AR GILŪS MŪSŲ EŽERAI?

2018 27 spalio

© Antanas Pivoras, 2005

Alanta nėra pats ežeringiausias kraštas Molėtų rajone, kuriame tyvuliuoja apie 300 ežerų. Bronius Kviklys enciklopediniame 4 tomų vei­kale „Mūsų Lietuva” (1965 m.) vardija šiuos Alantos valsčiaus ežerus: Antakščiai, Avinėlis (Runionių k.), Duobys, Laumežeris (Antakščių k.), Duobytė, Kėgžlys (Runionių k.), Dvyliškis (Spulių k.), Gilužis, Ramošius (Gilužių k.), Glasmenys, Pakapinis, Versmynas (Švobiškio k.), Gruodys (Gruodžių k.), Inketras (Inketrių k.), Janonių ežerėlis (Janonių k.), Liežys (Alunta), Pašotinis (Šotelio vs.), Runionių ežeras (Runionių k.), Sabala (Migiškių k.), Salotis (Girsteitiškių k.), Suojys (Pasuojės k.), Vastapas (Vastapų k.), Vidutinis (Marcelinos k.).

Šiame sąraše yra nemaža netikslumų, mat veikalo, kuriame yra ži­nių apie Alantą, II dalis buvo išleista 1965 m., Broniui Kvikliui esant emigracijoje, ir autorius neturėjo galimybių patikslinti.

Kun. Kazimieras Girnius leidinyje „Alunta” (1995 m.) pateikia žy­miai tikslesnius duomenis.

„Ežerais Aluntos parapija gali tikrai pasigirti. Jų yra net pustrečios dešimties.

Gruodis prie Gruodžių k. – 39,1 ha,

Salotis prie Girstaitiškio – 31,2 ha,

Duobys – 8,3 ha, prie Gruodžių ir Girstaitiškio,

Gilužių – 27,8 ha,

Ramošius – 15 ha, į rytus nuo Gilužių, Glasmynas – apie 10 ha, prie Karališkių, Versmynas – apie 1 ha, į rytus nuo Glasmyno, Pašilinis – apie 2 ha, prie Svobiškėlio, ties Juočepiu, Dumblinis – apie 1,5 ha, Marcelinos – apie 1 ha, Kuoliškį nusausinus beliko apie 1 ha, Suojys – 14,7 ha, prie Maišiakulės,

Spulių (Dvyliškio), jau baigia užželti, (už kalnelio prie šio ežerė­lio buvo dar kitas ežeriukas, kuris šiuo metu jau nusausintas ir vietoj jo žaliuoja pievos. Jis buvęs labai gilus. Po šio karo, vykstant melioracijai, kasdamas griovius įklimpęs ekskavatorius. Jį traukė sujungti 3 sunkieji traktoriai, žemės danga praplyšo ir ekskavatorius nugarmėjo),

Liežys, prie Antaliežių,

Duobys – 16,7 ha, ties Antakščiais į kairę nuo Aluntos – Skiemonių kelio,

Sabala prie Migiškių, Gaidamonių (Saladis) – 10,9 ha Pagulbio (Paberežio) – 9,8 ha, šiapus Janonių, Lukštas (Antakščių) – 26,6 ha, Varliakys – apie 0,5 ha, ties Tiesūniškiu, Kėgžlys – 7,6 ha, nuo Runionių į šiaurę, Avinėlio apie – 1,2 ha, šiapus Runionių, Laumežeris – apie 1 ha, prie Antakščių, Vastapas – 120 ha, visų šių ežerų karalius.

Dar buvo didelis Inketrio ežeras, bet jį melioracija visiškai sunai­kino”.

Apie kai kuriuos jų norėtųsi papasakoti šiek tiek plačiau.

Duobio ežeras – tai pagrindinė pėsčiųjų alantiškių poilsio vieta. Privažiuoja ir su mašinomis. Geriausi atabradai ir maudymosi vietos yra palei plentą. Galima išsimaudyti ir puskilometrį pavažiavus šiauriniu krantu, bet čia tuoj gilu. Ežeras tamsus ir gilus, buvo pamėgtas meškerio­tojų, jame anksčiau buvo gausu vėžių.

Bronius Kazlas, kilęs iš Jaurų k., 1954 m. baigęs Alantos vidurinę mokyklą ir vėliau tapęs ne tik agronomu, bet ir filosofu (apie jį plačiau pa­rašysime kitame skyrelyje), aiškindamas mistišką sapną, labai neigiamai šneka apie Duobio ežerą: „Jeigu nuvažiuotume į Molėtų rajoną, Alantos apylinkę ir nueitume į Rasokalnio kaimą, šiauriniame kaimo pakraštyje pamatytume pietinį Duobio ežero krantą. Šiaurinis šio ežero krantas jau šliejasi prie Gaidamonių kaimo. Per visą mano gyvenimą, užmigus, šio ežero vietovėje ne kartą pasireiškė jau visiškai kitas požemių pasaulio baisusis ežeras (!). Vieną kartą prie šio požemių ežero įvyko baisus susi­tikimas su demonu… Kiekvieną kartą, kai tik atsiverdavo baisiojo pože­minio ežero paslaptis, jį pamatydavau vis kitokį, kitaip baisų (!). Šį kartą ežerą dengė kraupiai tamsi erdvė, o pats ežero „vanduo” buvo neaprašo­mai niūri, skystoka, tarsi negyva, juoda masė. Jaučiu, kad tų juodų, pra­gariško vandens masių gelmėse kažkas gyvena. Tuo metu nesuvokiama jėga staiga įtraukė mane į šią juodo ežero gelmę. Mirtinai išsigandęs, iš visų jėgų kapsčiausi juoduojančioje gelmėje, stengdamasis pasiekti kran­tą. Pamačiau, kad ta baisi jėga, kuri tempia mane į juodąją gelmę, yra neaprašomai siaubingas, juodas šliužas, primenantis nuodingą smaug­lį. Baisus šliužas buvo apsivyniojęs aplink kairiąją mano koją ir tempė juodžiausion gelmėn. Tą šliužą, kuris buvo aplink kairiąją koją, pavyko aiškiai pamatyti tada, kai kažkokia geroji jėga pradėjo traukti mane aukš­tyn ir iškėlė į pragariškojo ežero paviršių, bet juodasis šliužas buvo labai ilgas. Didžioji jo kraupaus kūno dalis buvo juodoje gelmėje ir tebetraukė mane atgal į pragariškojo ežero gelmę” (citata iš autoriaus veikalo ilgiau­siu pavadinimu).

Tikimės, kad tokius košmariškus sapnus apie Duobio ežerą sap­nuoja tik jis vienas, gerbiamasis Bronius. O alantiškiai ir toliau maudysis, plaukios ir nepateks į pragariškas gelmes.

Jei paeisite Anykščių pusėn dar gerą kilometrą, dešinėje pusėje iš­vysite nuostabaus grožio Lukšto ežero reginį. Tiesa, šiuo metu niekas taip nevadina ir mažai kas bežino – Antakščių ežeras, ir tiek.

Anykštėnas Raimondas Guobis knygoje „Ten, už kalnų, Skiemo­nys” pateikia Aniceto Čečiuolio papasakotą padavimą apie Lukšto atsi­radimą ir ežero turtus:

„Lukštas kadais atitrūkęs nuo Balninkų ežero per daubas atplaukė čia ir tris dienas nerimo, siautėjo, bangas kėlė, aukų reikalavo. Žmonės iš­sigando, klausė šimtamečio senelio, ką daryti. Senolis patarė spėti vardą, tad įvairiais vardais melsvąjį šaukė, kol viena mergaitė ištarė: „Lukštas”, ir ežeras patenkintas nurimo. Spėjusioji po trijų dienų mirė, o ežeras, ro­dosi, nė vienos aukos nepasiglemžė, nors maudydavosi, kas norėjo, vai­kai ant ką tik užsitraukusio ledo čiužinėdavo. Tiesa, prieš karą kažko su­sikrimtęs nusiskandino Skiemonių žydas.”

Tas pats autorius rašo: „Lukštas – bene 29 ha ploto ežeras, gražiu aštriakampių krantų kontūru, beveik hektaro sala, toli į vandenis įsirėžusiu pusiasaliu. Vanduo skaidrus, dugnas žvyro ir smėlio, kietas, daubose panyra net į 16-18 metrų gelmę. Vienas upelis įteka, kitas – išteka…

Savininkai Stasys Telksnys ir Adomas Čečiuolis ežerą nuomoda­vo Ukmergės žydams, kurie rudenį, pavasarį, žiemą traukdavo lydekas, ešerius, karšius, kuojas, lynus, vėgėles… Savininkams mokėdavo pinigais arba atiduodavo pusę sugautos žuvies… Per nerštą žolėse besitrinančių kuojų grėbliais ant kranto prisitraukdavo moterys. Vienu metu buvo daug plačiažnyplių vėžių, kuriuos bučiukais už mokestį gaudydavo molėtiškiai. Į balanines dėžutes suguldyti, samanomis perskirtomis eilėmis, gardieji ežero gyventojai gyvi per savaitę pasiekdavo Paryžių. (Mano pasta­ba – daugelį tų gėrybių sunaikino „elektrikai”).

Sala buvusi bendra, tad abu šeimininkai žolę išpjaudavo arba vasarą nugabendavo ir iki rudens ganytis palikdavo veršelius bei avis. Tarpukaryje jaunimas rengdavo gegužines, vyrai, pasislėpę nuo žmonų, lošdavo kortomis iš pinigų „akies”. Vidury salos augo didelis plačiaša­kis beržas, ant jo šventvakariais susėsdavo padainuoti valtelėmis atsiyręs jaunimas. Čia Jonines švęsdavo alantiškiai, maudytis atvažiuodavo pro­vizorius, Skiemonių kunigai.

Nebeliko tos idilijos, tinklo neužmesi, džiovinti nepaliksi. Iš mies­tų plūstantys poilsiautojai dažnai drumsčia vietinių gyvenimą, paežerėse dygsta poilsiavietės, perkamos apylinkių sodybos.”

Eidami pro Antakščių piliakalnį, per Pasuojės kaimą, pasieksime Suojo ežerą, prie kurio prisiglaudęs Maišiakulės piliakalnis. Įdomu, kad prieš 70 metų čia leidęs vaikystės dienas ir dabar JAV gyvenantis Gedimi­nas Kazėnas iš atminties padarė ežero ir pakrančių planą ir atsiuntė man. Smalsu palyginti su dabartine padėtimi!

Nuo šio ežero visai netoli Avinėlis, esantis Kazlų k. Ežeriūkštis ne­didelis ir neišvaizdus, bet pasakojimų apie jį daug. P. Tarasenkos pasako­jimą iš „Užburtų lobių” pateikiame atskirai.

Nuo Avinėlio einame į Runionių kaimą, kuris prisiglaudęs prie Kėgžlio ežero. Apie jį vargiai kas meniškiau papasakos, kaip V. Telksnys knygoje „Nuo Kėgžlio ligi Aluntos”.

O į Glasmyną reikia važiuoti iš Naujasodžio Valiulio akmens link. Privažiavus Kvedarų sodybą, į kairę pasukę nueisite prie Valiulio, o į de­šinę – prie Glasmyno. Prie jo iš šitos pusės ir reikia eiti, nes čia įteka šaltas upelis ir yra atabradas. Kiti kraštai apaugę ir dumblėti, todėl žvejai pagauna rubuilių lynų. Prieš kelerius metus čia apsigyvenusi poetė Vlada Kvedarienė Glasmynui paskyrė eilėraštį. Štai vienas posmelis:

Dar saulelė žaidžia ežero banga.
Lelijų lapai, nors pajuodę, prižada kažką.
Slaptingas vakaras vilioja į žvaigždes.
Mėnulio pilnačiai kalbu maldas.
Jau susipynė drebulė kasas,
Ištiesia belinguodama rankas.
Glasmyne, kas tave supras?

Iš knygos „Lemtis”.

NEILGOS MŪSŲ UPĖS

Didžiausia ir ilgiausia jų yra Virinta. Savo 75 km kelią ji pradeda iš Virintų ežero ir baigiasi prie Kavarsko, įsiliedama į Šventąją. Jai kelią pastoja Svobiškio užtvanka.

Laikraštyje „Vilnis” apie šią Svobiškio įžymybę rašoma: „Kažkada Steibliai turėjo malūną. Susimalti grūdų prie jo laukdavo kilometrinės eilės. Klestėjo verslas.

Kieme švietė elektra, malkas pjovė ja varomu pjūklu. Steiblių so­dybą išniekino sovietų valdžia. Iš tvenki­nio išleidus vandenį ir išgaudžius žuvis, jis buvo paliktas smirdinčia pelke.

…Tadas Masėnas, technikos mok­slų daktaras, iš Kauno persikėlęs gyventi į Svobiškio kaimą, žmonos tėviškėje susi­grąžinęs 30 hektarų žemės (su mišku), jis ėmė atstatyti uošvių sodybą…

Daugelio dėmesį traukia kitas T. Masėno darbas – 2002 m. užtvenktas Virintos upelis. Tekantis jo vanduo dabar gamina pigiausią elektros energiją. Per metus T. Masėnas gali pateikti 200 tūkstančių kilovatvalandžių elektros energijos. Už vieną jų valstybė sutinka mokėti 20 centų. Svobiškyje ga­minama elektra jau prijungta prie Lietuvos energetinės sistemos bendro tinklo”.

1967 m. buvo sumanyta užtvenkti pievas ir pelkynus prie Alantos dvaro. Buvo paruoštas projektas, pagal kurį upė turėjo būti užtvenkta per tiltą prie žemės ūkio mokyklos. Vanduo turėjo tiek pakilti, kad beveik siektų auto­mašinų stovėjimo aikštelę prie technikumo rūmų. Krūmai turėjo būti išrauti, durpės išvežtos, kad nesemtų parko, turėjo būti supiltas pylimas. Su sala tvenkinys būtų turėjęs 140 ha plotą. Tai galėjo būti geras vandens telkinys naujasodiškiams ir technikumiečiams. Jau buvo paskirti didžiuliai pinigai melioracijos darbų sąskaita ir dar bus pavesta atlikti Kauno melioracijos val­dybai. Deja, Gamtos apsaugos komitetas (pirmininkas K. Giniūnas) ne­davė sutikimo, motyvuodamas tuo, kad Virintoje išnyks upėtakiai (nieks neatsimena, ar jų kada nors buvo), ir gaila pelkių.

Deja, žuvų vis mažėja. Kai pokario metais vienas traktorininkas prie tilto išleido į upę amoniakinį vandenį, tai iki Alantos nugaišusių ly­dekų ir kitokių žuvų galėjai vežimu vežti. Meškeriotojai sako, kad dabar žuvys išnyko dėl vandens svyravimų dirbant hidroelektrinei.

Buvusi alantiškė T. Paberalienė-Tumėnaitė Virintai paskyrė eilė­raštį. Štai vienas eilėraščio posmas:

Žaliaisiais pušynais lyg skara susisupus,
Tyra ir šalta, tik senais atminimais šventa
Teka jaunystės manos neišsenkanti upė,
Teka srauni ir vingiuota mana Virinta.

Iš Gruodžio ežero išteka Alantėlė, turinti 13 km ilgio. Ramiai ji vin­giuoja per Sabaliauskų, Gaigalų, Agatavos kaimų žemes, Bagdono mišką. Ties Pakryžės ir Antaliežių kaimais ji pragraužė nemažus kalnus. O nuo čia įsmunka į tvenkinį (prūdą), kuris buvo sukurtas pastačius Meilelės užtvanką. Per ją vanduo krenta keletą metrų žemyn ir suka didžiulius van­dens malūno ratus. Deja, šį darbą Alantėlė atlikdavo tik prieš penkiasde-

šimt metų, dabar užtvanka tik palaiko prūdo lygį. Bet krentančio vandens muzikos pasiklausyti vis tiek smagu ir sveikatinga. Už Meilelės krūmais apaugusiais krantais ramiai vinguriavo per plačias pievas į Virintos glėbį. Pievose plačiai išsiliedavo, prie tilto pavasarį apsemdavo net kelią. Bet tarybinio ūkio laikais krūmai buvo iškirsti, upelė susemta į tiesų griovį.

Per Alantėlę prieškariniais metais buvo permesti net du gelžbeto­niniai tiltai, o trečias – per Virintą ties Alantos kapais. Sakoma, kad tokie tvirti tiltai buvo pastatyti, kai 1938 m. prezidentas Antanas Smetona per Alantą važiavo į Molėtus. Deja, bėgdami vokiečiai 1944 m. liepos 14 d. naktį juos susprogdino, beliko styroti tik didžiuliai betono luitai.

Alantėlės vanduo buvo labai švarus, nes tekėjo per pievas ir miškus. Joje veisėsi vėžiai ir net vėgėlės, kol trąšos šimtais tonų nebuvo pradėtos berti iš lėktuvų kur pakliuvo. Padegsny buvo įrengtas net aerodromas, pastatytas didžiulis trąšų sandėlis, ir lėktuvas „kukurūznikas”, kartais net du, vertė „zuperį”, salietrą, kaliadruskę ne tik ant laukų ir ganyklų, bet ir ant miškų, vandenų. Gal kam gaila?.. Neverta stebėtis, kad ūkių derliai ir pieno išmilžiai buvo tikrai dideli.

Šmaikštuolis kaimo poetas Stasys Maželis net eiles sukūrė:

Prie Smetonos trąšų trūko,
Trąšas barstė iš kvartuko.
Prie tarybų trąšų buvo,
Trąšas sėjo iš lėktuvo.

Be Alantėlės, Virintą Alantos krašte dar maitina Karkia, Vastapa, Suoja, Apteka.