GARSIEJI ALANTOS TURGŪS. MIESTELIO ŽYDŲ BENDRUOMENĖ

2018 gruodžio 1

© Antanas Pivoras, 2005

Kai pakalbini vyresnį alantiškį, tai pirmiausia jis pasakoja apie Alantos turgų. Jį gražiai aprašė Vladislovas Telksnys knygoje „Nuo Kėgžlio ligi Aluntos”, P. Tarasenka „Užburtuose lobiuose”. Apie turgų pa­sakoja mokytojai Danielius Umbrasas, Antanas Jakučionis, antakštietis Anicetas Čečiuolis.

Rašytojų P. Tarasenkos ir V. Telksnio pasakojimus apie Alantos turgų pa­teikiame skyriuje „Apie Alantą – meniniu žodžiu”. Kunigo Pranciškaus Sabaliausko, g. 1923 m. Juotiškių kaime ir vaikystę pra­leidusio šiose apylinkėse, atsiminimus apie Alantą išspausdino kun. K. Girnius knyge­lėje „Alunta”.

D. Umbrasas apie Alantą pateikė to­kius prisiminimus.

Kazlų, Duobytės kaime, buvo plytinė ir kalkinė. Jos savininkas buvo Flerijonas Targonskas, buvęs vargonininkas. Čia dirbo Alantos ir Kazlų žmonės. Žydo Folkos Ginsbergo dirbtuvėje buvo kokybiškai išdirbamos odos. Alantoje buvo du kailiadirbiai, du kalviai, šeši batsiuviai, septyni siuvėjai ir visi turėjo pakankamai darbo. Beveik kas ketvirtame žydo name buvo parduotuvė.

Plačiai buvo žinomi Alantos turgūs, kurie veikdavo pirmadieniais aikštėje miestelio centre. Kadangi aikštė buvo šaltiniuota, tai vežimai, arkliai ir žmonės labai išklampodavo visą aikštę. Šaligatvių irgi nebuvo. Nepriklausomybės metais aikštė buvo išgrįsta akmenimis, prižiūrima, vanduo grioviu buvo nuleidžiamas į pakalnę.

Į turgų iš aplinkinių kaimų ir net miestelių suvažiuodavo daug ūkininkų. Jie sustatydavo vežimus eilėmis, iškinkę arklius ir atsukę juos į vežimą, iškeldavo ienas, pririšdavo prie rankučių (priekinių ratų). Atrodė ištisas miškas ienų. Valstiečiai atveždavo rugių, kviečių, sėmenų, išbruktų ir iššukuotų linų pundų. Žydai atridendavo statinę silkių, už kurią prašė 100 litų. Patys nepardavinėdavo, o turėjo patikė­tinius. Iš Antaliežių patikėtiniu buvo Vacius Ažubalis. Už statinės par­davimą gaudavo 10-20 Lt. Riestainių ir kitokių kepinių būdavo bent trys vežimai. Turgų paskelbdavo aštriu švilpuku policininkas: prrrr! prrrr! Po dvylikos valandų prekybos tuo pačiu švilpuku užbaigdavo turgų.

Arklių ir karvių turgus buvo atskirai. Pardavėjai patys pradėdavo ir užbaigdavo turgų, nes reikėjo gyvulius vesti į kitos dienos turgų Mo­lėtuose.

Apie Alantos žydų gyvenimą papasakojo Anicetas Čečiuolis ir Da­nielius Umbrasas.

Alanta buvo ištisai žydų miestelis. Ponai Pomarnackiai, norėdami pagyvinti valstiečių gyvenimą, 19 a. antroje pusėje pradėjo kviestis žydus pirklius. Priešais bažnyčią aplink didžiulę aikštę, ėmė statyti medinius namus, kuriuose apgyvendino atvykusius žydus. Sako, per vieną vasarą pastatė 30 namų. Vėliau žydai tuos namus išsipirko. Juose jie gyveno ir turėjo parduotuvėles.

Žydai sudarė griežtą ir gana uždarą bendruomenę. Jie buvo mo­kyti, turėjo savo mokyklą, nors valstybinį 4 klasių egzaminą laikė kartu su lietuviais. Juos mokė Bernšteinas. Jie negėrė ir nerūkė. Nėra atsitiki­mų, kad netekėjusi žydaitė turėtų vaiką. Vestuvės vykdavo vėlai vakare ar naktį aikštėje už dabartinės maisto prekių parduotuvės, gale karčemos. Apšviesdavo liktarnomis (žibalinėmis lempomis). Giedodavo kažkokias giesmes ar maldas sustoję ratu, o vidury jų buvo jaunieji. Išmesdavo stik­linę, kurią vienu kirčiu turėjo sudaužyti jaunasis. Kartą pripuolė chuliga­nėlis lietuvis ir sudaužė stiklinę. Jam priklausė pirmaryčiai…

Į vestuves suvažiuodavo daug žydų: iš Skiemonių, Inturkės, Molė­tų, Skudutiškio. Net pakviesdavo lietuvius, su kuriais gražiai sugyveno.

Pietinėje miestelio dalyje buvo žydų pirtis, kurią aptarnaudavo Šmuila Kaimas. Joje buvo didelis varinis katilas, buvo baseinėlis. Pir­tis veikė ketvirtadieniais ir penktadieniais, nes šeštadienis buvo šabas (šventa).

Žydų sinagoga (žmonės vadindavo „iškala”) dar tebestovi. Vyrai ir moterys rinkdavosi atskirai. Moterys iš antro aukšto (balkono) stebėdavo, kaip meldžiasi vyrai.

Iki Nepriklausomybės atgavimo (1919 m.) Alantoje žydų gyveno gal apie 300. bet vis labiau įsitvirtino lietuvių ir valstybinė prekyba, lie­tuviai mažiau pirko iš žydų, todėl nemaža jų išsikėlė į Uteną, Ukmergę, Kauną. 1941 m., prieš žudynes, Alantoje gyveno 110 žydų. Jų šeimos buvo negau­sios, daugiausia 2-3 asmenys. Tik Nachamos Goldfainienės šeimoje buvo 6 žmo­nės: dukros Sosė, Hendė, dvynukės Perė ir Sėnė bei aštuoniasdešimtmetė motina Sora. Jankelio Kancipovičiaus ir Civos Kancipovičienės šeimoje buvo 3 sūnūs: Abromas, Ruvelis ir Berėlis. Judelis Kacas ir Dinė Kacienė turėjo sūnų Zelmoną duk­ras Rochą ir Eigalę. Aronas Saloveičikas ir Eiga Saloveičikienė turėjo sūnus Abromą ir Šlomą. Alantos žydų būdin­gos pavardės buvo Cukermanas, Kacas, Ginsburgas, Kvoras, Gordonas, Šunakanskas, Šmuilovičius, Kleckas, Bankas, Iciksonas, Zilberis, Pacas ir kt.

Be minėtų vardų dar yra Mauša, Irša, Chana, Golda, Pesė, Motelis, Liba, Roza ir kiti. Vardai gana įvairūs. Prie pavardžių pridedamos lietu­viškos priesagos -ienė, -aitė, o vyrams lietuviška galūnė -as. Jaunų vyrų 1941 m. Alantoje nebuvo, matyt, buvo išsikėlę į didesnius miestus.

Hitlerinės okupacijos metais ir Alantos žydai patyrė siaubingą tra­gediją. Albina Ažubalytė pasakoja apie žydų sunaikinimą 1941 m. Žy­dams buvo uždrausta vaikščioti miestelio šaligatviais. Ant nugaros ir krū­tinės turėjo nešioti geltonos spalvos šešiakampes žvaigždes. Vaikščioti galėjo tik gatvės viduriu, grindiniu. Paskui jie buvo išvaryti iš savo namų. Suvarė juos į Kazlų kaime buvusią vieno žydo sodybą.

Stipresniuosius vyrus išvežė į Uteną. Juos sušaudė kartu su Utenos žydais Rašėje. Seneliai, moterys ir vaikai buvo išvaryti į Molėtus ir ten sušaudyti. Liko gyvi trys žydai: Meileris, Chaimas, Šora. Namai buvo apiplėšti, kai kurie ardomi. Dabartiniu metu Alantoje negyvena nė vienas žydas.