KUR YRA ALANTIŠKIŲ MOKSLŲ PRADŽIŲ PRADŽIA?
2018 9 lapkričio
© Antanas Pivoras, 2005
Istorikas Antanas Tyla straipsnyje „Senų kelių kryžkelėje” („Mokslas ir gyvenimas”, 1970 m. Nr.7) rašo: „Kada įsteigta pirmoji Aluntos mokykla, tikslių žinių neturime. Tačiau XVIII a. ji tikrai buvo. 1781 m. ją lankė 4, 1853 m. – jau 14, 1978 m. – 72, prieš I pasaulinį karą – apie 100 mokinių. 1905 m. pabaigoje valstiečiai pašalino valdžios pastatytą mokytoją, rengėsi įvesti mokymą lietuvių kalba”.
Tikslių žinių apie parapinės mokyklos buvimą Alantoje XIX a. viduryje pateikia Antanas Alekna knygoje „Žemaičių vyskupas Motiejus Valančius” (1922 m.): „Vyskupo Valančiaus buvo įsakyta dekanams kasmet du kartus pristatyti pranešimus apie parapines mokyklas su nurodymu, kada jose prasidėjo ir baigėsi mokslas… Beveik visai pilnas pranešimas tėra Žemaičių vyskupo archyve iš 1853 metų”. Iš šių pranešimų matyti, kad Alantos (Ovantos), kuri priklausė Utenos dekanatui parapinėje mokykoje 1853 m. mokosi 14 mokinių. Palyginti su kitomis vietovėmis besimokančių skaičius buvo per mažas, aiškinama, kad susenęs klebonas mažai rūpinosi žmonių raštingumu.
„Parapinių mokyklų pirmiausias tikslas buvo išmokinti skaitymo pradžios gimtine kalba ir poterių… Mokyklos išlaikymas buvo uždėtas ant klebonų, bet jie neturėjo tiek ištekliaus, kad galėtų pasamdyti tam tikrus mokslus išėjusius mokytojus, ir mokytojų tokių tuomet užtektinai nebuvo, todėl dažnai mokino vargonininkas arba zakristijonas. Be to, ir mokslo laikas buvo labai trumpas. Dažnai vaikai tesusirinkdavo į mokslą gavėnios pradžioje ir išsiskirstydavo po Velykų, kitur susirinkdavo po Kalėdų, ir tiktai kai kur mokslas prasidėdavo rudenį ir trukdavo iki pavasario…” (Antanas Alekna).
Apie Alantos mokyklą iki I pasaulinio karo pradžios mokyklos vedėjas Jonas Puodžius 1934 metais „Mokyklos kronikoje” įrašė tokį reikšmingą įrašą: „Pasikalbėjus su pil. Kurkiu Serapinu, 64 metų amžiaus, gyv. Aluntos viens., pareiškė, kad šią mokyklą lankęs 1886 m. Mokyklos patalpa buvusi medinė, toje pat vietoje, kaip ir ši, mūrinė. Senoji mokyklos medinė patalpa buvusi visai panašaus pastato, kaip kad dabar esami valsčiaus savivaldybės vakaruose gretimi namai. Buvusi vieno komplekto mokykla ir joje dirbęs rusas mokytojas, kuris griežtai draudęs mokykloje lietuviškai kalbėti. Nepaklusniuosius žiauriai bausdavęs fizinėmis bausmėmis, kaip antai, liniuotės stipraus šėrimo į ištemptą rankos delną, klupdymu ant vieno ir abiejų kelių po keletą valandų ant grindų ir kt. Visais vadovėliais aprūpindavęs mokytojas, o rašymo medžiaga ir priemonėmis tekdavo patiems apsirūpinti. Sugeriamųjų popierių mokykloje nevartodavę. Ant suolų duobutėje būdavo įpilta smulkaus smėlio, kurį naudodavę mokiniai rašalo sugėrimams. Mokslas mokykloje prasidėdavo tuoj po Visų Šventų ir baigdavosi apie šv. Jurgio šventę, t. y. nuo lapkričio pradžios iki balandžio mėnesio pabaigos. 1886-1888 metų laikotarpy lankydavę 30-40 mokinių. Mokyklos senieji mediniai namai 1910 metais sudegę. Tuomet mokykla buvusi perkelta į Aluntos parapijos (špitolės) namus, kuri išbuvusi iki pastatė naujus mūrinius mokyklos namus. Pastaruosius pradėję statyti 1911 m. ir 1913 m. buvę baigti ir perkelta mokykla į juos. Nuo 1910 m. iki Didžiojo karo pradžios dirbęs mokykloje jau lietuvis mokytojas Kliučinskas (Kliučius – dabar vadinamas) Adomas. Prieš pat Didįjį karą dirbę mokykloje jau 2-3 mokytojai, kurių vienas buvęs Tarasenka Petras. Prasidėjus Didžiajam karui, visi mokytojai išbėgę Rusijon. Mokyklai žemės skyręs buvęs Aluntos dvaro savininkas Pomarnackis”.
Atsiminimų apie Alantos mokyklą pateikia ir Alfonsas Sližys.
Mokymas buvęs aukšto lygio. Mokyklos vedėjas – Adomas Kliu-činskas, baigęs Veiverių mokytojų seminariją. Dirbo mokytoju Petras Tarasenka, vėliau tapęs žymiu archeologu. Archeologija pradėjo domėtis Alantoje.
Trečioji mokytoja buvo rusė, dėsčiusi mergaitėms rankdarbius bei kitus dalykus. Buvo apie 100 mokinių. Visi dalykai buvo dėstomi rusiškai. Sližys pasakoja, kad pirmąkart nuvestas į mokyklą, pradėjęs dairytis ir kalbėti. Mokytojas jam liepęs stoti prie lentos, bet vaikas nesupratęs rusiškai.
Klasės buvo erdvios, gražiai išpuoštos, suolai nauji. Pamokos prasidėdavo sugiedojus Rusijos himną „Bože, caria chrani”, klasėje kabojo caro portretai. Didelį dėmesį skyrė dailyraščiui. Jo mokę kasdien trejus metus, todėl visi rašę dailiai. Mokiniai buvo gana plačiai mokomi ir kitų dalykų. Baigę dvi klases, galėdavo dirbti įvairiose įstaigose arba tęsti mokslą gimnazijoje.
KNYGNEŠIAI IR DARAKTORIAI
Kn gnešystė – ypatingas tautos pasipriešinimo priespaudai reiškinys, kurio nežino kitos šalys. Caro valdžiai uždraudus spausdinti knygas lotynišku šriftu, įstaigose ir mokyklose pareikalavus kalbėti ir rašyti tik rusiškai, lietuviai nenusilenkė, o knygas spausdino Mažojoje Lietuvoje, valdomojoje Prūsijos (Ragainėje, Tilžėje) ir slapta gabeno į Lietuvą. Katekizmai, maldaknygės pasiekdavo ir Alantą.
2004 m. išėjusiame B. Kaluškevičiaus ir K. Misiaus enciklopediniame leidinyje „Lietuvos knygnešiai ir daraktoriai 1964-1904″ Alantos kraštas pažymėtas kaip pasyvaus knygų platinimo teritorija. Į knygų platinimo darbą Lietuvoje buvo pritraukta keli tūkstančiai knygnešių. Iš alantiškių knygoje daugiausia vietos yra paskirta Jonui Gaidžiui-Gaidamavičiui, nes jis duodavo žmonėms pasiskaityti knygelių.
Enciklopedijoje pateiktos žinios apie brolius Antaną ir Motiejų Jakučionius, Lauryno sūnus. Antanas g. 1858.IX.16, o Motiejus – 1869. XII.6. Jie gyveno Alantos kaime (Žemutinė Alanta, Pakalnės Alanta, rus. Dolniaja) su motina Juozapota Jakučioniene, abu buvo nevedę ir dirbo 10 ha ūkyje. Broliai buvo raštingi, nes Antanas buvo baigęs Alantos valdinę mokyklą, o Motiejus ją lankęs. Dauguma žinių apie juos paimta iš A. Tylos straipsnio 1978 m. „Kraštotyros” leidinyje. Jame pasakojama, kad Jakučioniai turėjo sukaupę knygų bibliotekėlę, todėl pas juos rinkdavosi kaimynai pasiklausyti lietuviškų knygų skaitymo. 1898 m. liepos 27 d. pristavas kratė jų namus ir rado 25 knygeles. Tai buvo ūkiškų patarimų ir religinės knygelės. Buvo rasti ir keli „Tėvynės sargo”, „Ūkininko” numeriai. Pasirodė, kad juos įskundė iš Runionių kaimo kilęs vienas jaunuolis.
Kai atvyko pristavas, Antanas Jakučionis pabėgo iš namų. Motiejus pasakė, kad knygelės Antano. O tasai vėliau sakęs, kad pirko iš „škaplernikų”, kurių pavardžių nežinąs. Vilniaus Teismo rūmų prokuroras rašte pažymėjo, kad šie leidiniai siekia vieno tikslo – nukreipti valstiečius prieš vyriausybės politiką Šiaurės vakarų krašte ir sukelti nepasitikėjimą viskam, kas daroma valdžios.
Prokuroras pasiūlė nubausti Antaną ir Motiejų Jakučionius 2 savaitėms policijos arešto ir po to metams pavesti viešos policijos priežiūrai. Bausmę turėjo patvirtinti caras. Antanas atkalėjo 1899 m. birželio 23-liepos 7 d., o Motiejus, nesulaukęs nuosprendžio, mirė 1899 m. vasario 20 d.
Juozapas Juodis, g. 1874.III.24 iš Mokylių kaimo, lietuvišką spaudą platino apie 7 metus visoje buvusioje Utenos apsk., bet daugiausia Kurklių, Alantos, Skiemonių ir Anykščių apylinkėse. Pats parsigabendavo iš Mažosios Lietuvos, taip pat gaudavo iš knygnešio Motiejaus Balčiūno. Buvo rusų valdžios persekiojamas, tardomas, kratomas, bet, būdamas gana apsukrus (persirengdavo elgeta, užsikabinęs terbą, nešiodavo po sermėga), įkalinimo išvengė. Dažniausiai valdininkus papirkdavo. Yra praradęs 2 arklius su vežimu. Nuo 1938.II.16 paskirta 20 Lt. knygnešio pensija (B. Kaluškevičius, K. Misius „Lietuvos knygnešiai ir daraktoriai”).
Mirė 1952 m. Skiemonyse.
Domininkas Kemėšis. Vastapų dvare buvo subūręs veiklų lietuvybės židinį, turėjusį įtakos visai apylinkei, platino lietuvišką spaudą, į šią veiklą įtraukė ir sūnų Fabijoną Kemėšį. Už lietuviškos spaudos platinimą suimtas ir tardytas. (B. Kaluškevičius, K. Misius „Lietuvos knygnešiai ir daraktoriai”).
Fabijonas Kemėšis. Gimė 1879 m. sausio 20 d. Vastapų kaime, Alantos valsčiuje. Fabijonas pradinį mokslą įgijo šeimoje. 1890-1895 m. mokėsi Palangos progimnazijoje, 1895-1897 m. Liepojos gimnazijoje, kurios nebaigęs stojo į Kauno kunigų senimariją ir joje mokėsi 1897-1902 m. Baigęs seminariją ir įšventintas kunigu, vikaro pareigas ėjo Tauragėje, Subačiuje ir Vabalninke. Persikėlęs į Vilnių, 1911-1913 m. dirbo „Vilties” redaktoriumi. O 1914 m. išvyko į JAV. Amerikoje gyvai įsijungė į tautinį darbą: redagavo Čikagoje leidžiamą „Draugą”, paskatino atsirasti eilę naujų organizacijų bei laikraščių. 1924 m. daktaro laipsniu baigė Vašingtono katalikų universitetą ir grįžo į Lietuvą, kur buvo paskirtas Žemės ūkio akademijos docentu, o 1927 m. pakeltas į profesorius.
Bolševikams okupavus Lietuvą, 1940 m. rudenį atleistas iš Žemės ūkio akademijos, gyveno Vilniuje. Vokiečių okupacijos metu 1941/44 m. vėl profesoriavo Ž. Ū. Akademijoje. Antrą kartą bolševikams grįžus, 1944 m. rudenį kun. F. Kemėšis pasitraukė į Paberžės kleboniją. 1947/48 m. ištremtas į Sibirą, iš kur nebegrįžo. Mirė 1954 m. sausio 21 d. Marijinske, Krasnojarsko srityje.
Ona Kulevičiūtė, g. 1856 m., knygnešė, daraktorė. Savamokslė, mokėjo lietuviškai tik skaityti. Žiemą pragyvendavo iš mokymo, vasarą uždarbiaudama pas ūkininkus. Platino lietuvišką spaudą. Apie 30 m. mokė vaikus Balninkų ir Alantos parapijos kaimuose. Turėdavo 7-22 mokinius (7-15 m. amžiaus). Mokė skaityti iš elementorių bei maldaknygių, taip pat poterių. Kursas trukdavo 1-3 žiemas. Buvo 2 kartus areštuota už vaikų mokymą. Mokinių tėvai mokėjo po 20-25 kapeikas už vieną vaiką, duodavo valgį, butą ir marškinius. Nustojusi daraktoriauti nuo 1917 m. gyveno Balninkuose. (B. Kaluškevičius, K. Misius „Lietuvos knygnešiai ir daraktoriai”).
Marijona Pusvaškytė, g. 1872.IV.10. Mokė vaikus slaptose mokyklose ir platino lietuvišką spaudą apie Balninkus, Alantą, Lyduokius, Želvą, Žemaitkiemį, Kurklius. Mokė apie 20 metų – 1898-1918 m. Mokydavo žiemomis apie 3-4 mėn. tik lietuvių kalba skaityti ir rašyti iš maldaknygių. Mokykla nuolatinės vietos neturėjo – kilnojosi iš vieno ūkininko pas kitą. Rinkdavosi per 20 vaikų. Buvo skundžiama ir persekiojama, bet bausta nebuvo. Pamokų metu gyventojai eidavo sargybą. Lietuviškos spaudos gaudavo iš Šiluvos knygnešių (B. Kaluškevičius, K. Misius „Lietuvos knygnešiai ir daraktoriai”).
Vis dėlto aiškiai matyti, kad žinios apie Alantos krašto knygnešius, o ypač apie daraktorius yra nepilnos.
Atsiminimų rinkėjas kauniškis Steponas Šulskas 1974 metais užrašė tokį Alantos gyventojo Ksevero Staškūno, g. 1901 m., pasakojimą.
1896 m. Alantos valsčiaus 9 valstiečiai padavė prašymus carui ir carienei, kad būtų panaikintas lietuvių spaudos draudimas ir būtų leista spausdinti lietuviškas knygas lotynišku šriftu, kaip kad buvo pas mus nuo senų laikų.
Prie Peslikų kaimo, Balninkų parapijoje gyveno valstietis Baka-nauskas. Jis į Alantą ateidavo pasimelsti į bažnyčią ar į turgų, atsinešdamas pilną maišelį kažko pridėta. Jis įėjęs į Staškūno Prano gryčią, tuoj pakišdavo į vaiko lovą knygas, o kelias knygas išsinešdavo į miestelį. Tas išpardavęs, kitas nešdavo parduoti. Knygnešys Bakanauskas uždraustą spaudą platino prieš 1905 metus. Jis daugiausia platino elementorius ir maldaknyges. Iš Gabrieliškio kaimo Matelionis Mataušas (1858-1938) buvo didelis lietuviškos spaudos mėgėjas. Jis skaitydavo „Tėvynės sargą”, „Aušrą”, „Kryžius”, ir kitokias knygeles. O atgavus spaudą, su knyga ir laikraščiu nesiskyrė iki mirties.
Mokytoja Lidija Pivorienė rankraštiniame aplanke „Alantos miestelio istorija” pateikia pasakojimą ir apie kitus Alantos krašto daraktorius.
Žmonės, M. Valančiaus remiami ir raginami, moko vaikus lietuviškai namuose. Atsiranda daraktoriai. Apie 1898 m. Alantoje buvo mokytojas – daraktorius Vitkauskas.
Vėliau – daraktorius Julius Korsakas.
Apie jį 1965 m. smulkiau papasakojo Ksaveras Staškūnas, Prano, gimęs 1901 m., pensininkas, gyv. Alantos miestelyje.
Aluntos kaime, nuošaly, prie upės stovėjo maža lūšnelė, kurioje gyveno du broliai Korsakai: vienas elgetaudavo, o kitas mokydavo vaikus skaityti, rašyti per žiemą. O pavasarį pravesdavo tikybos pamokas – ruošdavo prie pirmos komunijos.
Daraktorius Julius Korsakas mokė vaikus savo namelyje, kuriame buvo tik vienas kambarėlis, stalas, suolas.
Daraktorius buvo bežemis, turėjo tik mažą darželį prie namų. 1909 -1910 metais jis turėjo apie 60 metų, buvo mažas, su kuprele. Mokė skaityti lietuviškai, rusiškai ir lenkiškai. Korsakas turėjo ir savų knygelių, nes buvo knygnešys.
Jis su žmonėmis beveik nebendraudavo, daugiau palaikė ryšius su kunigais.
Materialinė padėtis buvo sunki. Mokytojui už mėnesį mokėdavo 1 rublį, tačiau dažniausiai prašydavo maisto produktų. Daraktoriaus drabužiai buvo prasti, nešiojo vis tais pačiais, jie buvo namų darbo. Be vaikų mokymo dar rašydavo įvairius prašymus.
Daraktorinio mokymo metodas – „slebizavojimas”: pirma moko abėcėlę po vieną raidę, paskui jungė po dvi, po tris, po keturias raides, pagaliau sudėdavo žodį. Mokymo priemonės: elementorius, maldaknygė, kurią mokydavo atmintinai, naudojo „discipulkas”, marmurines lenteles, grifelius.
Po 1905 metų pas jį mokėsi 8 vaikai. Nedrausmingus mokinius klupdydavo, pabardavo, tėvams geresnius pagirdavo. Bausmės ir paskatinimai turėjo poveikį.
Pamokos prasidėdavo 9 val. Po dviejų valandų paleisdavo. Mokė porą žiemų. Laikui nustatyti naudojo saulės laikrodį. Pertraukų ir priešpiečių nebuvo.
Daraktorius Julius pasakodavo apie mėnulį, žvaigždes. Gąsdino vaikus šaltu dievu, kuris gyvena mėnulyje. Todėl į mėnulį pirštu rodyti negalima, nes pirštas gali sustingti.
Daraktorius mokė vaikus rašyti, skaityti, skaičiuoti. Ryte kalbėdavo maldas. Daugiausia mokėsi darbininkų ir valstiečių vaikai 8-9 metų amžiaus. Besimokančių materialinė padėtis buvo įvairi. Mokinių savo padėjėjais daraktorius neskirdavo. Korsakas Julius mirė maždaug 1912-1913 metais.
Apie daraktorines mokyklas taip pat papasakojo Stefa Baryzienė iš Runionių kaimo.
Daraktorinės mokyklos buvo dvejopos: vienur mokė ir skaityti, ir rašyti; kitur – tik skaityti. Tos mokyklos, kuriose buvo mokoma ir skaitymo, ir rašymo, būdavo dažniausiai vienoje ar dvejose vietose. Ten mokydavo tuos pačius mokinius 2-3 žiemas, priklausomai nuo gabumų. Tokia mokykla buvo Runionių kaime pas Povilą Telksnį.
Mokyklos, kuriose buvo mokomos tik skaityti, neturėjo pastovios vietos. Daraktorius ėjo iš trobos į trobą, ir ten sueidavo visi norintieji mokytis vaikai. Jei iš šeimos eidavo mokytis vienas vaikas, tai toje troboje daraktorius mokė vieną savaitę, jei du – dvi savaites ir t. t. Tokie daraktoriai buvo Motiejūnų kaime.
Visų daraktorių žmonės neprisimena. Tik pasakoja, jog buvo mokančių vien lietuviškai kalbėti. Vienas, mokęs vaikus Runionyse, mokėjo rusų ir lenkų kalbas, o Jankauskas – dar ir vokiškai, buvo turtingas ūkininkas, turėdavo reikalų su caro valdininkais, valstiečiams rašydavo įvairius prašymus.
Visi daraktoriai buvo katalikai.
Dvejų metų mokyklos daraktoriui reikėjo mokėti maistu, o vienerių – jį maitinti nuo vaikų skaičiaus. Jankauskui už vaikų mokymą reikėdavo atidirbti, „dienas eiti”, kiek – neprisimena.
Daraktoriai fizinių bausmių netaikė.
Pamokos vykdavo žiemą. Prasidėdavo rytą, baigdavosi vakare. Pertraukų metu mokiniai žaisdavo lauke arba, jei oras blogas, viduje. Daraktoriai į žaidimus nesikišdavo. Būdavo ir pietų pertrauka. Mokiniai valgydavo tai, ką būdavo įsidėję.
Mokinių amžius svyruodavo nuo 9 iki 13 metų. Vienas daraktorius mokydavo 6-10-14 vaikų. Jokių daraktoriaus padėjėjų iš mokinių tarpo nebuvo.
Caro žandarai mokyklos neužklupdavo, bet žmonės jų ir nesisau-gojo. Manoma, kad jie buvo papirkti. Caro žandarai pasirodydavo kaime tada, kai pamokų nebūdavo.
Daraktorinės mokyklos išnyko prieš I pasaulinį karą. Manoma, kad jos išnyko ne dėl karo, bet dėl to, kad buvo įsteigta pradinė mokykla Alantoje.
1906 m. mokyklą įsteigė valstybė mediniame pastate, kuris buvo statytas 1867 m., bet sudegė.
1913 m. buvo pastatyta nauja mūrinė raudonų plytų mokykla, kuri buvo įvardijama taip „Avantskoje ministerskoje dvuchklasnoje učilišče”.
PIRMIEJI ALANTOS KRAŠTO ŠVIESUOLIAI
Neabejotina, kad mokančių skaityti ir rašyti Alantos krašte jau XIX a. buvo nemažai. Pasimokę parapinėje mokykloje skaitymo, ypač iš maldaknygių, mokė ir savo vaikus. Tačiau didžioji valstiečių dalis buvo visai neraštinga.
Alantos dvaro ponai Pomarnackiai, patys būdami išsilavinę ir besilaikę lenkiškos kultūros tradicijų, valstiečių švietimu nesirūpino. Sakoma, kad dvare buvusi didelė biblioteka. Gal dalį vertingų knygų ponas išsivežė į Maskvą, bet revoliucinėje Rusijoje jos išsimėtė. Kita dalis kaizerinės okupacijos metais irgi dingo. Ponai domėjosi ekonomine Rusijos padėtimi. Vykdant remontą prieš trisdešimt metų durų plyšyje rado 1871 m. Peterburge išleistą laikraštį „Birževyje vedomosti”.
XIX a. pas Pomarnackius dirbo įdomi asmenybė – Kazimieras Maigys (Moigis). Kilęs iš Zaviesiškių dvarelio prie Kavarsko smulkių bajorų šeimos, jis pasimokęs tampa Pomarnackių dvarų įgaliotiniu. Reikšmingiausia, kad K. Maigys per tarpininkus palaikė ryšius su Simonu Daukantu, platino jo leidinius, rinko liaudies dainas, patarles, pats mėgino rašyti ir medžiagą siuntė Daukantui. Dapkūniškio mokytojas Rytas Tamašauskas laikraštyje „Pirmyn” (1984 m. kovo 1 d.) plačiau pasakoja apie 8 K. Maigio laiškus, rašytus S. Daukantui. S. Daukantas su užrašu „Iš Ovantos atsiųsta” dvi dainas įdeda į rinkinį „Dainos žemaičių”.
Su Alantos istorija yra susiję žymių mūsų tautos kultūros veikėjų gyvenimas: Valerijono Ažukalnio-Zagurskio, Jono Gaidžio-Gaidamavičiaus, Petro Tarasenkos, Juozo Gruodžio, Juozo Karoso.
VALERIJONAS AŽUKALNIS (ZAGURSKIS) 1816.XII.04-1874.II.02
Tik prieš 20 metų mes, alantiškiai, nežinojome, kad XIX a. lietuvių poetas Valerijonas Ažukalnis yra kilęs iš mūsų krašto, nors jo skambios, lyriškos dainos buvo dainuojamos ir mūsų padangėje. Ankstyvesni leidiniai teigė, kad jis yra gimęs Uogšilio kaime, netoli Šimonių. Mokslininkas Vytautas Vanagas, išnagrinėjęs archyvus ir Alantos bažnyčios metrikų knygas, nustatė, kad Valerijonas Ažukalnis-Zagurskis gimė 1816 gruodžio 4 d. Alantos parapijoje, Gaidamonių kaime (dab. V. Druseikos sodyba).
Tėvai Ipolitas ir Barbora Zagurskiai gyveno varganai, nors motina Barbora buvo kilusi iš bajorų Maleckių šeimos. Valerijonas buvo pirmagimis vaikas iš devyneto. Motiną jis prisimindavo su pagarba, laikė išmintinga ir net šventa. O tėvas buvo kūrybingas, rašė eiles, dainavo, griežė smuiku. Tokioje jaukioje aplinkoje formavosi būsimasis poetas ir vertėjas.
Apie jo mokslus tikslių žinių nėra. Palikęs Uogšilio viensėdį, kuriame prabėgo skurdi vaikystė, dirbo raštininku Pandėlyje, Vilniuje laikraščio korektoriumi. 1856-1863 m. gyveno Šimonyse ir Skapiškyje, vertėsi vesdamas bylas. 1864 m. persikėlė į Kauną, kur dirbo bajorų deputacijoje. 1863 m. parengė spaudai kūrybos rinkinį „Raštai lietuviški”, bet caro cenzūra reikalavo spausdinti rusiškais rašmenimis, todėl atsisakė leisti. Jo „Raštai lietuviški” išėjo tik 1968 m. Poetas pasirašinėjo Ažukalnio pavarde, vertė A. Mickevičiaus ir kitų lenkų poetų kūrinius, tyrinėjo lietuvių kalbą, palaikė ryšius su poetu Antanu Baranausku.
Geriausiais eilėraščiais yra pripažįstami „Draugėj su vieversėliu”, „Draugėj su lankštingalėle”, „Rytas vasaros”, „Aprašymas nakties, ryto, dienos ir vakaro”. Juose subtiliai perteikiami žmogaus ryšiai su gamta:
Vir – vir, vir – vir! Vieversėli,
Tu su manim giedok kartu!
Tujen anksti man prikeli,
Tu su manim eini artų,
Tik tu, tik tu man linksmini,
Mes su tavim vis dvejuose.
Minint poeto ir vertėjo Valerijono Ažukalnio 175-ąsias gimimo metines, 1991 m. gruodžio 4 dieną Gaidamonių kaime prie V. Druseikos sodybos buvo pastatytas ir pašventintas Molėtų tautodailininko ir daktaro Vytauto Biknerio drožtas koplytstulpis. Tą pačią dieną Alantos vidurinėje mokykloje įvyko gimimo metinių paminėjimas. Pranešimą skaitė literatūros tyrinėtojas Juozapas Girdzijauskas, parengęs spaudai V. Ažukalnio-Zagurskio „Raštus lietuviškus”. Apie reikšmę lietuvių literatūros istorijai kalbėjo literatūrologas Vytautas Vanagas, mokytojas ir poetas Alfonsas Kavoliūnas, žemietė mokytoja Joana Baltrukėnienė.
Tarsi priesaika, pasiekusi mus iš anų laikų amžių, skamba poeto žodžiai iš eilėraščio „Lietuvio balsas”:
Lietuvos laukuose tuos grūdelius surinkau, Lietuviams nešu tos žemės sėklos. Atiduodu viską viską, ką turėjau, Ką tik jiems duoti įstengiu ir pajėgiu!