Kam skambina varpai…

2022 8 balandžio

Iš bažnyčios bokštų aukštybės Iš kurios pusės beartėtume  prie Alantos miestelio, pirmiausia pasitiks baltieji  šventovės bokštai. Išlakūs, net 51 metro aukščio, o  pati bažnyčia – ant aukštos kalvos, gal net prosenoviškųjų laikų alkos vietoje pastatyta. Toli po apylinkę sklinda  iš jos bokštų varpų dūžiai. Šie garsai,  tai tarytum Dievo balsas žmonėms, o varpas  – žemės ir dangaus jungties simbolis. Varpai yra labai svarbūs bažnytinėje liturgijoje, jie šimtmečiais tris kartus per dieną kviesdavo “Viešpaties angelo” maldai.  Taip jausmingai apie Alantos bažnyčią rašė “Molėtų vilnis”. O apie Alantos bažnyčios varpus labai gražiai straipsnyje “Pasivaikščiojimas su Libertu po Alantos apylinkes” rašė Antanas Pivoras – taigi ištrauką iš straipsnio čia ir pacituosiu: “Kai sueinu su išmintingu ir kultūringu žmogum, kai jo ir mano mintys susilieja, aš tarsi pakylu ir iš paukščio skrydžio matau, kokia graži mūsų žemė, kaip linksmai žydi gėlės, kaip triukšmingai išdykauja vaikai. Ir kokia reikšminga yra Alantos krašto istorija, gamtos paminklai. Taip atsitiko ir su Libertu Klimka, kai jį prišnekinau parašyti straipsnį apie Alantos bažnyčios varpus. Apie juos buvau rašęs knygoje „Švyti Alanta nuo tėviškės kalvos“. 1909 m. lapkričio 29 d. pradėta laikyti pamaldas naujoje bažnyčioje. Iki darbų galo buvo dar toli, bet melstis jau galima: stogas uždėtas, presbiteris ištinkuotas, laikinai pastatytas senosios bažnyčios altorius, sudėtos grindys. Iki 1912 m. įsigyjami varpai, bažnyčia tinkuojama iš lauko ir vidaus, užbaigiama bokštų statyba. Petras Sabaliauskas iš Juotiškių kaimo įtaiso didįjį 2132 svarų varpą, kainuojantį 1057 aukso rublius. Jam duotas šv. Petro vardas. Varpas papuoštas vynuogių ir vijoklių raižiniais, šv. Petro reljefiniu atvaizdu. Kitą varpą, svėrusį 1010 svarų, paaukoja Jonas Mačionis iš Krivičių vienkiemio, jis paskirtas Švč. Marijos Nekaltai Pradėtosios garbei. Varpo kaina – 640 aukso rublių. Trečią 550 svarų varpą padovanojo Kazimieras Žigelis ir Ignacas Karvelis. Apie varpo išlikimą savo atsiminimuose rašo vargonininkas Jonas Vžesniauskas-Viržonis: „Prieš užeinant vokiečiams buvo įsakyta nuimti varpus išvežimui. Į Alantą pagal nurodymą buvo atgabenti ir kitų bažnyčių varpai. Atėjo pas tėvelį (zakristijoną) maršalka Antanas Jakučionis ir sako: reikia ką nors daryti, kad naujus varpus paslėpus. Pažiūrėjo, kad bažnyčios svirnelyje yra 3 seni varpai ir nutarė naujuosius, kurie buvo nuimti ir gulėjo čia pat šventoriuje, užkasti – didesnį į vieną duobę, o kitus į kitą, jų vieton išvoliojom 3 senus nedidelius. Už poros dienų išvežė tuos visus varpus, o vienas, Traupio, kažkaip pasiliko. O jau artinos vokiečiai. Įvertėm į ratukus ir paslėpėm kapinėse, vokiečiai tardė tėvelį dėl varpų, bet nieko neišgavo. Kai pasibaigė karas, tuomet sujudo ir iškėlė. Kaip tik klebonas atvažiuoja iš Skiemonių atlaidų, mes tuoj užlipam ir pradedam skambinti. Koks buvo džiaugsmas, kad taip gražiai suskambo visi trys varpai. Ir dabar malonu jų klausytis nuvažiavus į Alantą.“

Alantos varpininkai

“Prie bažnyčios pagalbiniams darbams atlikti būna varpininkai arba špitolninkai. Jie skambina varpais, pučia vargonų dumples, valo bažnyčią, skalbia bažnytinius drabužius, puošia altorius. Pagal susitarimą jie padeda ir ūkio darbuose”- knygoje “Alunta” rašė knygos autorius, kunigas Kazimieras Girnius. “Aluntoje visada buvo du špitolninkai, nes vargonams minti būtinai reikėjo dviejų žmonių. Trimis varpais vienas jokiu būdu nepaskambinsi. Žmonių atminime liko šie varpininkai: Vincas Stripeikis su žmona Antanina, Navikas, Matijošius, Ambrazas Babelis, Balys žigelis. Ilgiausiai buvo Juozapas Ivanauskas. Jis dirbo iki pat savo staigios mirties 1969 m. Paskui dirbo Domininkas Žigelis iš miestelio. Jis mirė 1978 m.” Dabar vargonų dumples pučia elektrinis matoriukas. Ilgus metus bažnyčios varpais skambina Algis Kiaušas ir Stasys Jakučionis. Parapijiečiai apie abu varpininkus atsiliepia pačiais gražiausiais žodžiais, abu išsilavinę, įdomūs, malonūs žmonės, pareigingi ir atsakingi. Paklausus tai kokiomis progomis skamba varpai, atsako – ankščiau skambinome dvyliktą valandą dienos, dabar, gaila, bet tradicija nutrūko. Sekmadieniais varpų skambėjimas kviečia mišių, o anapilin išėjusius palydi dviejų varpų skambėjimu, kaip sako vietiniai gyventojai – skambinama už dūšią. Varpų skambina ir šventinių procesijų ar kitų iškilmingų religinių įvykių metu.

Tik ar begirdime varpų skambėjimą? Ar iš­gir­dę var­po gar­są, nu­si­im­ame ke­pu­rę? Prisiminkime ką seniau žmonės sakydavo – kad mies­tai, o ypač mies­te­liai, be var­pų skam­bė­ji­mo tam­pa be­dva­siai.

Straipsnių autoriai Molėtų vilnis (2017. 01.06 nr. 2) ir Utenos žiniose išspausdintas Antano Pivoro straipsnis “Pasivaikščiojimas su Libertu po Alantos apylinkes”, nuotraukos iš straipsnio (https://www.utenoszinios.lt/2016/10/05/pasivaiksciojimas-su-libertu-po-alantos-apylinkes/).