MISTIŠKAS VERPETO KALNAS

2018 spalio 26

© Antanas Pivoras, 2005

Nuo bažnyčios, nuo žemės ūkio mokyklos rūmų žiūrint į rytus gerai matyti žemės iškilumas. Tai Verpeto kalnas. Žmonės jį dažnai pa­vadina Majoko kalnu, nes ant jo stovėjo medinis bokštas, kuris tarnavo duoti šviesos signalams karo ar kitokių bėdų atvejais. Tokių bokštų buvo sukurta visa sistema. Jie stovėjo ant bažnyčios kalno prie kapinių, ant Ka-ralinavos kalno ir kitur. Visa Lietuva šį kalną yra mačiusi, nes jo vaizdu pradedamas lietuviškas televizijos nuotykių filmas „Tadas Blinda”. Ar ne šio kalno paslaptingos galios padėjo filmui tapti mėgstamiausiu lietuviš­ku televizijos serialu?

„Vilnies” laikraštyje išspausdintas Mato Salagirio straipsnis „Kal­bantis akmuo Verpetos kalne” (netikslumas: ne Verpetos, o Verpeto). Jis rašo, kad Mokslininkų rūmų biofizinių reiškinių sekėjai leidžia laikraštėlį „Pajauta”. Jame yra straipsnis „Pokalbis su Galiūne”.

„Pusiaukelėje iš Alantos į Skudutiškį stūkso aukščiausias šio­se apylinkėse Verpetos kalnas. Nuo jo giedrą dieną matyti net keturių bažnyčių bokštai. Šią vietą mėgsta tiek alantiškiai, tiek skudutiškie-čiai. Čia užkopia ir šiaip pakelei­viai. Kalno viršūnėje – akmenys. Iš kur čia rieduliai atsirado, niekas nežino. Aiškinama dvejopai: ir kad ledynai juos sunešė, ir kad žmonės sutempė. Bet mįslė lieka. Kalno viršūnėje galima išbūti valandų valandas…

Išsirinkau akiai malonų akmenį ir parkritau šalia jo apmąs­tymams. Greitai pajutau nepaprastą lengvumą… Galiūnė prisipažino, jog labai nusivylusi žmonėmis. Anot jos, jie užsisklendę, nutolę nuo gamtos, susvetimėję. Pagaliau ji, Galiūnė, pajutusi, kad išmušusi valanda atlikti savo tikrąją paskirtį… Po to ji kalbėjo man iki šiol nesuprantamus daly­kus. Aiškino, kad jie, akmenys, ant žemės išsimėtė visai neatsitiktinai, kad jie sudarą grandinę ir kad aš šia grandine pradedu keliauti. Prieš pus­metį buvau palei Balninkus. Ten vienas paprastas lauko akmuo man irgi paliko neišdildomą ispūdį. Pasirodo, ir šisai esąs jų grandinėje. O prieš atklysdamas į Verpetos kalną, lankiausi ir prie garsiojo Valiulio akmens. Nepaprasto, o su ženklais…”

Patikėti šiuo pasakojimu, ar ne – tesprendžia kiekvienas, pabuvojęs ant šio kalno. Įspūdingiausiai atrodė vienas akmuo, kurį nufotografavau ir nuotrauką pavadinau „Akmens veidas”. Deja, pa­skutiniais metais ant kalno jo neberadau, o nuotrauka išliko.

Pasakojimų ar legendų apie šį kalną neišgirdau. Tik sakoma, kad buvo užėjusi tokia vėtra, kad sunešusi kalną. Aš paban­džiau sukurti sakmę apie jį, kurią galite paskaityti knygoje „Aukštaičio sakmės”, o taip pat ir šioje knygoje.

Aš pats nežinau, ar patikėti kalno galiomis, bet vienas nutikimas man įtaigiai tą primena.

Daugiau kaip prieš dvidešimt metų vėlyvą rudenį pavakary su ma­žamečiu sūnumi, mėgusiu paklajoti po gamtą, išėjome apžiūrėti Verpeto kalno. Pro senąjį dvaro parką, pro sodą, Tiesiūniškio kaimą, aplankėme Spulių kaimo kapinaites, apžiūrėjome sutrešusius ir nuvirtusius kryžius. Neaišku kodėl, bet mane apėmė kažkoks silpnumas. Vis dėlto užsiropš-tėme į netoliese esantį Verpeto kalną. Sutemo visai, tik blyškiai bolavo iškritęs sniegelis. Aplinkui nei žiburėlio, nei žvaigždelės danguje. Tik Alantos švieselės tolumoje bliksėjo. Ką darys vaikas, jei kas? – galvojau. Atsisėdau ant gražiojo akmens ir pajutau, kad jėgos sugrįžo, nerimas pra­ėjo. Per Marcelinos ir Juotiškių kaimus, per Patiltės tiltą, pro ūkio dirbtu­ves ir gyvulininkystės pastatus patenkinti parėjome namo.

Šiaip kalnas labai smagus: nuo jo gali apžvelgti tolimas apylinkes, žiemą su slidėmis žaibu skrieti.

AR DŪLA AUKSAS PO VALIULIO AKMENIU?

Vienas didžiausių Alantos krašto įžymybių yra Valiulio akmuo. Jį rasti nėra sunku. Naujasodžio centre reikia pasukti į Svobiškėlio kelią ir pavažiavę maždaug 4 km pamatysite lentą su užrašu „Akmuo Valiulis”. Keliuku pavažiavę (aišku, ir apžiūrėję) Svobiškėlio – Skritakalnio piliakalnį, už kelių šimtų metrų pasieksite naują A. Kve­daro sodybą. Čia sustokite, pasukite į kai­rę ir eikite per krūmus iškirstu taku iki pat akmens.

Apie jį nemažai rašyta ir pasakojama. Įdomų pasakojimą pateikia P. Tarasenka knygoje „Užburti lobiai”. Ištrauką spausdiname knygoje atskirai. Išsamų pasakojimą apie šį akmenį paruošė kun. K. Girnius knygoje „Mano miela Aluntos parapija”.

„VALIULIO AKMUO resp. r. paminklas Nr. 631, gulįs 0,3 km į šiaurę nuo Karališkių k., netoli dešiniojo Karklos upelio kranto, miške. Prieš I pasaulinį karą Valiulio akmuo buvo beržyne, bet vokiečiai, ties­dami kelią, mišką iškirto. Akmuo buvo atsidūręs laukuos, ir piemenys, ganydami bandą, ant jo sėdėdavo. Dabar aplink jį užaugęs nykus alksny­nas. Vaizdą kiek pagyvina netoli esanti didžiulė laukinė obelis. Būtų gera, kad aplinką kiek patvarkytų, nes turistų skaičius vis daugėja. Iš paminklų priežiūros sprendžiama ir apie pačius žmones.

Akmuo gan stambus. Ant jo yra įbrėžta saulė su spinduliais, ku­riuos supa lankas, gal vaizduojąs mėnulį, o viršuje kryželis, kurio linijos užsibaigia apvaliais bumbuliukais. Kryželio kraštinės lygios. Kitoje vie­toje įbrėžta lyg paukščio koja. Trečioje vietoje ryškiai įbrėžta pasaga, virš kurios yra toks pat kryželis kaip kad virš saulės. Kai kurie mano, kad tai reiškia ne pasagą, o lanką.

Jei tai reikštų pasagą, tai būtų ne taip senų laikų įbrėžimas, nes žiloje senovėje nemokėta arklių kaustyti. Archeologas Tarasenka mano, kad šie įrašai iš labai senų laikų, kai žmonės dar garbino saulę. Gal tada akmuo buvo laikomas šventu ir garbinamas. Jei taip, tai jis regėjo senovės aluntiškius meldžiantis sau laimės ir sėkmės.

Žmonės jį praminė Valiulio vardu, nes buvęs kalvis Valiulis, kuris pro jį eidavęs į darbą Svobiškio dvaran.

Valiulio akmuo turi apie 3 m ilgio ir 1,5 m aukščio. Vienas šonas nuskeltas. Aiškiai matyti, kad žemės paviršiuje – jo tik dalelė, didžioji dalis po žeme. Žymu prie jo iškastos duobės liekanos, mat eidavo gandai, kad prancūzai po juo pakasė lobius ir žmonės bandė juos surasti (apie Valiulio akmenį pasakojo Stasys Šeikis iš Karališkio kaimo).”

Gediminas Isokas knygoje „Lietuvos gamtos paminklai” (Vilnius. Mintis. 1995) pateikia tokį pat pasakojimą, kokį apie Valiulio akmenį yra užrašęs P. Tarasenka.

G. Isokas nurodo, kad Valiulio akmuo 1964 m. paskelbtas geolo­giniu gamtos paminklu. 1985 m. priskirtas prie respublikinės reikšmės geologijos, o vėliau – ir prie archeologijos paminklų.

Svobiškėlio kaimo gyventojas Boleslovas Pilka aiškina, kad tie ženklai žymi Napoleono laikų prie akmens užslėptus turtus. Štai koks yra jo pasakojimas.

„Napoleono kariuomenė traukėsi 1812 m. Rusija buvo turtinga aukso, bažnyčios vien auksu išpuoštos, auksas nebuvo brangus. Kareiviai plėšė tą auksą ir gabeno per Prūsiją. Alantos krašto vienas žmogus buvo rekrūtas. Jei yra trys sūnūs, tai vieną paimdavo 25 metams į rekrūtus. Žmonės bijojo to vargo. Vienas mūsų krašto žmogus išsisuko nuo rekrū­tų, smaloj išmirkęs plaukus, nes su kaltūnu neimdavo, todėl jį praminė Kaltūnioku. Kaltūnai, Kaltūnės taip ir vadindavo visą šeimą. Prie Glas-myno ežero buvo apsupta Napoleono kariuomenė.

Tas alantiškis buvo grįžęs iš kariuomenės. Jo vienos rankos ir kitos pirštai buvo nutraukti, ir akys beveik nematė. Prie Aušros vartų telkdavo­si elgetos. Čia išmaldos prašė ir buvęs alantiškis rekrūtininkas. Jis sutiko Napoleono kariuomenės, kuri buvo apsupta prie Glasmyno, kareivį, taip pat invalidą. Jie išsikalbėjo ir mūsiškis pasisakė, kad esąs iš Svobiškėlio valsčiaus. Prancūzas prisiminė, kad traukėsi veždamiesi karstą. Sakėsi, kad veža prancūzų generolą ir nori pristatyti tėvynėn. O iš tikrųjų karste buvo ne generolas, bet auksas. Kai pamatė, kad apsupti ir pabėgti nepasi­seks, du kryžavi sieksniai nuo Valiulio akmens vieškelio pusėn ir du kry-žavi sieksniai gilyn iškasė duobę ir joj apkasė karstą su auksu. Kryžavas sieksnis – tai stačias žmogus, iškėlęs ranką aukštyn. Raitelių eskadronas sutrypė didelį plotą, kad žymės nebūtų, kur duobė buvo. Ant akmens iš­kalė rodyklę. Prancūzas sako, važiuok namo, gal rasi savų ir trise auksą išsikaskite. Parėjo žmogelis namo, bet nieko artimųjų nerado, brolis buvo miręs. Taip auksas ir liko neiškastas.

Čia buvo Šeikio Jono rėžis. Jis sakė, kad žmonės buvo taip įtikėję, kad po nakties buvo urvai ir urvai, urvai ir urvai. Ir aš, kai dirbau, atsi­menu, urvai čia būdavo po akmeniu giliai kasta. Po nakčiai iškasinėta iškasinėta. Dabar aplink apaugę krūmai ir medžiai.

Yra tokia salala. Čia gyveno trys broliai, kaip sako, žagrė molio, karališkiečiai. Jie rado šitoj salelėj aukso. Auksą, kareivių pamestą. Kai auksą rado, langus užsidengė, su žagrėm tris dienas vaikščiojo visur, par­davė šitus namus ir išvažiavo.

Anksčiau važinėjo archeologai, gaudavo vežimų iš tarybinio ūkio. Vėliau kokie studentai atvažiuodavo, išsinuomodavo kambarį pas Albiną Šeikį ir vis ieškodavo.

Kai melioracija ėjo, tai prie Svobiškėlio piliakalnio raiste iškasė du akmeninius kirvukus. Tai reiškia, kad buvo gyvenvietė.

Runionių kaime buvo panašus akmuo su ženklais. Atvažiavo pran­cūzai su planais, bet akmenio nerado. Klausia žmonių. Tie sako, kad ak­menį susprogdino ir išvežė Alantos bažnyčios statybon.

Svobiškėlio centre buvo mūrinis dvarelis. Vien plytos dabar yra. Dvarelį nusipirko toksai Kunčiauskas. Jis tarnavo laivyne. Bet dvarelis sudegė ir statė medinį. Rado dokumentus, kad prie pirties yra pakasta auksiniai indai. Eigulys Danius Misiūnas vis žadėjo ieškoti auksinių indų. Jis galėjo žinoti iš savo dieduko, kuris tarnavo Svobiškėlio dvare. Bet Daniukas numirė, ir aukso nieks neieškojo.”

Apie lobių ieškotojus yra pasakojęs ir Antanas Lasys, gyvenęs De­beikių k. (prie pušynėlio, kuris matosi einant į Padegsnį):

„Sako, Piešiškių kaime, netoli karčiamos, rusų kareiviai, bėgdami nuo Napoleono, iškasė duobę, sumetė pinigus ir kitas brangenybes. Vie­nas valstietis iš Juotiškių kaimo, pavarde Aviltis, pamatė, kad vedenas (dega) pinigai, tai susitarė su kaimynu išsikasti. Bet kai Aviltis išėjo baž­nyčion, kaimynas nuėjo ir su geležine lazda badė, ieškojo pinigų. Jis rado skrynią, perjuostą lenciūgu (grandine), ir raktus prie jo. Bet jis apsirgo apopleksija. Jis sakė, kad radau, bet ne ten kur matėm, o žemiau. Daugiau man pinigų neminėkit”, – ir numirė. Vladas Petrauskas (tėvas) pasakojo, kad jie keturiese ėjo kasti, bet užėjo stiprus lietus ir išstovėjo paklaimėj ir nedrįso eiti.

Komisarius (dvaro valdytojas) Javtekas, sako, rado knygose para­šyta, kad beržyne (maždaug ten, kur Valaikos namai) po trimis akmeni­mis yra paslėptas lobis. Javtekas klausinėjo žmonių, kur tie akmenys, bet niekas negalėjo parodyti”.

Štai dar kiek neatrastų lobių slypi Alantos žemėje!