PIRMOSIOS NEPRIKLAUSOMYBĖS LAIKAI

2018 lapkričio 29

© Antanas Pivoras, 2005

ŽEMĖS ŪKIO REFORMA IR GYVENIMAS „PRIE SMETONOS”

Ginkluotos kovos už nepriklauso­mybę buvo tik pirmas etapas kuriant sa­varankišką Lietuvos valstybę. Jai įtvirtinti reikėjo didelių vidaus ir užsienio politikos pastangų. Mes turime didžiuotis to meto valstybės vadovų ir eilinių piliečių sąmo­ningu apsisprendimu iš esmės pertvarkyti šalies gyvenimą.

Valstybės valdymas pradėtas grįsti savivaldos principais. Buvo sukurtos dvie­jų lygių savivaldybių institucijos: apskričių ir valsčių. Be to, valsčiai tu­rėjo ir seniūnijas. Visa Lietuva (be Vilniaus krašto) buvo padalyta į 23 apskritis. Jose sudaryti 367 valsčiai. Alantos valsčius priklausė Utenos apskričiai. Valsčiaus įstaiga buvo dideliame name šalia mokyklos. Jo vie­toje apie 1936 metus buvo pastatytas ma­žesnis mūrinis namas, kuriame ir įsikūrė valsčiaus valdyba. Po karo jame kurį laiką buvo NKVD dalinys (represinis kariškas vidaus reikalų dalinys). Vėliau šis pastatas atiduotas vidurinei mokyklai, dabar įsikū­rusi biblioteka.

Prieškary viršaičiais buvo:

dvarelio savininkė, Zofija Targonskienė, Flerijonas Targonskas.

Rapolas Kazlas iš Kazlų k.,

Simonas Kurkis iš Alantos vnk.,

Antanas Lasys iš Antaliežių k.,

Juozas Kavaliauskas iš Vastapų k.

Lietuvos vyriausybė ėmėsi ryžtin­gai spręsti žemėvaldos klausimus. Karo metais nemaža dvarininkų ir buvusių rusų kolonistų pasitraukė į Rusiją. Jų žemės buvo konfiskuotos ir perėjo vals­tybės žinion. Šis fondas sudarė pagrindą reformai ruošti.

Steigiamasis seimas 1920 m. rugpjūčio 18 d. ir 1922 m. kovo 29 d. priėmė įstatymus, kuriais remiantis buvo vykdoma žemės reforma.

Ši reforma labiausiai palietė Alantos dvarą. Pagal šį įstatymą ponui Tadui Pac-Pomarnackiui buvo palikta 84 ha nenusavintos žemės. Ši žemė buvo įgaliota tvarkyti Simonui Sližiui, kuris perdavė Salomėjai Sližienei „su trobesiais, sodais, ir visomis pareitimis” (Žemės reformos departa­mento žodžiai). Kadangi ūkis buvo paskelbtas pavyzdiniu, tai matininkas Robertas Tylakas 1924 m. dar pridėjo 70 ha žemės. Todėl Salomėjos Sližienės nekilnojamąjį turtą sudarė 154 ha. Jai priklausė Antaliežių ežeras, 60 ha šilo.

Likusi dvaro žemė buvo atiduota savanoriams, mažažemiams ir bežemiams. Savanoriai Černiauskas, Gerdvilis, Petrauskas gavo žemės po 10 ha. Jie pasirinko geresnę žemę už Virintos, kur dabar sodas. Buvę bežemiai kumečiai žemės irgi gavo. Ūkiai, gavę žemės aplink dvarą, buvo pavadinti Debeikių kaimu. Tokiu būdu žemės reforma galutinai panaiki­no baudžiavinę valstiečių priklausomybę nuo dvaro.

Besikuriantiems ūkiams, ypač savanorių, valstybė suteikė nema­žą paramą: pastatų statybai skyrė miško medžiagos, sėklos, gyvulių. Bet buvę bežemiai ir mažažemiai turėjo žemę išsipirkti per 36 metus.

Nepriklausomybės metais buvo išspręstas ir antras svarbus klau­simas – senųjų kaimų („ūlyčių”) ardymas ir perkėlimas į vienkiemius. Buvo panaikintos bendros pievos, ganyklos, miškų plotai, žemės paskirs­tymas pagal rėželius, paskirti plotai atskirai kiekvienam ūkiui. Mažaže­miai, norėdami gauti daugiau žemės, rinkosi sklypus kaimo pakraščiuos, dažniausiai mažai derlingus, sunkiau įdirbamus, o turtingesni liko kaimų centruose. Jiems neteko ir trobesių keltis į naują vietą.

Nors ir nelengvai, bet valstiečiai atkakliai kūrėsi viensėdžiuose: statėsi naujus trobesius – šviesesnius ir patogesnius, stengėsi rūpestingai tvarkyti savo ūkelio reikalus, kad galėtų parduoti grūdų, linų, pieno, be­konų ir už tai užsimokėti mokesčius, nusipirkti padargų, metalo gaminių, žibalo, muilo ir kitokių būtiniausių prekių. Daug ką stengėsi pasigaminti namuose: išsiausti drabužių, pasisiūti apavą, susikalti stalą, suolą… Ne visiems sekėsi išsilaikyti savame ūkelyje: paleisti iš varžytynių berna­vo Joniškio bei kituose geresnių žemių rajonuose, Latvijoje ir kitur. Kai kuriuos ištiko emigranto dalia: teko važiuoti į Pietų Ameriką, kur laukė sunkios darbo ir gyvenimo sąlygos. Ypač sunkus metas buvo 1930-1931 metų krizės laikotarpiu.

Kun. Konstantinas Šimašis užrašė, kad prieškary parapijoje buvo 1267 šeimos, iš jų – 262 bežemių šeimos, iki 3 ha turėjo 104, iki 7 ha – 347 šeimos. Nuo 8 iki 25 ha – 315. Tai buvo mažažemių arba vidutinio­kų ūkeliai. Stambūs ūkininkai, turėję nuo 25 iki 50 ha, buvo 73, nuo 50 iki 70-10 šeimų, 70-100 ha valdė šešios, o daugiau kaip 100 ha – 5 šeimos.

Tuo tarpu Alantos dvarelis klestėjo. Lietuvos vyriausybės na­rys B. Sližys aprūpino trąšomis, padargais, gera sėkla. Žemę dirbo arkliais, bet turėjo arklinę kertamą­ją, bulvių kasimo mašiną. Nemažas žemės plotas pagal kelią į Alantą buvo numelioruotas. Laikė apie 100 karvių ir pieną parduodavo. Žemei įdirbti samdė nuolatinius bernus, taip pat mėnesinius ir dieninius.

Žmonės neigiamai prisimena ponią Uršulę Podėnienę, Balio Sli­žio uošvę, kuri tvarkė dvaro reika­lus. Ji nesigėdijo nusukti užmokestį, iškeikti ar net primušti žmogų. Ūkiui tvarkyti buvo samdomas ūkvedys. Ilgą laiką juo buvo Sabaliauskas, o vėliau Kulikauskas. Dvaro savininkas B. Sližys atvažiuodavo tik retkarčiais. Kartu atvažiuodavo ir Podėnienės duktė Veronika, žymi Kauno ope­ros solistė.

Ūkininkų gyvenime ypač svarbų vaidmenį turėjo kooperatinės organizacijos, kurių nariais buvo dauguma ūkininkų. Kooperatyvas „Lietū­kis” supirkinėjo grūdus ir kitus žemės ūkio pro­duktus, o iš užsienio atveždavo ir pardavinėjo žemės ūkio mašinas, trąšas ir kt. „Pienocentras” pristeigė grietinės nugriebimo punktų, o Alantoje Valdas Birkus pastatė modernią pieninę, kurios sviestą veždavo į Anykščių geležinkelio stotį, o iš ten į Klaipėdos uostą ir plukdydavo laivais, sako, net į Angliją.

Miestelyje buvo vartotojų kooperatyvas ir apie 12 įvairių privačių (daugiausia – žydų) parduotuvių.

Pasitraukus vokiečiams, mokykla grįžo į savąjį pastatą. Nuo 1918 m. ji vadinama „Aluntos pradžios mokykla”. Mokykla buvo 6 komplek­tų: keturi skyriai miestelyje, žydų komplektas ir Laičių komplektas.

1918-1919 m. dirbo vienas mokytojas Kliučinskas. Vėliau moky­tojai keitėsi: 1919-1920 m. dirbo Telksnys ir Karvelienė, 1920-1921 m. -Telksnys ir Kisielytė. Be jų mokykloje dar dirbo Mačionis, Kuliešius, Brazauskas. 1926 m. mokyklos vedėju buvo Stasys Slapšys, nuo 1927 iki 1940 m. – Jonas Puodžius, 1940-1944 m. vedėju buvo Mykolas Še­duikis.

VISUOMENINIS ALANTOS GYVENIMAS NEPRIKLAUSOMOS LIETUVOS METAIS

Visuomeninis gyvenimas nebu­vo apsnūdęs. Alan­tos valsčius buvo didelis, turėjo 10 seniūnijų, polici­jos nuovadą, kurio­je dirbo nuovados viršininkas, vach­mistras (policijos puskarininkis) ir du eiliniai policininkai.

Alantos nuovadijai priklausė po vieną policininką, esantys Skiemonių ir Leliūnų valsčiuose.

Alantoje veikė nemaža organizacijų. Šaulių sąjungos organizacija buvo įkurta 1920 m. rugpjūčio 1 d. Organizacijai ilgai vadovavo Petras Bakanauskas. Tautininkų partijai vadovavo mokyklos vedėjas Jonas Puo­džius.

1937 m. buvo įsteigtas V skyrius. Jame mokėsi 40 mokinių, 1938 m. įsteigtas VI skyrius, kuriame mokėsi 34 mokiniai. Mokinių skaičius: 1936-37 m. m. – 235; 1937-38 m. m. – 346; 1938-39 m. m. – 346; 1939-40 m. m. – 353.

Mokyklai pri­klausė žydų kom­plektas, kuris buvo atskirame pasta­te. Jame mokėsi: 1937-38 m. m. – 32; 1938-39 m. m. – 28; 1939-40 m. m. pri­imta 10 mokinių.

Dėl mažo mo­kinių skaičiaus 1939 m. žydų komplektas buvo uždarytas.

Alantoje vei­kė jaunųjų ūkininkų organizacija, kuriai vadovavo mokytojai Stasys Slapšys ir Jonas Puodžius. Katali­kiška Pavasarininkų draugija, kuriai vadovavo Juozas Kairys, organiza­vo vakarus, skaitė paskaitas, ruošė vaidinimus. 1935-1940 m. veikė Jaunalietuvių organizacija, kuriai vadovavo mokytojas Mykolas Še­duikis. Turėjo net uniformą – juodos kelnės, o švarkas ir beretė su kutu – žalios spalvos. Visos organizaci­jos veikė išvien. Kiekviena jų turėjo savo vėliavą.

Buvo ruošiami kursai jau­noms šeimininkėms. Mokytoja Kat­rė Puodžiuvienė ir dvarininkė Zofija Kazielaitė mokė šeimininkavimo, valgio gaminimo, etiketo reikalavi­mų. Salomėja Sabaliauskienė mokė mergaites siuvimo meno.

Buvęs Alantos gyventojas Henrikas Jatautis pasakoja, kad prieškario metais Alantoje ypač linksma būdavo vasarą, kai suvažiuoda­vo atostogauti gimnazistai ir studentai iš Utenos, Ukmergės, Kauno. Po  mišių kiekvieną sekmadienį vykda­vo įvairūs renginiai: vaidinimai, pa­skaitos, šokiai, gegužinės. Labai geri organizatoriai buvo gimnazistai, vė­liau – studentai: Juozas Petrauskas, jo seserys Marytė ir Elena, iš Aptakos kaimo seserys Zita ir Natalija Sadūnaitės, taip pat Aldona ir Rūta Sadūnaitės iš Fardantavos dvaro, iš Motiejūnų kaimo Juozas Umbrasas, iš Gaidamonių kaimo Pranas Šėža, jo seserys Natalija ir Eugenija, kuri labai gražiai deklamuodavo, ir daug daug kitų.

Alantiškių gyvenime svar­bų pėdsaką paliko bažnyčia ir jai vadovavę klebonai ir vikarai. 1923 -1928 m. klebonu buvo Jonas Rud-minas. Jis buvo ramaus, švelnaus būdo, mėgo jaunimą. Jis pirmasis įsigijo motociklą. Bažnyčioje įdėjo grindis, remontavo stogą. Palaidotas šventoriuje.

1929-1941 m. klebono pareigas ėjo Adomas Vyšniauskas. „Gabus administratorius ir puikus ūkio vado­vas. Kaip žmonės sako, prie jo karvės blizgėdavo, o javai iš dirvos griūda­vo. Labiau mėgo bendrauti su inteligentais, todėl šiltų santykių su parapijos žmonėmis nebuvo”. (K. Girnius). Jo klebonavimo laikais buvo išdekoruo-tas bažnyčios vidus, nudažyta išorė, pastatytas klojimas, daržinė, švento­rius aptvertas mūrine tvora.

Kaip aktyvūs organizatoriai prisimenami kunigai vikarai Jonas Lapinskas (1932-1935) ir Stanislovas Masilionis (1936-1940). S. Masilionio iniciatyva iš aukų pinigų buvo pastatyta dviejų aukštų prieglauda seneliams (dabar čia įsikūru-
si ambulatorija).

Labai tiksliai Alantos gyvenimas atsispindi „Mokyklos kronikoje”, kurią nuo 1929 sausio 1 d. rašė mokyklos vedėjas Jonas Puodžius, nuo 1940 m. birželio mėn. – mokytojas Mykolas Šeduikis. Tačiau įvedus so­vietinį rėžimą įrašai nutrūko…

Šioje knygoje pateikiame kai kuriuos „Mokyklos kronikos” įrašus, iš kurių matyti svarbiausi Alantos gyvenimo įvykiai Nepriklausomybės metais.