ALANTOS DVARO RŪMAI

© Antanas Pivoras, 2005

Alantos dvaro rūmai Virintos upės vingyje buvo pastatyti valdant Astikams. Kaip galima suprasti iš dvaro rūmų griuvenų liekanų, suverstų Virintos šlaite, turbūt tai buvo gynybinio pobūdžio rūmai, prisiminimuo­se vadinami pilaite. Prieš penkis dešimtmečius dar buvo matyti pamatų liekanos. Matyt, ir rūsiai buvo. Apie juos romantiškai pasakoja P. Tara­senka knygoje „Užburti lobiai”. Dabar šioje vietoje yra mokyklos daržy-nas. Besikapstydami technikumo moksleiviai yra radę kelias monetėles.

1598 m. dvarą su žemėmis ir rūmais nupirko didikas Kristupas Radvila. Upės slėnyje („kompelyje”) buvo sukurtas parkas. Dar ir dabar matyti tvenkinių vietos, alėjos žymės, pie­voje vis dar sužydi alyvos. Atkurti senąjį parką vis dar svajonė.

1828 m. Alantą nupirko Tadeušas Pac-Pomarnackis (1763-1849). Bevaikis Tadeušas Pomarnackis dvarą atidavė savo augintiniui – pusbrolio sūnui Vladislovui (1806-1881). Senieji rūmai jam neįtiko ir nusprendė pastatyti naujus, modernius rūmus. Vietą jiems parinko ant kalvos į pietryčius nuo senųjų rūmų. Už jų buvo lyguma, todėl buvo patogi vieta kitiems pastatams statyti. Didžiulės statybos vyko po 1850-ųjų metų. Iš fasadinės pusės tašyti akmenys buvo sulieti su švinu – kad gerai laikytųsi ir nepraleistų drėgmės. Prie vaka­rinio fligelio iškilo keturių aukštų bokštas. Dabar belikę tik du bokštai, nes viršutiniai bokštai apie 1928 m. buvo nugriauti (pagal žmonių šnekas – kad nebūtų aukštesni už A. Smetonos rūmus). Pasakojama, kad iš bokšto ponas stebėdavo, kaip laukuose triūsia kumečiai. Kai jis būdavo dvare, iškeldavo vėliavą.

Lenkijoje išleistame leidinyje apie Alantos dvaro rūmus pateikia­mos tokios žinios:

„Pac-Pomarnackio rūmai Alantos dvare primena XIX amžiuje sta­tytas italų vilas.

Rūmai stovi ant aukšto stačiakampio pamato. Paradinės rūmų dalies centras sudaro trišonį portiką, remiamą 4 granito kolonomis ir papuoštą pseudogotiniais bokšteliais (kiek yra žinoma, šias granito kolonas iš Suomijos atplukdė iki Klaipėdos, o iš jos jaučiais atvežė į Alantą. Galutinai apdailino vietoje. Bokšteliai nugriauti 7-ajame dešimtmetyje, dengiant naują stogą ir iki šiolei neatstatyti. Pastaba mano – A. P.). Sienos padengtos lygiu tinku ir daugybe piliastrų, piliorų. Stogas keturšlaitis, o vidurinio korpuso – dvišlaitis. Kairėje rūmų pusėje Dvaro rūmų menė. pastatytas keturšonis bokštas, kiekvienas aukštas turtingai dekoruotas piliastrais. Bokštas baigiasi suapvalinta aikštele su piliastrais ir karūnėliniais frizais. Pastatas panašaus plano kaip Oginskių rūmai Rietave.

Iš nuotraukų matome, kad rūmai buvo tur­tingai įrengti. Valgomojo salės nuotraukoje ma­tome turtingus sienų ir lubų lipdinius, išvaizdų dekorą raižytus baldus. Salė primena mažą ke­ramikos muziejų. Be paveikslų ant sienų pri­tvirtintos keramikinės lėkštės iš įvairiausių Europos ir Lenkijos bei neeuropinių kraštų. Dirbiniai iš porceliano ir sidabro sustatyti ant staliukų bei indaujose. Alantos rūmuose buvo sukaupta daug Lietuvos Didžiosios Kunigaikš­tystės didikų ir valdovų bei Lenkijos-Lietuvos karalių portretų. Sukauptos kolekcijos per I pa­saulinį karą dingo.

Alantos dvaro rūmus supo puikus pei­zažinio tipo parkas su asimetriškos kompozicijos vandens telkiniais, vingiuotais takeliais, alėjomis. Gražūs gazonai su gėlių ir medžių gru­pėmis puošė priekinę rūmų pusę. Užpakalinė rūmų parko dalis buvo geometrinio tipo parkas su porteriais, karpomų medžių ir krūmų deri­niais, gėlynais, vazomis ir skulptūromis. Per rūmų langus matėsi že­myn besileidžiantis puikus, šiek tiek padūmavęs tolių vaizdas”.

Prieš užeinant kaizerinės Vokietijos kariuomenei, 1915 m. ponas T. Pomarnackis, pasiėmęs vertingiausią turtą, išvažiavo į Maskvą, dvarą palikdamas prižiūrėti Klabinių dvarelio ponui Sližiui. Po revoliucijų Ru­sijoje Pomarnackis, viską palikęs, buvo pri­verstas bėgti į Prancūziją, gyveno Nicoje. Iš jo Alantos dvaro centrą 1925 m. pagal pardavimo-pirkimo aktą nupirko Salomėja Sližienė (Podėnaitė), Balio Sližio žmona.

Balys Sližys su žmona Salomėja retkar­čiais atvažiuodavo į Alantą. Antano Lasio tei­gimu, jos motina ponia Podėnienė girdavosi: „Mano Saliamutė į prastus žmones ir žiūrėti negali”. Apsilankydavo ir kita jos duktė – so­listė Veronika. Dvare vykdavo gausūs svečių priėmimai.

1940 m. sovietinės valdžios nurodymu, Podėnienė turėjo palikti dvarą. Buvo įkurta Alantos žemesnioji žemės ūkio mokykla. Rūmuose buvo klasės, bendrabučiai, butai.

Po karo 1945 m. mokykla buvo uždaryta, vienerius metus antrajame aukšte veikė pradinė mokykla, kuri buvo perkelta į buvusį Telksnių namą (dabar butai), o rūmuose suteikti butai, įsteigta ūkio kontora, parduotuvė.

1959 m. atidaryta žemės ūkio mokykla, gyventojai iškelti. Antrajame aukšte buvo klasės ir dėstytojų kambarys, pirmajame – bendrabučiai ir dėstytojų butai. Vėliau bendrabučiai iškelti į Alantą, o dėstytojams pastatyti butai.

Vadovaujant direktoriui Alfonsui Jovaišai (1961-1967), buvo su­projektuoti ir pradėti statyti nauji mokymo rūmai, nes dvaro rūmuose jau nebetilpo moksleiviai. Direktoriaus Edvardo Kareivos laikais (1967 -1973) buvo atlikti nemaži remonto darbai, perdengtas prakiuręs skardi­nis stogas. Būnant direktoriumi Robertui Kontrimavičiui (1973-1985), dvaro rūmai ištuštėjo, nes kabinetai jau 1973 m. buvo perkelti į naujuo­sius rūmus. Direktoriaus Vlado Pusvaškio entuziazmo ir rūpesčio dėka senieji dvaro rūmai atgijo naujam gyvenimui: suremontuotos ir išpuoštos visos patalpos, sudėtos naujos durys ir langai, vėl perdengtas skardinis stogas, nudažius išorę, nušvito visi rūmai. Visų darbų neišvardinsi… Ma­lonu moksleiviams ir visiems naujasodiškiams, sužavėti svečiai.

Maloniai nuteikia privažiavimo kelias ir takas priešais rūmus. 2003 m. „Vilnis” rašė: „…senos žemės sluoksnis iki pusės metro gylio išvežamas ir keičiamas nauju, pilami akmenukai ir skalda, klojama trin­kelėmis. Kad šie remonto darbai Alantai ir Naujasodžiui suteiks naują veidą, dėkingi turėtume būti rajono savivaldybei, Alantos technologijos ir verslo mokyklos vadovybei ir Lietuvos kelių fondui, kuris šįmet sky­rė 218 tūkst. litų vienam lankomiausių paveldo objektų mūsų krašte. Kitąmet tęstiniams remonto darbams Alantoje iš Kelių fondo numatoma skirti 300 tūkst. litų”.

Darbai atlikti. Laukia nauji.

Prie dvaro rūmų buvo kuriamas pirmasis nuotykinis Lietuvos tele­vizijos kino filmas „Tadas Blinda” (1973 m.). Jo režisierius buvo Balys Bratkauskas, kilęs iš Jurgiškio kaimo, prie Meilelės. Filmavimui buvo paryškinti pastato akmenys, perdažytos sienos, asfaltas užpiltas.

Dvaro rūmai virto kultūros centru. Pirmajame aukšte yra salė, dvi salikės pramogoms, trys salės dailės galerijai, mokyklos muziejus, buities muziejus, šarvojimo patalpos ir kt. Antrajame aukšte įsikūręs knygų pa­saulis: biblioteka, skaitykla, vaikų knygų skyrius, muzikinis kambarys, pasakų kambarys. Į rūmus užsukti malonu kiekvienam. Ir kiekvienas čia laukiamas.

Apie poną Pomarnackį ir ponią Padėnienę 1977 metais papasakojo Elena Bratkauskaitė, g. 1888 m. Jurgiškyje, prie Meilelės. Ji buvo šio dvaro virėja.

„Prieš dvaro rūmus buvo pastatytos figūros: moteris, vilkas, liū­tas. Klomboj buvo riešutys (graikinis riešutmedis buvo nupjautas 1961 m., nes buvo suskeldėjęs ir sulūžęs – pastaba, A. P.) ir kitokių užsieninių medžių, vieno tokios raudonos kaip šiškos (kankorėžiai) kabo. Buvo pri­sodinta užsieninių rožių.

Viduj gražūs kambariai. Vienas buvo japoniškas kambarys. Jame japonas (skulptūra) stovėjo, pečiokas įdomus, tenai židinys buvo. Valgo­masis kambarys išdabintas lėkštėmis. Buvo raudonas salonas, kašmiru išmuštas.

Ponas buvo Tadeuš Pomarnackis, vadino jį Tadziu. Šnekėjo ita­liškai, prancūziškai, angliškai, o su tarnais – lenkiškai. Kuris nemokė­jo lenkiškai, nelaikydavo, lietuviškai nenorėjo suprasti.

Atvažiuodavo Alantos dvaran pavasarį gegužės mėn., išvažiuo­davo rudenį, kai lapai krinta. Žiemą būdavo Prancūzijoj. Atvažiuodavo traukiniu, o čia keturiais staininiais (gražus, gerai prižiūrimas, ne dar­binis, o važiuojamas ar jojamas arklys) žirgais. Arkliai juodi juodi, kai lekia, net žemė dunda. Patkavas (pasagas) kurmanai (vežikai) išvalo, kad blizgėtų.

Aš dirbau virtuvėj, raudonam namuke. Patarnaudavo svetimtau­čiai. Ponas vežiodavosi negriuką. Jis buvo jaunas ir juodas, tik dantys blizga. Buvo ir nykštukas, stalo pasiekti negali, tik galva kyšo.

Atsiveždavo ponių. Vieną buvo atsivežęs tik vieną vasarą, o kitą – kneginią (kunigaikštytę) Trubeckają – ilgai. Su jom gyvendavo. Kai Trubeckaja ištekėjo, su juo nebegyveno.

Pomarnackis turėjo dvarą Rusijoj. Buvo ir jo palivarkėlių: Miškiškio (prie Kašarkos), Žygeliškis (jau suvertė). Jų daug buvo. Imdavo nuo­mą iš jų. Rindauninkai (nuomotojai) turėjo jo klausyti. Sukviečia juos, kai medžioja. Visas miestelis jam priklausė. Žydai atpirko kiekvienas savo namus. Aplink ežerai ir miškai irgi buvo jo. Taip pat ir Meilelės malūnas. Prūsas buvo melnikas (malūnininkas), o paskui malūną nupirko.

Prieš didįjį karą Pomarnackiai išvažiavo į Maskvą. Mane pakvietė ten patarnauti. Ten nuvežiau vazas, šaukštų. Atvežus atgal atidaviau komisoriui (ūkvedžiui). Užėję vokiečiai vežė ir vežė turtą.

Klabinių dvarininkas Sližys paėmė dvarą nuomon. Maskvoje pa­darė dokumentus. Maskvon Sližys atvažiavo su „putra” (kailiniai, apsiūti milu ar gelumbe). Norėjom prieškambary nurengti, bet nesidavė. Salione nusimovė kaliošus, apsidairė ir padėjo juos ant fortepiono.

Prie Smetonos Sližys Klabinių dvarą davė sūnui Jokūbui, kuris dir­bo inžinierium prie geležinkelių. Alantos dvarą atidavė sūnui Baliui, ku­ris buvo ministru. Dvare gaspadinavo (ūkininkavo, šeiminkavo) jo uošvė Podėnienė. Sako, ji buvo paprasto uriadniko (policijos pareigūno) žmona. Podėnienė turėjo tris dukteris: viena buvo Balio žmona, antra duktė išėjo už aptiekoriaus (vaistininko), o trečia buvo solistė Kaune, žvaigždė. At­važiuodavo Alanton. Jauna mirė, neištekėjus. Prieš karą Sližiai išvažiavo į Ameriką, o Podėnienė, sako, gyveno Kaune.”

Štai kokį įdomų pasakojimą pateikė Elena Bratkauskaitė. Dabar ji jau mirusi.

Beje, keletas žinių apie Podėnienės dukrą Veroniką iš „Mažosios lietuviškos tarybinės en­ciklopedijos” 2 tomo ir „Lietuviškos tarybinės enciklopedijos” 9 tomo:

„Podėnaitė Veronika (1902.XII.24 Rygoje -1933.VII.9 Kaune) liet. dainininkė (mecosop­ranas). 1920-21 Kaune dainavo Florą Operos vaidyklos pastatytoje Dž. Verdžio operoje „Tra­viata”. 1926 baigusi Romos šv. Cecilijos kon­servatoriją, tobulinosi Paryžiuje. Vėliau dainavo Italijos operos teatruose, koncertavo Paryžiuje. 1932 grįžusi į Kauną, Valstybės teatre dainavo Aidą (Dž. Verdžio „Aida”), Toską, Žoržetą (Dž. Pučinio „Toska”, „Skraistė”).”

Įdomūs yra ir Antano Lasio, Adomo Kviklio bei Vitalijos Butėnienės atsiminimai, pasako­jantys apie T. Pomarnackį bei jo dvaro perėmėją Podėnienę, jų aplinką, dvaro žemėje gyvenusių žmonių gyvenimą. Visi atsiminimai viens kitą papildo, patikslina.

ANTANO LASIO ATSIMINIMAI

Antanas Lasys, Juozo s., g. 1891 m. Alantos dvare. Atsiminimai užrašyti 1977 m.

„Dirbau pas Pomarnackį prie gyvulių. Turėjo švedų veislės karvių. Jų buvo apie 60. Pomarnackis turėjo apie 400 ha dirbamos žemės. Dar turėjo palivarkus: Žygeliškių, Kameniškių, Ivanpolį, Klabinius. Juos iš­pardavė. Paskui žydams pardavė mišką. Mišką vežė į Kurklius, o iš ten plukdė upe.

Pomarnackis buvo turtingas ponas. Galėjo važiuoti su keturiais er­žilais. Visi buvo juodi, kaktoj žvaigždė, užpakalinėje kojoje – balta dėmė. Dvarininkas Makarskas iš Liubertavos galėjo važiuoti šešiais arkliais. Kai ponas atvažiuodavo, bokšte iškeldavo vėliavą.

Prieš Didįjį karą (1914-1918), Pomarnackis dvarą išnuomojo Sli­žiui, kuris atidavė jį sūnui Baliui. Dvarą parceliavo 1924 m. Man davė 10 ha žemės. Žemė buvo beveik nedirbama, tik gabaliukas įdirbtas, o kitur – beržynas. Mat Pomarnackis buvo leidęs beržyną kirsti ir metus dirbti žemę veltui. Sližiui paliko 80 ha žemės, dėl pavyzdingo ūkio pridėjo 70 ha ir dar 60 ha šilo, Antaliežių ežerą.

Per Didįjį karą buvo kariškas dvaras. Čia atvažiuodavo kariškiai pailsėti. Grojo jų orkestras. Stovėjo kareiviai (čia buvo mokomoji kuopa) ir prie Lietuvos.

Seni žmonės pasakojo, kad ant kalno už dabartinių technikumo rūmų stovėjo pilaitė. Už upės buvo parkas: takai žvyruoti, per upę buvo tilteliai, maudykla, namelis nusirengti, tvenkiniai.

Tos pilaitės savininkas (Tadeušas Pomarnackis) paėmė Vladislovą Pomarnackį už įsūnį. Kai jis numirė, kur dabar svirnai, pastatė medinius palocius (rūmus), o paskui mūrinius.

Kai buvo 1863 m. sukilimas, atėję rusų kareiviai namo rūsiuos (ak­meniniame prie tvenkinio) rado daug degtinės. Kareiviai sudaužė bačkas ir paleido į tvenkinį. Spiritas laikosi viršuj, tai susirinkę mėgėjai geria geria ir vietoj užmiega. Per sukilimą Pomarnackį apkaltino, kad dalyvavo sukilime. Reikėjo surinkti šimto žmonių parašų, kad išteisintų. Ekonomas rinko ir žadėjo, kad ponas duos žemės. Kai išleido, žmones atėjo prašyti žemės, bet Pomarnackis juos išvijo ir žemės nedavė. Pomarnackis varė degtinę ir pardavinėjo karčemom. Bravoras stovėjo ant kalnelio prie kelio į naują technikumą. Už gorčių degtinės ėmė 7 kapeikas, o karčemoj žmo­nėms leido pardavinėti po 8 kap. Pinigas buvo brangus. Merga tarnavo metus už 15 rublių, bernas už 20 rublių. Čebatai lakerkos (lakuoti batai) kainavo 5 rublius, o paprasti – 3 rublius.

Už upelės, kur dabar gyvena Stukas ir Petrauskas, buvo kareivinės. Čia buvo apie 200 kareivių pilaitės apsaugai.

ADOMO KVIKLIO ATSIMINIMAI

Adomas Kviklys, g. 1904 m. Alantos dvare. Gyveno Molėtų r. De­beikių k. Atsiminimai užrašyti 1977 m. kovo 6 d.

„Kai prasidėjo Didysis karas, 1914 m. Pomarnackis žemę uždavė nuomon Sližiui su viskuo: su žeme, trobesiais, žmonėmis, gyvuliais. Pats išsivežė į Kuktiškes 14 porinių vežimų turto. Kada užėjo kaizerio kareiviai, valdė 3 vokiečiai. Kai tvėrės Alantoje bolševikai, pradėjo žmonėm dalyti žemę, bet daug nespėjo. Po to žemė atiteko Sližiui. 1923 ar 1924 metais vyko dvaro porceliacija. Žemę skirstė matininkas Tylakas. Sližiui buvo palikta ne 80, o 160 ha žemės, nes pasižadėjo padaryti pavyzdingą ūkį. Kitą žemę davė ordinarščikams (buvusiems kumečiams). Sližiui atiteko geriausia žemė į Alantos pusę, į šiaurę nuo Alantėlės upelio, kitoje pusėje – už Virintos upės link Černiaus­ko ir Paliūnio, žmonėms davė po 10-12 ha, priklausomai nuo žemės. Visą teritoriją, kur davė žemės, pavadino Debeikių kaimu. Pavadini­mas kilo dėl to, kad, kur dabar yra Ilonių namai, buvo du namai su ordinarščikų butais. Šiuos namus vadino Debeikiais. Matininkas Tylakas visam kaimui davė Debeikių vardą, o atskiri vienkiemiai galėjo pasivadinti savo vardu. Taip Mackevičius vienkiemį vadino Triberžiu, Kviklys – Padvare, Bieliauskas Jonas – Jonuvka, Lasys Antanas – Ber­žynu.

Sližys žemę atidavė sūnui Baliui, kuris buvo didelis valdininkas. Jis pavedė valdyti dvarą savo uošvienei Podėnienei. Ponia buvo ne vi­siem gera. Kai kuriuos labai išnaudojo. Netingėk rankon įkąsti (pabu­čiuoti), būsi geras. Aš netingėjau. Išbučiuodavau dešinę, o paskui kitą. Mėgo, kad žmonės nusilenktų. Jei už darbą suderi 100 litų, tai niekad tiek neatiduos. Tai žinodamas, aš iš jos pirma pasiskolindavau, o tada atskaičiau skolą. Daugelį ir apmušdavo, lazda sušerdavo. Kai stačiau gryčelę, tai vis žiūrėdavo, ar nenukirsiu kokio medžio. Ji laikė šunį Nykį. Tai jam Alantos baronkos buvo per prastos, važiuodavo į Molėtus pirkti. Kai pa­sitinka šuva, tai užkabina šuniui ant kaklo baronkų virtinę ir vedasi per dvarą. Visiems vaikams net seilė varva.

Žemę dirbo 5 ordinarščikai, samdė 2-3 mėnesinius. O taip pat dieninius. Dirbo arkliais, turėjo arklinę kertamą, bulvių kasimo mašiną. Javai augo gerai, nes Sližys gaudavo trąšų: ir zuperio, ir salietros. Atve­žė veislinių grūdų, tai vienos veislės gavo 17 grūdų, o kitos 18. Augino tuos, kurie davė 18 grūdų. Buvo numelioruota žemė nuo kelio į Alantą link Alantėlės. Sližys daug išpardavė žydams šilo medžių, kuriuos kirto ir vežė į Kurklius, o iš ten plukdė toliau. Labai daug jų iškirto prieš karą, bet nespėjo išvežti, nes užėjo tarybų valdžia.

1940 m. valsčiaus pirmininkas Navikas davė ultimatumą Podėnienei per 24 val. išsikraustyti iš dvaro. Vakare ji buvo atėjusi pas mane ir sako: „Aš pas tave atsikeliu gyvent”. Atsakiau, kad nėra čia vietos. Tai nuėjo pas Černiauską. Ūkį tvarkė ūkvedys Kulikauskas, kuris buvo ūkve­džiu vokiečių laikais ir vėliau tarybiniame ūkyje. Podėnienė mirė ar 1976 m. rudenį, ar po Naujų metų 1977 m., Kaune”.

VITALIJOS BUTĖNIENĖS ATSIMINIMAI

„Dirbau Alantos dvare nuo 1935 m. iki tarybų valdžios. Tuo lai­ku dvaras priklausė poniai Podėnienei. Aš dirbau prie karvių. Su manim dirbo dar penki ordinarščikai. Karvių laikydavo virš 100. Mes visos jas ir melždavome, po to aš veždavau pieną į Aluntos pieninę pora arklių. Mašiną pieno riebalams atskirti sukdavome rankomis. Tai labai sunkus darbas. Atlyginimą gaudavome menką. Karvės buvo žalųjų veislės. Alun­tos pieninėje tuo metu dirbo pienininkas Birkauskas.

Gyvenome raudoname plytų name prie rūmų. Čia buvo ponų virtu­vė. Nuvežus pieną kūrendavau rūmuose krosnis. Ypač daug dirbdavome prieš šventes, nes čia visada būdavo daug svečių, keldavo puotas.

Puotaudavo rūmų salėse apačioje arba viršuje. Dažnas svečias bū­davo Aluntos klebonas, jos dukterys Sližienė, Verutė, kuri buvo Kauno operos ir baleto teatro solistė.

Rūmuose būdavo daug vyno ir kitų gėrybių. Ponia buvo visko per­tekusi, tačiau dvaro tarnams ir padieniams darbininkams – šykšti. Tek­davo valgyt tik liesą pieną, todėl būdavom priversti nuo jos pavogti kokį kibirą šilto pieno vakarienei. Žinoma, jei mums tai pavykdavo. Dažnai sulaikydavo jos asmeninis ūkvedys Sabaliauskas. Jis išrašinėdavo ir kor­teles už darbą, o pavakare pagal jas pati ponia išmokėdavo pinigus pa­dieniams darbininkams.

Nuolatinai dvare tarnavo keturi bernai ir trys mergos: Karvelytė Antanina, Lasys Antanas, Bratkauskaitė Elena ir kt.

Ji dirbo ponios virtuvėje ir ruošdavo daugiausia tik vaišes ir gamin­davo valgį poniai.

Laukiant svečių visus takelius parke ir apvažiavimą prie rūmų nugrėbstydavome geležiniais grėbliais „eglute” ir jais niekam nevalia būda­vo vaikščioti.

Tarybų metais ji turėjo palikti savo dvarą ir pasitraukti. Pabėgo į Kauną pas dukterį. Dalį jos turto paėmė tarnai, kita dalis, kaip gyvuliai, ūkio inventorius perėjo į valdžios nuosavybę.

Visi kambariai buvo apstatyti gražiais baldais, kuriuos man tekda­vo matyti.

Darbo metu Podėnienė pati lankydavosi laukuose ir buvo labai griež­ta tiems, kurie bandydavo minutėlę atsikvėpti. Dirbdavome nuo aušros iki sutemos, ypač per didžiuosius darbymečius: rugiapjūtę, bulviakasį”.