Laimutė Pacevičienė

2022 4 balandžio

APIE SAVE

Žinot, kad sunkiausia rašyti apie save. Bet tiek jau to, pamėginsiu. Gimiau…. agi nesakysiu, kuriais metais. Patys atspėkit, tegul bus bent kiek intrigos. Taigi, gimiau ir augau šlovingame Panevėžio mieste, gražiu pavadinimu Lakštingalų gatvėje. Deja ten buvo tik dulkėta vaikystės gatvytė ir jokių lakštingalų – kartais tik pijokai dainuodavo. Augau apsupta knygų, tėvelių ir sesučių šilumos bei meilės. Mano mama buvo vokiečių – prancūzų kalbų mokytoja, tėvelis taip pat laisvai kalbėjo abejomis kalbomis ir dar buvo Esperanto kalbos Panevėžyje pradininkas, vedė kursus. Gal iš tėvų ir persidavė meilė kalboms bei literatūrai. Baigiau 5-ą vidurinę mokyklą ( dabar tai 5 gimnazija), kur buvo sustiprintas anglų kalbos dėstymas, tokių mokyklų tais laikais buvo tik kelios. Buvau aktyvi ( tik, deja ne moksluose), dalyvaudavau literatų konkursuose- miesto ir respublikiniuose, tik va – nemėgau sporto, nes jis  man nelabai sekėsi. Lankiau dailės mokyklą, per pamokas visi sąsiuviniai būdavo apipiešti. Kai kuriuos kūrinėlius spausdindavo ir vietinė spauda. Dėl studijų krypties pasirinkimo nebuvo abejonių – juk gal ne veltui 11 metų mokiausi anglų kalbą, todėl studijavau ją toliau Vilniaus Universitete. Čia dalyvavau kraštotyros klubo „ Ramuva“ veikloje, važinėjau su ekspedicijomis po visą Lietuvą, rinkau vietovardžius, žmonių pravardes ir gyvulių vardus. Ta veikla mažai buvo susijusi su anglų kalba, bet daug davė man kaip žmogui. Pabaigus  Universitetą, prasidėjo darbinė „karjera“, visur anglų kalbos mokytoja, nors troškau dirbti vertėja. Konstantinavos 14 VKPTM ( ten dabar tik liūdni griuvėsiai), tada Balninkų vidurinė mokykla, ir štai dabar jau ilgi metai Aukštaitijos profesinio rengimo centre. Dalyvauju rajono literatų veikloje, konkursuose. Esu išvertusi gerokai virš 20 knygų ir išleidusi savo 2 knygas – rašau tiek prozą, tiek poeziją, ypač mėgstu humorą. Dalyvauju rajono „Auksinio proto“ žaidime. Mūsų komanda yra „Nežinai – sužinosi“ (mums labai reikia daugiau narių).

 Tai tiek – gan girtis, verčiau atsakysiu į klausimus.

  • Jei galėtum pasirinkti bet kurį žmogų pasaulyje, ką pasikviestum kartu papietauti?

Dievuli brangus, prisikviesčiau tiek, kad namuose vietos nebebūtų.  Gal norėčiau dar kartą pamatyti žymų keliautoją, rašytoją, antropologą, ir šiaip puikų žmogų, su kuriuo mane buvo suvedęs likimas – gerbiamą Antaną Pošką. Ale kažin ar anas ateitų iš dausų – manau, kad ir ten turi daug darbo.

  • Kaip tu įsivaizduoji tobulą dieną?

Žadintuvas neskamba. Atsibundu, kada noriu. Paskaitau, pasivolioju. Atsikeliu, visi rytiniai darbai. Ką nors pavalgau – tai neturi reikšmės. Jei oras gražus – į gamtą. Vakare kur nors išvykstu su draugėm. Grįžtu. Nueinu miegoti. Dar tame tarpe kokia nors kūryba – gal rašymas, gal vertimas, gal piešimas ant šilko, gal dar kokios nesąmonės. Gal ir korėjiečių kalba ( tai naujas iššūkis man, kuris tęsiasi jau kelerius metus) Žodžiu rami tinginio diena.

  • Kada paskutinį kartą dainavai sau arba kitiems?

Dainuodavau iš visų plaučių automobilyje, bet dabar ten yra radija. Tegul jinai ir dainuoja.

  • Jei galėtum gyventi iki 90 metų ir išlaikyti savo dar 30 mečio kūną arba savo 30mečio protą visam savo likusiam gyvenimui, kurį iš jų pasirinktum?

Visų pirma – negalėčiau tiek gyventi. Na, kadangi, kiek prisimenu, kai buvau 30ies, tai protelio nebuvo daug, todėl rinkčiausi kūną, tegul kitos pavydi….

  • Už ką šiame gyvenime esi labiausiai dėkinga?

Už meilę, supratimą ir paramą.

  • Jei galėtum ryte prabusti, įgavęs kokią nors vieną savybę ar sugebėjimą, koks jis būtų?

Tai būtų kantrybė ir tvarkingumas, kurių man dažnai pritrūksta.

  • Jei galėtum sužinoti visą tiesą apie save, ir tai, kas tavęs laukia, ką norėtum išgirsti?

Nelabai aš norėčiau tos tiesos. O kas laukia – tas laukia.

  • Ar yra dalykas, kurį jau ilgą svajoji padaryti, bet vis dar nesiryžai? Kodėl neišpildei savo svajonės?

Taip yra toks dalykas – svajoju parašyti rimtą knygą, remdamasi tėvų dienoraščiais. Nesiryžtu todėl, kad dar silpnos kinkos.

  • Koks yra tavo didžiausias pasiekimas gyvenime?

Tiesiog kad gyvenu. Mano dukra ir  gal išleistos ir išverstos knygos?

  • Kokį prisiminimą labiausiai brangini?

Nu aišku, kad apie pirmąją meilę.

  • Ką tau reiškia draugystė?

Žinot posakį: „ Čigonas dėl kompanijos pasikorė“. Tai va, aš kaip tas čigonas. Draugai man labai svarbu.

  • Kiek tau gyvenime svarbu susižavėjimas ir meilė?

Jaunystėje tai buvo svarbiau, dabar – ne be tiek, kartais netgi juokinga.

  • Dėl ko tavo nuomone, niekuomet nederėtų juokauti?

Dėl žmogaus luošumo ar ligos, dėl kito nelaimės. Beje, iš savęs ir iš savo bėdų juoktis galima, netgi patartina.

  • Papasakokite linksmiausią nutikimą?

Mano visas gyvenimas – toks nutikimas. Kartą, būdama gal kokių 3 metų, Panevėžy, išėjau laimės ieškoti – gerai, kad pamatė budri kaimynė ryžtingai žingsniuojantį vaiką su tėčio skrybėle ir jo švarku, kuris šlavė žemę…. sykį užsitrenkiau tualete. Kartą pasiklydau Olandijoje. Kolegė Jolanta man vos priepuolio neįvarė Vokietijos tualete ( kažkaip čia vis su tais tualetais?). Dvi mokinės it morčinės katės kartą taip susipešė per pamoką, kad teko jėga jas išskirti ( tada man nebuvo juokinga)… Apie pirmą valandą nakties baladojausi Balninkų direktorei į langą ir pranešiau, kad užgesinau savo kabinete šviesą ( baladojau ne aš, bet tam paskatinau kitą kolegę, o pati stovėjau atokiau ir plyšau patylom iš juoko). Ir taip toliau. Jeigu galima pasakyti, mano motto būtų kažkada įstrigęs toks teiginys: „ Pasaulis nemirs, kol juoksis“.