KĄ ISTORIJA ĮRĖŽĖ ALANTOS ŽEMĖN

2018 spalio 28

© Antanas Pivoras, 2005

AMŽINOS ATMINTIES VIETOS

Istoriją kuria žmonės. Minėjome, kad Alantos apylinkėse žmonių gyventa jau akmens amžiuje. Apie jų dvasinę kultūrą galima spręsti iš alkaviečių, senkapių.

Tadas Šidiškis straipsnyje „Molėtų rajono alkakalniai ir alkavie-tės”, išspausdintame leidinyje „Molėtai. Krašto kultūros almanachas”, 2004 Nr. 1, pateikia žinių apie du alkakalnius: Alantos ir Karališkių.

„ALANTOS ALKAS. Alkas – tai žinomas alkakalnis. Jis yra apie 600 m į vakarus nuo kelio Alanta – Videniškiai tilto per Virintos upę. Lietuvos žemės vardyno anketoje 1935 m. rašoma, jog tai „nuo Aluntos į vakarus esanti priesmėlio dirva 10 ha ploto”. 1935 m. Alantos pradinės mokyklos mokytojas Jonas Puodžius užrašė legendą: „Senovėje čia bu­vusi maldyklos vieta. Čia randama žmonių kaulų ir kt. Buvęs ąžuolynas, iš kurio vieną, senesnį, ąžuolą žmonės tebeatmena. Be to, šioje vieto­je žmogus iškasęs pinigus”. 1970 m. objektą žvalgė A. Tautavičius. Jis ataskaitoje rašo: „Alku vadinamas laukas, nežymiai iškilusi kalva, yra į pietus nuo Alantos, važiuojant iš Alantos į Videniškes, tuoj už tilto per Virintos upę. Vardą jau daug kas užmiršo. Dabar čia dirbami laukai”. Al­kakalniui nustatyta apsauginė zona. Gaila, kad Alką subjaurojo Alantos valymo įrenginiai.”

Pridursime, kad istoriniai ženklai bjaurojami ne tik „kilniais” tik­slais, bet ir plėšikėlių: iš betoninio stulpo išlupta metalinė plokštelė su raidėmis apie šį paminklą. Anksčiau plėšikai žmogų užmušdavo, kad iš­luptų auksinius dantis. Šiais laikais nusiritome dar žemiau… Buvo išplėš­tos metalinės plokštelės Lietuvos partizanams paminėti Kazlų senkapyje. Žmonės liudija, kad viena mokytoja 1965-1967 m. plėšė nuo kryžių me­dinius dievukus ir vežė į Vilnių…

„KARALIŠKĖS, ALANTOS SEN., ALKOS GOJUS. Dažnai šventas girias lietuviai vadino gojais. Aplink gerai žinomą Valiulio ak­menį išlikę seni ąžuolai. Tai buvusi šventos girios liekana. Karališkių k. gyventojas Jonas Yla 1977 m. pasakojo „Alkos gojelyje guli Valiulio ak­muo, o po juo yra skylė. Pro tą skylę vis išlįsdavo kipšiukas ir pasivertęs kupriuku, ant akmens sėdėdavęs ir siūdavęs batukus. Perkūnas nemėgęs kipšiuko ir stengėsi jį nutrenkti. Kipšiukas spėdavęs po akmeniu pasislėp­ti ir Perkūnas tik akmenį kliudydavęs”. Taip pat pasakojama, kad po Va­liuliu esama didelių lobių, bet dar niekam nepavyko jų pasiimti. Čia buvę 1988 m. archeologai B. Dakanis ir A. Strazdas pasiūlė apie patį Valiulio akmenį 270 m ilgio ir 70 m pločio kalvos pietvakarinį šlaitą su šven­to ąžuolyno reliktais laikyti alkaviete. 1992.09.09 Karališkių alkavietė įtraukta į naujai išaiškinamų archeologijos paminklų sąrašą. 1991 m. Va­liulio akmens aplinką tvarkė Lietuvos romuviečiai. Tvarkant rastas dar vienas didelis akmuo ant kalno, apie 100 m į šiaurę.”

Netoliese, į šiaurę nuo Gojaus, buvo Vildžiūniškio kaimas, kuria­me gyveno vien Vildžiūnai (pagal prieškarinius duomenis: Jurgis, Stasys, Kazys, Jonas, ir visi jie turėjo po 8,65 ha žemės). Deja, kaimo jau nebėra, melioracija sunaikino, o tik nuo aukščiausio kalno į tolimas apylinkes žvelgia įspūdingas kryžius, kurį kaimo ir jo gyventojams atminti 2004 m. pastatė po įvairius kraštus išsisklaidę Vildžiūnų palikuonys.

Kryžiais nužymėti ir senkapiai bei kapinės. Petras Tarasenka kny­goje „Lietuvos archeologijos medžiaga” mini šiuos senkapius: Alantos, Avilčių, Kaniūkų, Kazlų, Laičių, Runionių. Pagal naujausią pranešimą („Vilnis”, 2005 m. sausio 25 d.) Juodiškių, Kazlų, Ančėnų senkapiai „…bus išbraukti iš archeologinių vertybių sąrašo, nes niekuomet čia ne­buvo rasta archeologinių radinių, o tik žmonių kaulų”.

Bažnytinėse knygose turėdamas įrašų, kun. K. Girnius knygelėje „Alunta” pasakoja apie Alantos kapines.

„Parapijinės kapinės yra tarp šventoriaus ir Virintos upės.

Apie pirminį kapinių praplėtimą (nuo pietinės pusės) 1847 metais užrašė bažnyčios administratorius kunigas Raičinskis.

1897 m. klebonas Valentinavičius kapines praplečia į pietų pusę ir aptveria statinių tvora. Vėliau klebonas Rudminas jas aptveria nauja tvora, o vyskupas Pranciškus Kunčius, lankydamas parapiją, 1925.IX.5 jas iškilmingai pašventina.

Bėgant laikui, kapinės vėl plečiasi, ir klebonas Grigaliūnas, vysku­pui leidus, jas pašventina 1953.V.27.

1980 m. kapinės vėl praplečiamos šventoriaus link. Tais pačiais metais senoji tvora nugriaunama ir kapinės aptveriamos vieliniu tinklu, prisegtu ant metalinių vamzdžių”.

Jei gyventojų Alantos krašte vis mažėja, tai šis mirusiųjų miestas vis didėja. Kauburėliai su puošniais paminklais sparčiai kyla šventoriaus link. Laidojami ne tik Alantos parapijoje mirę žmonės, bet ir daugelis buvusių alantiškių amžino poilsio vietą pasirenka čia.

Per kapinių vidurį eina platus takas. Senosios kapinės apaugusios galingais medžiais, kurių dalis rytinėje pusėje buvo iškirsta. Tarp medžių galima rasti rašytojo ir daktaro Jono Gaidžio-Gaidamavičiaus kapą ir koplytstulpį prie jo.

Vakarinėje dalyje palaidota daug įžymių, Alantai nusipelniusių žmonių. Palei vakarinį kapinių kraštą yra įspūdingas didžiulio akmens paminklas mokytojui Mykolui Šeduikiui, mokytojo Romualdo Lamausko kapas, gydytojo Juozo Mažeikos kapas.

Pakilę aukščiau, rasime brolišką kapą mūsų partizanų, 1989 m. perlaidotų iš Kazlų smėlyno. Čia įrašytos kovotojų už laisvę pavardės.

Dauguma didžiųjų kaimų turėjo sa­vas kapinaites, į kurias priimdavo ir kai­myninių kaimų mirusiuosius. Avilčių, Piešiškių, Klabinių, Laičių ir kai kuriose ka­pinaitėse dar visai neseniai buvo laidojami žmonės. Ypatingą aurą gali pajausti apsi­lankęs Runionių kapinėse, kuriose amžino poilsio vietą randa visi runioniškiai.

Įėjusį kapinaitėse pasitinka aukštas medinis kryžius, o jo skersinis primena rankas, kurios globia „Runionių žmones, kurie guli ne savo žemėje”, nes jų daug „ar tai Europos pamiškėse ir Sibire, ar už jūrų marių”, – tokie žodžiai įrėžti kryžiuje.

Netoliese šio kryžiaus – mylimo kompozitoriaus Vygando Telks­nio kapas. Jis kitoks negu kitų: trikampio formos, apdėliotas lauko ak­menukais. Paminklas irgi trikampis, sumūrytas iš gimtinės akmenėlių, vaizduojantis laiptelius, vedančius vis aukštyn. Į kūrybos aukštumas, į dieviškos palaimos aukštumas…

Toje pačioje dešinės pusėje ilsisi daugiau kitų Telksnių. Čia ben­droje šeimos kapavietėje amžiną atilsį rado dvidešimtmetis Lietuvos kari­ninkas Pranas Telksnys, 1920 m. žuvęs kovose su lenkais prie Giedraičių. Jo laidotuves ir runioniškių skausmą jautriai aprašo V. Telksnys knygoje „Nuo Kėgžlio ligi Aluntos”. Jo vardas įrašytas į atminimo lentą prie Alan­tos vidurinės mokyklos.

Netoliese yra autoriaus senelio Benedikto, tėvų Uršulės ir Mykolo kapai. Gretimai iš koplytstulpio įsmeigęs ietį į smauglį nuo žirgo per­galingai žvelgia šv. Jurgis. Prieš keliolika metų šis paminklas buvo su­kėlęs nemaža rūpesčių kai kuriems rajono vadams. Kas tas slibinas – juk aišku…

NUO ASTIKŲ IKI RADVILŲ

Koks gi yra likimas visų tų alantiškių, kurie jau amžiais ilsisi sen­kapiuose ir kapinaitėse? Kokį kelią nuėjo mūsų kraštas iki šių dienų? Ne­lengva tiksliai ir smulkiai atsakyti į visus šiuos klausimus, kadangi žinių

apie senovės Alantą yra šykštoka, nes ji ypatingo vaidmens Lietuvos istorijoje nesuvaidino, nors ir buvo svarbių kelių kryžkelėje.

Apie Alantos miestelio įsi­kūrimą žinių nėra. P. Tarasenka tei­gia, kad miestelis buvęs maždaug 4 kilometrus į pietryčius nuo dabar­tinio, prie Alantėlės upelio. „Tarp Antaliežių km. ir Pakryžės vk. yra Alantos kalnelis, ant kurio, pasako­jama, ir buvęs Alantos miestelis”.

Dabartinio miestelio vietoje gyvenvietė tegalėjo kurtis tik pa­stačius bažnyčią, bet dauguma gyvenamųjų namų ir prekybos centras at­sirado tik XIX a. II pusėje.

Įtvirtintos gyvenvietės ir piliakalniai gelbėjo lietuvius nuo dažnų kalavijuočių ir kryžiuočių užpuldinėjimų. Nuo jų kentėjo ir Alantos apy­linkių valstiečiai. 1373 ir 1375 m. iš Livonijos įsiveržę kryžiuočiai po keleto dienų siautėjo Tauragnų, Linkmenų, Labanoro, Videniškio, Gied­raičių, Dubingių, Balninkų apylinkėse. Istorikas A. Tyla mano, kad per šiuos antpuolius nukentėjo ir Alanta, nes per Alantą ėjo kelias nuo Utenos į Balninkus ir nuo Giedraičių per Videniškį į Alantą, Anykščius. Alantos kryžiuočiai aplenkti negalėjo. Alanta, būdama pagrindinių senųjų Lietu­vos kelių kryžkelėje, patyrė svarbiausius Lietuvos įvykius.

XIII a. susikūrus vieningai Lietuvos valstybei, Lietuvos didieji kunigaikščiai ėmė dosniai dalinti žemes su valstiečiais savo bendra­žygiams ir didikams, o vėliau ir vyskupams, vienuolynams. Ypač nuo Vytauto laikų bajorų teisės stiprėjo ir laisvieji valstiečiai imami versti baudžiauninkais.

Yra žinoma, kad XV a. Didysis Lietuvos kunigaikštis Vytautas Alantą yra padovanojęs savo broliui Žygimantui Kęstutaičiui, o Žygi­mantas 1436 m. Alantą padovanojo didikui Kristinui Astikui. Tai pirmas Alantos paminėjimas rašytiniuose šaltiniuose.

Astikas laikomas dviejų senovės lietuvių giminių – Astikų ir Radvilų proseneliu. Istorikas A. Tyla teigia, kad K. Astikas buvo vienas žymiausių Vytauto, Žygimanto Kęstutaičio, Kazimiero bendražygių. Pir­mą kartą Astiko vardas minimas 1398 m., kai jis, kaip Užpalių pilies vir­šininkas, drauge su kitais bajorais pasirašė Vytauto ir Kryžiuočių ordino sudarytą Salyno sutartį. Jis taip pat yra pasirašęs Torunės (1411 m.), Ho­rodlės (1413 m.), Melno (1422 m.) ir kitose sutartyse. Nuo 1419 m. iki savo mirties (1442 m. ar 1444 m.) jis buvo Vilniaus kaštelionas (karaliaus pareigūnas, turėjęs karinę ir teisminę valdžią).

Kai kurie lenkų istorikai tvirtino, kas Astikai kilę iš Traidenio brolio Sirpučio ir spėja Astiko prosenelius buvus Kernavės kunigaikš­čiais. Prof. I. Jonynas manė, kad Astikas buvo paprastas bojoras, kilęs iš Astikų kaimo, esančio į šiaurę nuo Kernavės ir Vytauto apdovanotas žemėmis.

Švitrigailos ir Žygimanto karų metu Astikas buvo Žygimanto pusė­je ir už tai, matyt, jam padovanota Alanta. Savo ruožtu, K. Astikas Alantą testamentu užrašė savo žmonai Onai. Matyt, valdant Astikams, Virintos upės vingyje buvo pastatyti dvaro rūmai, kurie turėjo pilies paskirtį.

Su Astikų vardu yra susijęs Alantos bažnyčios ir parapijos atsira­dimas.

„Didikas Astikas į dvarą atsivežė kunigą ir pamaldoms pastatė baž­nytėlę jau tada, kai Lietuvos kunigaikščiai jam padovanojo Aluntos apy­linkes. Jis įsakė užmiršti senuosius dievaičius ir sekmadieniais čia ateiti pa­siklausyti šv. Mišių ir naująjį Dievą garbinti. Kunigas buvo kartu ir Astiko dvasiškis. Jis žmones mokė tikėjimo, klausydavo išpažinčių, krikštydavo vaikus, laidodavo”. (K. Girnius). Jau 1522 m. Vilniaus vyskupo vizitatorius įvardija Alantos parapiją.

Kur ta pati seniausia, matyt, medinė bažnytėlė buvo, sunku pa­sakyti. Ji galėjo būti kažkur netoli dvaro. Jokūbas Astikas, Mstislavo vaivada, sumanė pastatyti naują, mūrinę bažnyčią. Vieta buvo parinkta ant aukščiausios kalvos. Matyt, žmonės jautė, kad ši kalva turi energeti­nių jėgų: čia pat teka tyriausias šaltinis. O gal čia buvo senovės lietuvių dievų garbinimo vieta?

Bažnytiniai dokumentai mini, kad bažnyčią pastatė Jokūbas Astikas 1534 m. 1538 m. minimas pirmasis Alantos klebonas Mykalojus Cyrkovskis. Bažnyčios globėju buvo paskelbtas apaštalas Jokūbas, ku­rio diena švenčiama liepos 25-tą.

Bažnyčia buvo 26 m ilgio ir 9 m pločio. Sienos ir grindys – iš plytų, stogas – lentelių, lubos ir penki altoriai – mediniai. Vėlyvesniais laikais bažnyčia plėtėsi: pri­statyta šv. Kazimiero ir šv. Mykolo koplyčios. Kai 1827 m. klebonas Antanas Mažeika 7 m bažnyčią pailgina, pastatas įgauna kryžminę formą.

1904 m. apie bažnyčią imta kasti gilius griovius naujos bažnyčios pamatams. 1906 m. kovo 31 d. senąją bažnyčią, galėjusią išlikti seniausiu šiuose kraštuos architektūros paminklu, nugriovė.

Senoji bažnyčia tikintiesiems tarnavo 372 metus. Apie naująją pa­pasakosime kitame skyriuje.

Kristinas Astikas paliko keturis sūnus, iš kurių garsiausi buvo Rad­vila (1411-1475 m.) ir Stanislovas (miręs 1460 m.). Stanislovo Astiko sū­nus Gregorijus (miręs 1518 m.) nuo 1492 m. buvo LDK maršalka, vėliau – rūmų maršalka, Anykščių ir Merkinės vietininkas.

Astikų dinastijoje Gregorijaus vardas buvo ypač populiarus, nes vi­sose kartose vienas iš sūnų buvo krikštijamas Gregorijaus vardu. Vienas iš Kristino Astiko proanūkių – Gregorijus buvo apkaltintas išdavyste, nes norėdamas pataisyti savo pašlijusią ekonominę padėtį, pradėjo šnipinėti Rusijos caro Ivano IV naudai ir net buvo pasižadėjęs nužudyti Lietuvos didįjį kunigaikštį ir Lenkijos karalių Steponą Batorą, Vilniaus akademi­jos įkūrėją. 1580 m. už tai Vilniaus rotušės aikštėje jam nukertama galva ir jo turtai, taip pat ir Alantos žemės, atiteko karaliui, o dvarą sudegino. Steponas Batoras 1581 m. Alantą atidavė vengrų kariuomenės Lietuvoje vadui Gabrieliui Bekešui.

Po Stepono Batoro mirties Gregorijaus pusseserė Ona Astikaitė-Sanguškienė atgavo du trečdalius Alantos seniūnijos. 1598 m. Alantos seniūniją nupirko didikas Kristupas Radvila. A. Šapoka „Lietuvos istorijoje” pateikia tokias žinias: „Kristupas I Radvila Perkūnas, Mikalo­jaus R. Rudojo sūnus, – nuo 1572 m. kiemo hetmonas (jis pirmasis nuo

1579 m. – pradėjo vadintis lauko hetmonu), nuo 1579 m. Trakų kaštelio­nas ir vicekancleris. Nuo 1584 m. Vilniaus vaivada, o nuo 1589 m. didy­sis hetmonas; didelis kalvinių globėjas (miręs 1603 m.).”

Radvilos buvo uolūs reformizmo skleidėjai, savo žinion jie paėmė ir bažnyčiai priklausančius Alantos, Liobiškio, Kazlų ir Jaurų kaimus kartu su gyventojais, kurie turėjo dirbti bažnyčios nustaty­tus darbus ir mokėti činšą (mokestį).

Kalvinizmo idėjų žmonės nenorėjo priimti ir vadino „bumbizų” bažnyčia. Buvusios Avilčių aštuonmetės mokyklos mokiniai yra užrašę pašie­piančią dainą, kurią padeklamavo Marijona Knezienė iš Bareikių k.:

Atskrenda uodas šešelgis,
Mašalas septynelgis.
Ėmė mane nešti
Per pėdnyčios Ulyčią.
Nunešė in bumbizų bažnyčią.
Bumbizų bažnyčia
Dešra užrakinta,
Kilbasa užkabinta.

Kadangi dainos ilgiausiai išlaiko atmintį, tai galima kelti versiją, kad kalvinai buvo pastatę sa­vąją bažnyčią. Ji galėjo būti Pakryžės k., kur, pa­gal P. Tarasenkos spėjimą, buvęs senasis Alantos miestelis. Kun. K. Girnius teigia, kad „Alantos dvarą valdęs kalvinas Kristupas Radvila paliepė nebelaikyti šv. Mišių, nuo bažnyčios sienų nuka­binti paveikslus. Atgavus bažnyčią po 58 m. nebu­vo vietos, kur galėtų gyventi kunigas”. (K. Girnius „Alunta”).

Vadinasi, katalikų bažnyčia buvo uždaryta, o reformatų (kalvinų) pamaldos turėjo vykti kažkur kitur. Ant stataus Alantos upelės skardžio Pakryžėje jau senovėje buvęs piliakalnis, o stati kelio nuokalnė sunaikinta ir pats kelias ištiesintas su­pylus pylimą tik prieš keturiasdešimt metų.

Katalikai 1656 m. atsiima bažnyčią. Boguslavas Radvila 1659 m. bandė atgauti teises į bažnyčią, bet teismas bylą išsprendė katalikų nau­dai. Vėliau į jų pusę perėjo ir Radvilos.

Radvilos Alantą valdė 230 metų. Per šį laikotarpį Alanta patyrė ir istorinių sukrėtimų. Tebėra gyvi prisiminimai apie švedų kariuomenės žygį per Lietuvą (jų tarpe ir per Alantą).

XVIII a. pabaigoje subyrėjo Lietuvos – Lenkijos Respublika, ir 1795 m. Lietuva atiteko Rusijai. 1812 m. Napoleonas surengė žygį per Lietuvą į Rusiją.

Prof. B. Dundulio knygoje „Lietuva Napoleono agresijos metais (1807-1812)” nurodytos Napoleono armijos II korpuso kelias per Lie­tuvą 1812 m. (birželio – liepos mėn.), kuris ėjo per Deltuvą, Ukmergę, Alantą, Salaką. Alantoje sustojo pražygiuojančios Napoleono II armijos korpusas, vadovaujamas maršalo Udino. Žmonės galvojo, kad Napoleo­nas išvaduos iš rusų valdžios, todėl nesipriešino.

Alantiškiai labai pasipiktino, kai kareiviai į bažnyčią suvedė ar­klius. Kariuomenė savo reikalams rekvizuodavo gyvulius ir kitą turtą. Yra namaža pasakojimų apie Napoleono armijos prisiplėštus turtus. Vie­nas jų – kareiviai turtus buvo užkasę prie Valiulio akmens.

Kitas jų – apie Drobiškių kaimo valstietį Mačionį, kuris nuo jaučio ragų numovė maišelį su pinigais, nėrė į krūmus prie Virintos ir pasislėpė upės pakraštyje po karklais. Vandenyje kvėpuodamas pro meldą, jis iš­buvo, kol prancūzai vijosi ir šaudė. Sako, vėliau jis nusipirko 3 valakus žemės.