ALANTOS KRAŠTAS DVARININKŲ PAC-POMARNACKIŲ VALDŽIOJE

© Antanas Pivoras, 2005

Naujas Alantos istorijos etapas prasidėjo, kai 1828 m. Alantą ir dvarą iš Radvilų nusipirko didikų Pacų atžala kunigaikštis Tadeušas Pac-Pomarnackis (1763-1849). Jis buvo Anykščių žemės teismo teisėjas ir Vilniaus gubernijos dvarininkų deputatas, valdė Avižienių dvarą prie Ute­nos ir Savičiūnų dvarą prie Svėdasų. Pomarnackiams priklausė ir gretimi palivarkai: Girsteitiškis, Vastapai, Kameniškis, Ivanpolis, Leonpolis.

Napoleonui pralaimėjus, Lietuva liko Rusijos valdžioje. 1830­-1831 m. prieš carinės Rusijos engimo politiką Lenkijoje ir Lietuvoje įvy­ko bajorų vadovaujamas sukilimas.

Istorikas F. Sliesoriūnas knygoje „1830-1831 m. sukilimas Lietu­voje” mini 1831 m. įvykius, palietusius ir Alantos kraštą. Gegužės pra­džioje iš Nemenčinės atžygiuoja K. Parčevskio ir J. Giedraičio vadovau­jamas sukilėlių dalinys ir 1000 vyrų. Mažam miesteliui ir dvarui tai labai daug. Sukilėliai užplūdo visą apylinkę.

Pabuvoję Alantoje, sukilėliai išvyksta į Anykščius, kur, susijungę su kitais, žygiuoja Ukmergėn ir ją paima. Tačiau, sužinoję apie artėjančias stiprias rusų generolo Chitkovo pajėgas, gegužės 24 d. pasitraukia Taujėnų keliu. Manydamas, kad sukilėlius ras Alantoje, generolas Chitkovas gegu­žės 26 d. traukia į Alantą, bet sukilėlių neaptinka ir žygiuoja į Tauragnus.

Tačiau sukilėliai patyrė pralaimėjimą po pralaimėjimo. Sukilimo pabaigoje žymiausiu sukilėlių vadu tapo H. Dembinskis. Istorikas F. Sliesoriūnas, plačiai nagrinėjęs sukilimo medžiagą, rašo, kad H. Dembinskio vadovaujami sukilėliai per Kavarską, Kurklius, Skiemonis 1831 m. liepos 16 d. rytą atvyko į Alantą. H. Dembinskis prie Alantos paliko raitininkų dalį, o su kitais nužygiavęs kelius kilometrus Molėtų keliu, išardęs tiltą, sustojo už Virintos upės tarp ežero ir nedidelio šilo. Už keleto kilomet­rų stūksojo miškas. H. Dembinskas pasiuntė į jį savo gurguolę, pavedęs saugoti ją S. Radziševskio 26 pėstininkų pulkui, kuriame buvo 800 su­kilėlių.

Rusų generolas Savoinis Alantą pasiekė liepos 16 d. po pietų. Jis tuojau atstatė suardytą tiltą ir, persikėlęs per upę su husarų eskadronu, jėgerių pulko vienu batalionu ir 4 patrankomis, atakavo sukilėlių deši­nįjį sparną. H. Dembinskis gynėsi iki jo pėstininkai ir artilerija pasiekė mišką. Tada jis pavedė A. Janovičiui su 13 ulonų pulku pridengti atsi­traukimą. V. Matušovičius su 200 šaulių liko miške, kur turėjo išsilaikyti iki vakaro. Tačiau jėgerių batalionas jį išstūmė. Po to Savoinio avangar­das, vadovaujamas generalinio štabo pulkininko Gedicho, atkakliai puolė A. Janovičiaus ulonų pulką. H. Demblinskis pasiuntė V. Sierakovskį su pėstininkais, gurguole ir 4 sunkiomis patrankomis į Molėtus, o pats su visais raitininkais ir dvejomis lengvosiomis patrankomis padėjo arliergardui. Traukiantis iki Molėtų, sukilėliams prisiėjo šešis kartus atremti Gedicho karių atakas.

Mūšis prie Alantos buvo vienas paskutinių sukilėlių susirėmimų su caro kariuomene. Aukų turėjo ne tik kovojančios pusės. Nukentėjo ir vietos gyventojai: buvo naikinamas derlius, grobiamos maisto atsargos, kilo badas, choleros epidemija. Po sukilimo pralaimėjimo carinė valdžia stiprino nacionalinį, religinį engimą ir valstiečių išnaudojimą. Alanta iš Vilniaus vyskupijos buvo perduota Žemaičių vyskupijai, kuriai netrukus ėmė vadovauti vyskupas Motiejus Valančius.

Visa žemė buvo paskelbta dvarininkų nuosavybe. Už žemę, kuria naudojosi valstiečiai, turėjo eiti lažą. Valstietis buvo visiškoje pono nuo­savybėje. Ponas jį valdė, baudė, galėjo jį drauge su žeme pirkti, parduoti, padovanoti ar išmainyti. Lažinės prievolės įvairiuose dvaruose buvo ne­vienodos. Kaip užfiksuota Lietuvos istorijos šaltiniuose, Svobiškio dvare buvo nustatytos tokios lažinės prievolės: „Pagal senus inventorių papro­čius lažiniai žmonės iš tų toliau minimų kaimų, tai yra iš Liesėnų, Vaikšniūnų, Mackėnų, Juodiškių, Buržilų, privalo eiti nuo kiekvienos trobos darbininkas pats, antras penkias dienas savaitėje su dvejetu gyvulių, o kitą savaitę šeštadienį vienas darbininkas vieną dieną, o nuo Visų Šven­tųjų iki švento Jurgio darbininkas ta pačia tvarka, o antrininkas tik tris dienas, jį galima panaudoti verpimui arba prie kito darbo”.

Didele rykšte valstiečiams buvo ėmimas į rekrūtus. Lietuvą prijungus prie Rusijos, į kariuome­nę vyrų nešaukdavo, gaudydavo į rekrūtus. Kariuomenėje reikėdavo ištarnauti 25 metus, todėl dauge­lis jaunų vyrų slapstydavosi, bėgo į Ameriką arba net susižalodavo. Nepaklusnius baudžiauninkus po­nai atiduodavo į rekrūtus. Atsimi­nimų apie ėmimą į rekrūtus yra ir Alantos krašte.

Sunkia valstiečių padėtimi buvo susirūpinęs vyskupas Motiejus Valančius. 1854 m. jis rašo Utenos dekanui: „Turim tikrų žinių, jog Ovantos dvaro savininkas ponas Pomarnackis savo valstiečiams, gyvenantiems Kamajų parapijoje, visai uždraudė susieiti į moterystę su kitų dvarininkų valstiečiais ir varydamas juos į lažą Ovanton, liepia septynių mylių kelionę ten ir atgal atlikti šventomis dienomis.”

Vyskupas Motiejus Valančius Alantoje lankėsi 1853 m. liepos 26 d. per šv. Jokūbo atlaidus. Tą die­ną Alantoje įvyko neregėtos iškilmės. Šioje parapijoje gal pirmą kartą lankėsi vyskupas. Vyskupas M. Valan­čius sutvirtinimo sakramentą suteikė net 3012 asmenų. Alantoje vyskupas rado susenusį kleboną, todėl jo pa­reigoms paskiriamas administratorius. Jam nurodoma negaištant suremontuoti bažnyčiai priklausančius pa­status, išlaikyti senąjį kleboną.

Tačiau valstiečių padėtis vis sunkėjo, ypač po Tadeušo Pac-Pomarnackio mirties 1849 m. (Jis palaidotas Alantos šventoriuje).

Kadangi Tadeušas Pomarnackis vaikų neturėjo, augino pusbrolio sūnų Vladislovą, kuris pradėjo rūpintis naujų dvaro rūmų statyba. Jiems buvo parinkta lygesnė ir erdvesnė vieta į rytus nuo senųjų rūmų (dabarti­nė dvaro teritorija). Dvaro statyba užgulė valstiečių pečius. Dvarininkai be jokio gailesčio spaudė baudžiauninkus ir jiems prižiūrėti pasikvietė 110 kareivių eskadroną.

1858 m. valstiečiai rašo graudų skundą Motiejui Valan­čiui. Jame nurodoma, kad ponas Pomarnackis „…kasdien be pa­sigailėjimo muša ir dar pasamdė tokius pat kaip jis – ekonomus ir raštininkus, kurie muša rykštėmis, pagaliais, pančiais ir agrastais. Dėl to mušimo yra kurčių, bedančių ir sužalotomis rankomis, o kai kurios nėščios moterys mušamos mirė. Į lažą kasdien varo po tris ar po ke­turis darbininkus iš vieno kiemo. Ir sekmadieniais liepia dirbti dar­bus… Tuo būdu jis mus padarė el­getomis. Persižegnoję ir sukalbėję poterius, padavėme aukštesnei valdžiai skundą. Ponas apie tai sužinojęs pasikvietė ulonų eskadroną ir už bausmę juos pastatė pas mus. Kareiviai prievartauja mūsų dukteris, žmonas, seseris, o besipriešinančiom pila į burną smėlį, kad nerėktų… Kareiviai atėmė iš mūsų avižas, miežių ir šie­no likučius, todėl mes per darbymetį neturėsime košės…”

Kaip M. Valančius reagavo į šį alantiškių skundą, žinių netu­rime.

Apie nelengvą baudžiaunin­kų dalią Pac-Pomarnackio dvaruo­se užsimenama ir Vaižganto apy­sakoje „Dėdės ir dėdienės”: „Saveikių dvaras buvo nedidžiausias Pac-Pomarnacko dvarų. Vis dėlto jo laukų dirbtų suvarydavo iš keleto apylinkės kaimų: Aužbikų, Geišių Tilindžių ir kitų. Visus juos valdė Geišių Geišė Rapolas, to dvaro tijūnas, paprastai vadinamas „prižiurna”… Tijūnas Rapolas, geroką bizūną nusitvėręs, rūsčiai ir rimtai vaikščiojo dvare aplink ūkio trobas ir lauke aplink darbininkus. Tvarkė, barės, bizū­nu pliaukšėjo ir – nuolat pypkę rūkė.”

1863 M. SUKILIMAS IR PO JO

Baudžiaviniai santykiai kėlė valstiečių nepasitenkinimą visoje Rusijoje ir trukdė ekonominį vystymąsi. Todėl caras Aleksandras II 1861 m. vasario 21 d. pasirašė manifestą dėl baudžiavos panaikinimo.

Tačiau žemė pasiliko dvarininko nuosavybe. Valstiečiai tegalėjo gauti tik tą žemę, kurią jie turėjo baudžiavos metais. Išperkamuosius mo­kesčius valstiečiai turėjo mokėti 49 metus. Daugelis alantiškių po bau­džiavos panaikinimo pradėjo nebeatlikinėti lažo. Žemių dalijimui buvo atsiųstas kamarnikas (ma­tininkas). Didžioji dalis Kazlų ir Jaurų kaimų že­mių atiteko bažnyčiai, o kitos žemės pasiliko dva­ro žinioje. Už gautą žemę valstiečiai turėjo įdirbti bažnyčios ar dvaro žemes. Be to, dvaro žemę dir­bo dvaro kumečiai, kurie gyveno dvaro kumety­ne, buvusiame prie kelio į Pavirinčių pusę. Jie iš viso negavo žemės. Todėl Alantos apylinkių vals­tiečiai pritarė bekylančiam bruzdėjimui. Pagal išlikusius atsiminimus prie Virintos upės netoli dvaro 1863 metais įvyko valstiečių susirėmimas su kariuomene. Taip pat pasakojama, kad ponas Pomarnackis buvo apkaltintas prisidėjus prie su­kilimo. Kareiviai siautėjo net dvare, suėmė poną. Komisarius rinkęs valstiečių parašus, kuriais jie turėjo paliudyti, kad ponas sukilime nedalyvavo, už tai buvo žadama žemės. Bet kai Pomarnackis buvo paleistas, valstiečiai jos negavo.

Po baudžiavos panaikinimo valstiečių pri­klausomybė nuo dvaro vis mažėjo. Dvare dirbo daugiausia kumečiai, negavę žemės. Mažėjo ponų gaunamos pajamos. Todėl jie paskutinius skatikus stengėsi surinkti parduodami degtinę. Pačiame dvare buvo di­džiulis bravoras. Degtinė daugiausia pardavinėjama Alantos karčiamoje. Užvažiuojamieji namai buvo pastatyti dar Radvi­lų laikais, XVIII a. I pusėje. Jie turėjo klasicizmo bruožų. 1892 m. Pomarnackis perstatė ir sukūrė didelę akmeninę karčemą: 45 m ilgio ir 19 m plo­čio. Netoli jos pastatyti du gyvenamieji namai.

Vėliau buvo pastatyta ir daugiau medinių, vienaaukščių namų, kuriuos Pomarnackis išnuo­mojo žydams. Tokiu būdu ant kalno greta jau kelis šimtmečius stovėjusios bažnyčios pradėjo kurtis Alantos miestelis, vadinamas Aukštąja, o Žemoji buvo senoji Alantos gyvenvietė, virtusi Alantos kaimu.

Laičių pusėn buvo pradėta dalinti žemė po 3 dešimtines ir lietuvių šeimoms. Pirmieji jos gavo Sabaliauskas, Tūba, Navikas, Kazlas, du Staškūnai. Miestelis pra­dėjo plėstis.

Alantoje apsigyvenę žydai ėmė verstis įvairiais verslais ir prekyba. Iš pradžių prekyba buvo skurdi. Pomarnackis paskyrė žemės plotą turga­vietei įsteigti ir žydams davė didelę sumą pinigų, kad brangiau mokėtų valstiečiams už linus, negu kituose miesteliuose. Todėl savo prekes par­duoti valstiečiai ir pirkliai galėjo vežti iš kitų miestų bei apylinkių. Tuo tarpu Anykščiuose ir Utenoje iš kitų miestų pirklių neįsileisdavo. Turgus Alantoje būdavo tik pirmadieniais.