlijus sveikatai, 1901 m. jis atvyko į Alantą. Pastoviai Alantoje gyveno nuo 1908 m. Jis ima aktyviai rūpintis kultūriniu alantiškių gyve­nimu. Suorganizavo garsią Kazlų kaimo kapelą. Jis pats grodavęs kon­trabosu, o jo giminaitis, Alantos apylinkių dievadirbys A. Pagalys (1859 -1936) – smuiku, nors tada jau buvo visiškai aklas, ateidavo pas gydytoją lazdele pabaksnodamas kelio pakraštį. Grieždavo iš klausos net ištraukas iš operų („Karmen”). Grieždavo ne tik Alantoje, bet ir apylinkėse. Ta mu­zikos kapela dar ilgai gyvavo ir Gaidamavičiui mirus. 2004 m. išleistoje enciklopedijoje „Lietuvos knygnešiai ir daraktoriai” pažymima, kad J. Gai­damavičius „Parūpindavo ir duodavo žmonėms lietuviškos spaudos”.

J. Gaidys-Gaidamavičius mirė nuo širdies paralyžiaus 1911 m. gruodžio 30 d. Jis buvo palaidotas šalia savo tėvo, mirusio irgi tais pat metais. Jam, matyt, Jonas buvo pastatęs kuklų akmens paminklėlį. Mo­kytoja L. Pivorienė teigia, kad J. Gaidamavičiaus paminklo pirmasis ėmė ieškoti kraštietis Vytautas Skripka ir buvo atrastas tėvo paminklas.

1987 m. Utenos kraštotyrininkų rūpesčiu buvo pastatytas ąžuoli­nis koplytstulpis, kurį sukūrė tautodailininkas, poetas Stanislovas Kara-nauskas, išdrožęs paminklus J. Biliūno veikėjams Niūronyse. Alantiškiai globoja šį paminklą. Prie jo 1989 m. balandžio 8 d. surengė Lietuvos žemės ūkio mokyklos labai gražų ir iškilmingą šio iškilaus žmogaus pa­gerbimą.

1989 m. gruodžio 27 d. prie Alantos ambulatorijos buvo atidengta paminklinė lenta su įrašu: „1908-1911 šiame name gyveno gydytojas, rašytojas ir žymus kultūros veikėjas Jonas Gaidys-Gaidamavičius”. Iš­kilmingame renginyje dalyvavo Lietuvos sąjūdžio atstovai J. Jurgelis, M. Laurinkus, alantiškiai, būrys molėtiškių. Susirinkus prie kapo, kalbė­jo klebonas J. Balčiūnas, uždegtos žvakelės, padedama gėlių, sugiedama Maironio „Marija, Marija”… Visų alantiškių ir jų vadovų šventa prieder­mė – šiame pastate įrengti muziejų Alantos šviesuoliams.

PETRAS TARASENKA 1892.XII.19-1962.V.17

Viena mėgstamiausių jaunųjų skaitytojų knygų ir šiais laikais yra „Užburti lobiai” (Vaikų literatūros centro duomenimis). Ši žinia labai ma­loniai nuteikia, kai žinai, kad „Užburtų lobių” au­torius yra Petras Tarasenka ir kad joje pasakojama apie Alantą. Tiesa, jos vardas pridengtas Antakal­nio pavadinimu. Bet kiti vardai: Avinėlis, Pekla, Valiulio akmuo – tikrai mūsiški. Šią knygą auto­rius parašė, prisimindamas jaunystės metus Alan­toje, ir išleido 1956 m.

Gimė Petras Tarasenka (kirčiuokime antrą­ją a) 1892 m. gruodžio 19 d Karališkiuose, netoli Balninkų. Pagal „Lietuviškos tarybinės enciklope­dijos” (1983 m.) duomenis, pradinį mokslą įsigijo Alantoje ir Anykščiuose. 1912 m. baigė Panevėžio mokytojų seminariją. 1912-1914 m. mokytojavo Alantos ir Tirmūnų pradinėse mokyklose, 1914-1917 m. tarnavo Rusijos kariuomenėje. 1918-1919 m. mokytojavo ir studijavo istoriją pedago­giniame institute Pskove. Nuo 1919 m. tarnavo Lietuvos kariuomenėje. Ypač domėjosi archeologija, 1927-1936 m. kasinėjo piliakalnius Zarasų r. (Maniuliškių, Velikuškių, Vosgėlių, Pakačinės), Rokiškio r. (Mickėnų, Bradesių), Ukmergės r. (Paželvių, Berzgainių), Molėtų r. (Kulionių).

1930-1934 m. buvo Valstybinės archeologų komisijos narys, 1947-1958 m. dirbo Čiurlionio dailės muziejaus archeologijos skyriuje, dalyvavo ekspedicijose. 1958 m. suteiktas respublikos nusipelnusio kul­tūros veikėjo vardas.

Mirė Kaune 1962 m. gegužės 17 d.

P. Tarasenkos literatūrinis ir mokslinis palikimas yra tikrai didelis ir reikšmingas. Mokslinę ir praktinę vertę turi jo knygos „Gimtoji se­novė” (1925 m.), „Priešistorinė Lietuva” (1927 m.), „Lietuvos archeo­loginė medžiaga” (1928 m.), „Lietuvos piliakalniai” (1956 m.), „Pėdos akmenyje” (1958 m.). Jis yra išleidęs grožinės kūrybos knygas, meniniais vaizdais pasakojančias apie mūsų krašto padėtį, gamtos ir istorinių įvykių paslaptis. Tai „Praeities vartai” (1935 m.), „Perkūno šventykloje” (1939 m.), „Užburti lobiai” (1956 m.), „Didžiųjų Tyrulių paslaptys” (1956 m.), „Pabėgimas” (1957 m.), „Rambyno burtininkas” (1958 m.).

1960 m. gegužės 29 d. Petras Tarasenka apsilankė Alantoje. Susiti­kimo organizatoriai ir vadovai buvo Alantos vidurinės mokyklos mokyto­jas Adolfas Pranckūnas, visuomenei gerai žinomas ir nusipelnęs Pasuojės kaimo gyventojas Jurgis Siminkevičius. Svečias vėl vaikščiojo vaikystės ir jaunystės takais, žavėjosi pražydusia Alantos gamta.

Susitikęs su Alantos visuomene, moksleiviais, kraštotyrininkais, jis džiaugėsi, kad gali atvira širdimi atsiskaityti alantiškiams, nes metai ne­buvo tuščiai praleisti. Jis papasakojo apie darbus tyrinėjant piliakalnius, apie pažintį su J. Gaidamavičiumi, skatino jaunimą mokytis ir domėtis savuoju kraštu. Jis paminėjo, kad jau parašęs naują knygą „Keršto prie­saika”, bet apie jos išleidimą neteko girdėti.

Praėjus lygiai 30 metų po susitikimo, 1990 m. gegužės 29 d. prie senojo raudonojo mokyklos pastato buvo atidengta atminimo lenta: „Čia 1914 m. Alantos dviklasėje mokykloje dirbo Petras Tarasenka. Archeolo­gas ir rašytojas”.

1992 m. gruodžio 4 d. Alantos vidurinėje mokykloje buvo pami­nėta P. Tarasenkos 100-ųjų gimimo metinių sukaktis. Ta proga surengta fotonuotraukų ekspozicija apie P. Tarasenką ir moksleivių piešinių, ilius­tracijų P. Tarasenkos kūriniams paroda.

KOMPOZITORIAI JUOZAS GRUODIS IR JUOZAS KAROSAS ALANTOJE

Alanta šiems kultūros žmonėms buvo svarbus gyvenimo tarpsnis, nors čia jie gyveno tik daugiau kaip vienerius metus – 1913-1914 metais. Lygiai taip pat šios amenybės svarbios ir Alantai.

Juozas Gruodis g. 1884.XII.20 Rokėnuo-se Zarasų r., miręs 1948.IV.16 Kaune. Pasimokęs pas M. Petrauską Rokiškio muzikos mokykloje, vargoninkavo Raguvėlėje, Utenoje, Mintaujoje, Kuktiškėse, Alantoje. Į Alantą jis atvyko 1913 m. pavasarį kartu su Juozu Karosu. Jį priėmė gyven­ti jau pagyvenusios vienišos moterys – Sofija ir Elžbieta Kazielaitės. Vyresnioji Sofija dirbo ben­drovės kooperatyvo kasininke, o Elžbieta buvo J.Karosas su alantiškiais. 1914 m.    namų šeimininkė. Jos gyveno mūriniame name priešais mokyklą. Šį namą pastatė jų tėvas, Laičių dvaro savininkas Vladas Kaziello. „Artimiau susipažinusios su J. Gruo­džiu ir supratusios tikrąjį jo pašaukimą, Kazielaitės pasiūlė jam stambią besąlyginę paskolą, kuri iš karto nulėmė J. Gruodžiui kelią į aukštąjį mu­zikos mokslą”, – savo atsiminimuose rašo Juozas Karosas.

1914 m. jis išvyksta į Maskvą, mokosi pas žymius kompozitorius Maskvos konservatorijoje, Leipcigo konservatorijoje. Nepriklausomybės metais gyveno Kaune, dirigavo teatre, buvo konservatorijos direktorius, tapo profesoriumi. Sukūrė baletą „Jūratė ir Kastytis”, simfoninių poemų, harmonizavo liaudies dainas.

Pluoštą atsiminimų apie Juozą Gruodį „Literatūroje ir mene” patei­kė buvęs Alantos vargoninkas Jonas Viržonis (dirigento Vytauto Viržonio tėvas).

„Atvažiavęs į Alantą, Juozas Gruodis įsikūrė tame pačiame name, kur gyveno mūsų šeima. Nors man tuomet buvo tik 13 metų, bet jis mane kviesdavo pasėdėti šalia. Ir užtraukdavom „Mergele mano, jaunoji mano, ko tu nežiūri savo darželio”, – aš pirmu balsu, o jis man pritardavo.

Dažną vakarą drauge eidavom pasivaikščioti alėja dvaro link, kar­tais ir kompanija susidarydavo: mano sesutės, Karosas, mokytojas Tarasenka. Neretai ir vienas išeidavo, nes jautė malonumą vaikštinėti lietui lyjant ar per audrą. Grįždavo peršlapęs, bet labai patenkintas. Matydavau J. Gruodį dviračiu važiuojant į mišką.

Keldavosi J. Gruodis labai anksti, daug dirbdavo, pirmiausia tru­putį pasolfedžiuodavo, paskui skambindavo įvairiausius dalykus. Vakare pasėdėjęs gonkelyje, 22 val. visada atsistodavo, nusilenkdavo ir pasakęs „Labanakt” eidavo miegoti”.

Juozas Karosas g. 1890.VII.16. „Gimiau viename Aukštaitijos kampelyje – Spraguičio vienkiemyje, kuris tada priklausė Anykščių vals­čiui, bet yra arti Leliūnų miestelio, tad esu daugiau leliūniškis,” – rašo J. Karosas knygoje „Nueitas kelias”. Dar vaikystėje pramoko groti smuiku ir armonika. Nuo 1912 m. vargonininkavo Lietuvos miesteliuose. Į Alan­tą atvyko iš Kuktiškių 1913 m. pavasarį. Netrukus atvažiavo ir J. Gruo­dis. Prasidėjus I pasauliniam karui, Karosas išvyko į Maskvą. 1927 m. baigė Rygos konservatoriją, dėstė Rygos lietuvių gimnazijoje, vadovavo Rygos lietuvių chorams. Nuo 1930 m. dėstė muziką Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Vilniuje. Buvo respublikinių dainų švenčių vyriausiasis diri­gentas. Jis yra sukūręs oratorijų, daug koncertų smuikui ir fortepijonui, simfoninių poemų, romansų, harmonizavęs liaudies dainų ir kt.

Švęsdamas savo aštuoniasdešimtmetį, kompozitorius 1970 m. lap­kričio 28 d.apsilankė Alantoje, susitiko su Alantos vidurinės mokyklos mokiniais, mokytojais. Štai ką J. Karosas knygoje „Nueitas kelias” rašo apie savo gyvenimo dienas, praleistas Alantoje.

„Po kokių dviejų savaičių atvažiavo ir J. Gruodis, ir čia jam pasi­rodė, nėra kas veikti. Alantos bažnyčioje tuo metu visai nebuvo kuo groti: testovėjo mažytė suklerusi fisharmonija, kurią mes lengvai kilnojome iš vienos vietos į kitą. J. Gruodis sudarė ansamblį iš trijų smuikininkų (pats J. Gruodis – pirmasis smuikas, jau minėtas Pranas Viržonis – antrasis smuikas, o aš – trečiasis), pritaikė jam kai kuriuos giedojimų pritarimus, tuos giedojimus gerai surepetavo, bendras įspūdis būdavo neblogas. Be to, neteko ilgai laukti, ir J. Gruodžio, muziko inteligento, autoritetas iš­reikalavo iš klebono naujus, labai gražius vargonus. Suskambėjo visai kitokia muzika. Ne veltui dar ir dabar galima sutikti senųjų alantiškių ar jų vaikų, kurie mus prisimena. Ir ne vienas jų iš to meto pamėgo muziką, dainą, gražų dainavimą.

Kai apsipratome ir artimiau susipažinome su alantiškiais, mums čia pradėjo patikti. Patiko graži gamta, patiko nauji pažįstami. Artimiau susidraugavome su lietuviškos mokyklos vedėjo Adomo Kliučinsko-Kliučiaus šeima, su jaunu, išsilavinusiu, labai gyvo būdo mokytoju Petru Tarasenka, gerai kalbėjusiu lietuviškai, turėjusiu didelę biblioteką įvairios literatūros. Iš Vastapų dvaro atvažiuodavo studentės Tumaitės ir jų brolis, vėliau tapęs matininku. Kartu su broliu Pranu apsilankydavo trys sesu­tės Viržonytės (dirigento Vytauto Viržonio tėvelis tada dar buvo jaunas berniokėlis). Visą šitą jaunimą traukė J. Gruodžio puikus skambinimas ir apskritai muzikavimas. Ne kartą tokiuose vakaruose pasirodė ir mūsų styginis trio. Tarp alantiškių darėmės populiarūs”.