KOKS MŪSŲ MIESTELIO VARDAS: OVANTA, AVANTA, ALUNTA AR ALANTA?

2018 25 spalio

© Antanas Pivoras, 2005

Alantos vardo aiškinimas ir jo tarimas sukelia nemaža ginčų. Dvi­dešimtame amžiuje buvo įpratę tarti ir rašyti Alunta, kirčiuodami pa­skutinį skiemenį. Šis vardas Nepriklausomybės metais buvo oficialiai vartojamas. Tačiau aštuntajame dešimtmetyje administracinio-teritorinio suskirstymo žinyne buvo įteisintas Alantos vardas. Šis vardas vartojamas oficialiuose dokumentuose, spaudoje, jį įsisavino jaunimas. Bet senieji gyventojai nenori jo pripažinti ir bando ginti ankstesnįjį. Kunigas Kazi­mieras Girnius knygoje „Mano miela Aluntos parapija” (1983 m.) tvirtina griežtai: „Nuo senų senovės šią vietovę vietiniai žmonės vadina Alunta. Senuose raštuose iki pat I pasaulinio karo rašoma Ovanta, o vėliau ir vi­sur vartojama Alunta. Tik nuo 1970 m. mūsų kalbininkai, gal net Aluntos nematę, savo kabinetuose susėdę, neva valydami vietovardžius nuo tar­miškumų, nustatė, jog turi vadintis Alanta. Suprantamas reikalas pagal bendrinę kalbą rašyti galūnes, bet vietovardžių šaknų lygiavimas į ben­drinę kalbą yra pagailėtinas dalykas. Mokslininkai labai daug ką išskai­to iš senovinių vietovardžių apie gyvenusias tautas ir išmirusias kalbas. Tarmės ir taip savaime nyksta. Būtų labai gerai, kad jų paminklai išliktų vietovardžiuose”.

Alantiškių inteligentų iniciatyva buvo surinkti argumentai ir kreip­tasi į vyriausybines organizacijas vėl pripažinti Aluntos vardą. Tačiau prašymai buvo atmesti motyvuojant tuo, kad bendrinės kalbos dvigarsis an rytiečių tarmėje verčiamas į un.

Teisingai teigia kun. K. Girnius, kad senuose rusų kalba rašytuose do­kumentuose, o taip pat ir bažnytinėse knygose, randame pavadinimus Ovanta, Avanta. Jie yra senesni negu Alunta, Alanta. Žmonės laikė, kad Ovanta yra surusintas pavadinimas ir jo nevartojo. Dabar nieks jo ir neprisimena. XIX a. pabaigoje ir XX a. įsigali Alunta ir Alanta. Įteisinus pastarąjį žodį ir prie jo pripratus, matyt, nebėra prasmės ginčytis ir kaitalioti. Šios knygos citatose paliekamos autorių vartotos žodžių rašybos ir stiliaus formos.

O ką reiškia šis žodis – Alanta? Vėlgi – migla. Kalbininkai mano, kad žodis sudarytas iš dviejų dalių: šaknies al- ir priesagos -ant-. Al- kil­dinama iš senovėje gyvavusio žodžio alėti, reiškusio tekėti, almėti (prie Alantos teka Virinta), o savo ruožtu alėti siejamas su žodžiu alus, kuris irgi teka. Toks vardas teko ir Alantėlės upelei.

Priesaga -ant- yra kai kuriuose žodžiuose, pavyzdžiui Salantai, ka­mantai.

Plačiau apie Alantos vardo kilmę galima būtų pasiskaityti Ryto Ta­mašausko straipsnyje „Alantos vardas” („Pirmyn”, 1984 m. vasario 2 d.)

O švenčiausia teisybė yra pasakose ir padavimuose. Mokytoja, kraštotyros medžiagos apie Alantą rinkėja Lidija Pivorienė yra užrašiusi padavimą apie miestelio ir jo vardo kilmę.

Senais laikais per dabartinę Alantos teritoriją jojo jaunikaičiai Liobiškis ir Kazlas. Miestelio centre gyveno kunigaikštytė Alanta. Vos iš­vydę ją, abu jaunikaičiai pamilo merginą ir nusprendė vesti ją. Tačiau Alanta, negalėdama nuspręsti, kuriam ranką savo ir širdį atiduoti, abiems jaunikaičiams liepė supilti pylimus. Plušo jaunikaičiai išsijuosę, o kai at­ėjo laikas įvertinti jų darbą, pasirodė, kad pylimai – vienodo aukščio. Taip jaunuoliai neįstengė išsivežti Alantos iš miestelio. Vietiniai gyvento­jai nutarė jos vardu pavadinti beįsikuriantį miestelį, o Liobiškio ir Kazlo vardais – jaunuolių supiltus pylimus. Tie pylimai išliko iki šių dienų.

AR GYVENO ALANTOJE MILŽINAI?

Mes visi gerai žinome, kad dirbtinius kalnus supylė milžinai, nes koks kitas galiūnas galėjo sunešti į krūvą tiek smėlio, žvyro ar molio? Todėl apie tai yra sukurta daug gražių padavimų ir pasakų. Šiuos kalnus vadina­me piliakalniais. Senovėje žmonėms jie buvo priedanga nuo priešų.

Kun. K. Girnius knygoje „Mano miela Aluntos parapija” džiau­giasi: „Tiesiog reikia stebėtis Alantos parapijoje valstybės saugomų pa­minklų gausumu. Respublikinės ir vietinės reikšmės valstybės saugomų paminklų yra 44. Kitose parapijose jų yra žymiai mažiau. Ypač gausu archeologinių paminklų. Jų dar gausu apie Suginčius.

Paminklų užregistravimo numeriai imti iš valstybės saugomų pa­minklų sąrašo, išleisto Vilniuje 1973 m. Visus piliakalnius pervažiavau, kad šiuos Aluntos senovės liudininkus pamatyčiau savo akimis.

Nr. 626 respublikinės reikšmės archeologinis paminklas Aukšta­kalnio piliakalnis. Jis yra prie Antakščių k., į pietus nuo Antakščių ežero, 1,5 km į šiaurę nuo Aluntos, Suojos ir Paprūdės upelių santakoje. Turi tipišką piliakalnio vaizdą: aukšti, statūs krantai, iš trijų pusių apsuptas upelių. Archeologas Tarasenka mini, kad tai galėjęs būti pagrindinis apy­linkės piliakalnis. Čia randama rūdos deginimo liekanų, čia galėję būti liejami ginklai. Prie pat jo gyvenanti Adomėnienė pasakojo, kad radusi kokios tai tamsios, už molį sunkesnės medžiagos gabalų. Nuo namo į va­karus obelaitei kasdama duobę, atkasusi plytas. Pati piliakalnio viršūnėje aikštelė nedidelė.

Nr. 627 respublikinės reikšmės archeologinis paminklas Avilčių piliakalnis. Kaip rašoma sąraše, yra į vakarus 0,2 km nuo kelio Avilčiai -Bučiškės. Tipiškos piliakalnio išvaizdos neturi, nes apie tą vietą kiek pavaikščiojęs jo taip ir neradau.

Nr. 629 respublikinės reikšmės archeologinis paminklas Maišiakulės piliakalnis, 2 km į šiaurę nuo Aluntos prie Maišiakulės kaimo, prie malūno užtvankos tarp Vitkūno ir Keragalvio (dabar nupirko solistas E. Kuodis) sodybų. Savo stačiais krantais ir apvalia forma jis primena Antakščių piliakalnį. Apaugęs medžiais.

Nr. 665 respublikinės reikšmės archeologinis paminklas Klabinių piliakalnis yra į rytus virš kilometro nuo Klabinių kaimo palei senovinį kelią Klabiniai-Alunta, iš pietų pusės apriestas labai stataus ir aukšto Vi­rintos upės kranto, o iš kito šono – bevardžio upelio. Iš ketvirtos pusės labai žemas ir lėkštas krantas, gal per ilgus amžius nuardytas.

Nr. 666 respublikinės reikšmės archeologinis paminklas Parudinės piliakalnis, kuris yra netoli Klabinių piliakalnio, tik kitame Virintos upės krante, Virintos ir Rudinės upelio santakoje. Šis piliakalnis turi plačią vir­šūnę, stačius krantus, yra apaugęs mišku. Jo papėdėje auga lazdynai. Gal čia būdavo rūdos, iš kurios seniau gamindavosi geležį? Paminklų sąraše rašo, kad rytinėje papėdėje yra buvusi senovinė gyvenvietė. Čia pat yra ir senovinis grįstas kelias, įrašytas į paminklų sąrašą. Stovėjo akmuo su įkastu cementiniu stulpeliu, kad jis įrašytas į valstybės saugomų pamin­klų sąrašą, bet liko tik cementinis paminklo liudytojas, o akmenį apsukrūs miestiečiai išsivežė.

Kultūros ministerija į vietinės reikšmės arch. paminklus 1980. XI.4, pažymėdama numeriu 1967, įtraukė Svobiškėlio piliakalnį, esantį tarp Svobiškėlio k. ir Glasmyno ežero. Iš Aluntos važiuojant į Svobiškėlį yra dešinėje kelio pusėje, kiek neprivažiavus Svobiškėlio. Tai nedidukas apvalus kalnelis su stačiais krantais. Atrodo tarsi būtų supiltų žemių kau­burys. Gal tai žmonėms ir davė mintį sukurti pasakojimą, kad ponas nu­sikaltusiems baudžiauninkams skirdavo bausmę supilti nustatytą kepurių skaičių žemės. Taip ir išaugo tas kalnas.

Aluntos parapijoje yra ir daugiau piliakalnių, prie kurių įkasti stul­peliai, kad tai piliakalniai, saugomi valstybės. Bet nėra jiems duotas at­skiras numeris ir neįtraukti į 1973 m. paminklų sąrašą. Piliakalnis tarp

Liežio ežero ir kelio Alunta – Girsteitiškis. Tai neaukšta kalva, bet iš trijų pusių supa balos. Piliakalnį sunaikino kasdami žvyrą. Imdami žemes už­tikdavo žmonių kaulų. Kalbama, kad prie jo vykusios kovos su kalavi­juočiais.

Tarasenka mini Vastapų piliakalnį. Nuvykstu ieškoti. Apklausiau keleto sodybų gyventojus, bet nei vienas nežinojo. Tik šalia piliakalnio gyveną žmonės parodė: „Ogi štai anas kalnas”. Tiesa, jis lyg plati kalva nuožulniais kraštais ir nė kiek neprimena piliakalnio. Tačiau, kad jis pri­skiriamas prie piliakalnių, primena įkastas cementinis stulpas.

Įdomu, kad visa eilė piliakalnių yra išsidėstę tarsi vienoje linijoje skersai parapiją: piliakalnis – gyvenvietė prie Antakščių dvaro, Aukšta­kalnio piliakalnis, Maišiakulės, Svobiškėlio, Karališkių piliakalniai. Ar čia pripuolamumas, ar kokia gynybinė linija prieš kalavijuočius ar kitus priešus?”

Archeologas, rašytojas ir Alantos mokytojas Petras Tarasenka kny­goje „Lietuvos archeologijos medžiaga” nurodo žinąs piliakalnius: Alan­tos – Pakalnių, Antakščių, Antaliežių, Gaigalų, Klabinių, Maišiakulės, Parudinės, Vastapų.

Dauguma Alantos krašto piliakalnių iš esmės netyrinėti. Tik An-takščių piliakalnį nuodugniau yra apžiūrėjęs pats P. Tarasenka. Konkre­čių žinių apie šį piliakalnį suteikė Vytautas Daugudis „Kultūros paminklų enciklopedijoje”: „Aukštakalnis (AR626), Antakščių piliakalnis. Yra ~ 3 km į šiaurę nuo Alantos, Antakščių kaimo pietinėje dalyje, Suojo ežero šiaurės vakariniame, Prūdelio (Melnytėlės) dešiniajame krante. Į rytus kūgio pavidalo kalvoje. Piliakalnį iš šiaurės juosė upelis, iš kitų pusių – dirbami laukai. Šlaitai statūs, 4-7 m aukščio. Viršūnės aikštelė ovali, 15 m ilgio rytų – vakarų kryptimi, 10 m pločio, jos vakariniame gale yra

pylimo liekanų. Dalis aikštelės ir pylimo nuslinko į upelį. Griūvan­čiame piliakalnio šlaite archeolo­gas Petras Tarasenka 1936 m. rado anglių ir žiestosios keramikos, puoštos horizontaliu ornamentu. Piliakalnio pietinėje papėdėje yra senovinės gyvenvietės liekanų. Rasta lipdytinės grublėtosios ir ly­giosios keramikos fragmentų. Ra­diniai laikomi Istorijos ir etnogra­fijos muziejuje. 1970 m. jį žvalgė

istorijos institutas”. „Arūnas Strazdas, Gintautas Zabiela. Karališkių piliakalnio aplinkos tyrinėjimai. 1994 m. Karališkių piliakalnis (Molė­tų r., Alantos sen.) yra 1,2 km į PR nuo kelio Alanta-Buržilai, 600 m į R nuo Glasmino ežero PR kranto, Karklos upelio dešiniojo kranto aukštu­mos kyšulyje, iš R, P ir PV juosiamame upelio. Piliakalnio šlaitai statūs, 8-12 m aukščio. Aikštelė trikampės formos. Jos ilgis 30 m, plotis ŠV pusėje 35 m. ŠV jos pakraštyje supiltas nežymaus puslankio formos 40 m ilgio, 7 m pločio pylimas. Piliakalnis labai apardytas arimų ir bulviarūsių. Smarkiai suardyto pylimo vietoje rasta brūkšniuota šukė.

PR ir ŠV piliakalnio papėdėse yra arimų apardyta apie 1,5 ha ploto papėdės gyvenvietė. ŠV jos dalyje stovi medinė sodyba. ŠR piliakalnio šlaite ir dabar trykšta šaltinis, kuris dar šio amžiaus pirmoje pusėje buvo laikomas šventu. Anksti rytą prie jo eidavo žmonės praustis norėdami iš­gyti, į šaltinį mesdavo smulkias monetas. Tyrinėjimų metu nustatyta, kad laikui bėgant, šaltinis pamažu keitė savo vietą po truputį traukdamasis į šlaito pusę. Pirmaisiais amžiais po Kr. jis sunkėsi apie 10 m į ŠR nuo dabartinės savo vietos.

Papėdės gyvenvietės užimamo ploto bei chronologijos nustatymas ir buvo 1994 m. tyrinėjimų tikslas. Ankstyviausia gyvenvietės dalis aptik­ta į ŠV nuo piliakalnio, Karklos dešiniajame krante. Čia keliuose šurfuose aptiktas iki 50 cm storio tamsiai pilkas ar net juodas kultūrinis sluoksnis su lipdytąja brūkšniuotąja keramika ir keramika lygiu paviršiumi, gyvu­lių kaulais. Grublėtosios keramikos šioje gyvenvietės dalyje nedaug. Vi­dutinio statumo šlaito vidurinėje dalyje aptiktas iš molio plūktas židinys. Pats židinys buvo įrengtas iki 12 cm gylio duobutėje. Kito iš molio plūkto židinio liekanos buvo aptiktos kal­vos pašlaitėje. Į ŠR nuo piliakalnio kastos vandentiekio trasos vietoje, 80 cm gylyje, rastas surūdijusio geležinio lazdelinio smeigtuko 3,2 cm ilgio fragmentas.

PR papėdės gyvenvietės dalyje, Karklos upelio kairiajame krante iškastuose šurfuose rastas iki 40 cm storio kultūrinis sluoks­nis su lipdytąja lygiu paviršiumi ir grublėtąja keramika, geležies gargažėmis. Pastarųjų ypač daug gy­venvietės R pakraštyje, kur, matyt, buvo lydoma geležis. Brūkšniuotosios keramikos šioje gyvenvietės daly­je rasta mažiau. Tai rodo, jog Karklos kairiajame krante buvo apsigyventa vėliau, greičiausiai apie III-IV amžius po Kr.

Pagrindinę radinių masę sudaro keramika. Iš viso surinktos 165 šukės, iš kurių 129 tiko tolesnei analizei. Tarp jų yra du šukių lizdai. Šurfe Nr. 4, 70 cm gylyje, aptiktas dešimties šukių lizdas, iš kurių atkurtas vien­tisas lipdyto puodelio lygiu paviršiumi profilis. Šį puodelį galima datuoti I-II a.

Tyrinėjimų metu surasta ir kapinyno vieta, kurioje Karališkių apy­linkių gyventojai buvo laidojami I tūkstantmečio antrojoje pusėje. Tai apie 100 m skersmens ir 6 m aukščio kalva kiek nelygiu paviršiumi, esan­ti 250 m į P nuo Karališkių piliakalnio bei 320 m į PV nuo Karališkių kaimo kapinių. Joje rasti du geležiniai pentiniai siauraašmeniai kirviai, aiškiai buvoję ugnyje. Vienas kirvis 19,5 cm ilgio, 7 cm pločio ašme­nimis. Jo liemens briaunos puoštos smulkiais įmušimais. Antrasis kirvis 20,5 cm ilgio, 7,5 cm pločio ašmenimis. Abu kirviai datuojami VI-VII a. Tam pačiam laikotarpiui priklauso Karališkių kaimo kapinių teritorijoje rasta (matyt, nuvilkta žemės darbų metu) geležinė ovalo formos 8,5×3 cm dydžio diržo sagtis pastorinta priešakine dalimi, kurios liežuvėlis puoštas iškiliu skydeliu. Sagtis irgi buvojusi ugnyje. Šie radiniai leidžia spėti šio­je vietoje buvus pilkapius, kurie dabar jau visiškai sunaikinti.

Karališkių piliakalnio aplinkos žvalgomieji tyrinėjimai leido išsi­aiškinti įdomų archeologijos paminklų kompleksą, kuris egzistavo nuo pirmųjų amžių po Kr. iki II tūkstantmečio pradžios. Gaila, kad šis kom­pleksas labai apardytas ir daug mokslui vertingos informacijos jau pra­rasta.”

Savo išvaizda nemažą įspūdį daro Maišiakulės piliakalnis. Perėjus Maišiakulės malūno (buvusiame malūne vilniškis V. Urba ruošiasi įkur­ti muziejų) užtvanką, į piliakalnį tenka kopti siauručiu, vingiuotu take­liu. Užkopus galima rasti raudono smėlio, kurį žmonės naudojo kapams puošti. Didžioji piliakalnio dalis apaugusi medžiais, o aikštelėje 1997 m. romuviečiai surengė didelę Rasos šventę, dėl kurios buvo susirūpinęs so­vietinis saugumas. Keletą metų Alantos žemės ūkio technikumo mokslei­viai rengė mokslo metų užbaigimo sportines šventes, Lietuvai pagražinti draugija rengė Mindaugo karūnavimo dienos minėjimą.

2005 m. sausio 21 d. laikraštis „Vilnis” išspausdino sensacingą informaciją „Atrasti nauji piliakalniai”. Jame rašoma, kad savivaldybės archyve yra tarybinių laikų melioracijos žemėlapiai. Tai tiesiog lobis, nes ruošiamasi išleisti Lietuvos piliakalnių atlasą. Molėtų rajono piliakalniai bus antrame tome. Atrasti dar Jasuliškių, Avilčių, Alantos, Gaigalų, Runionių piliakalniai, kurie buvo žinomi iš archyvinės medžiagos ir anks­čiau. Melioracijos žemėlapiai patvirtino tas žinias.