Švyti Alanta nuo tėviškės kalvos

2018 spalio 24

© Antanas Pivoras, 2005

DIDŽIUOKIMĖS – MES ALANTIŠKIAI

Švyti Alanta nuo tėviškės kalvos”, – tokį aforizmą sukūrė poetas Alfonsas Kavoliūnas. Šiuos poetiškus žodžius pasiskolinome knygai apie Alantos kraštą pavadinti. Jie tiksliai nusako įspūdį, kurį patiria kiekvie­nas, išvydęs Alantos bažnyčios bokštus. Tam jausmui išreikšti vietos po­etai negaili iškilmingų posmų. Tas pats A. Kavoliūnas mąsto:

O gal tie bokštai – mūsų mintys,
Pakilę iš žaliųjų žemės žalumų,
Iš kasdienybės ir gyvų vilčių,
Surasti nori, ką jau esame praradę,
Sutikti, ko dar tikimės sulaukti?

(Eil. „Alanta”)

Onutė Vžesniauskienė sušunka:
Baltoji gulbe, Alantos bažnyčia,
Nuplaukus keterom klevų bangų!

(Eil. „Alanta”)

Alantiškė Birutė Šiukštienė kviečia į svečius:
Pamirškim nuoskaudas ir melą,
Užeikim vieni pas kitus.
Mokėkim džiaugtis ir mylėkim
Miestelį savo Alantą.

(Eil. „Čia Alanta”)

Alantos kraštas – nedidelis tėviškės plotelis, bet naši šio krašto žemė išmaitino daugelį kartų, išugdė daug garbingų šviesuolių, nusipel­niusių ne tik gimtinei, bet ir visai tėvynei.

Alanta verta turėti rašytinę istoriją apie įvykius, žmones, gamtos turtus. Kraštiečių paskatinti ir padedami ryžtamės šią tarnystę sąžiningai atlikti. Žinios įgytos renkant po kruopelytę iš mokslininkų darbų ir tyri­nėjimų iš dabarties prisiminimų ir perduodamų iš lūpų į lūpas, iš archy­vinių dokumentų, iš meninio žodžio kūrėjų, iš savųjų įspūdžių. Gal nebus viskas pasakyta, ką galima buvo ir reikėjo pasakyti. Gal kai kas neras to, ko tikėjosi rasti arba norėtų kitaip vertinti. Bet papildyti galima. Taisyti – taip pat.

Gyvieji ir mirusieji, atleiskite, kad daugumos jūsų nepaminėjau. Juk kiekvienas žmogus – tai istorija, verta atskiros knygos!

Ši knyga nepretenduoja į mokslinių darbų rangą, bet joje norėjosi lengvesniais žodžiais papasakoti kiek galima plačiau apie gimtąjį kraštą.

Dėkoju visiems, kas rašto ar lūpų žodžiais suteikė žinių, kas pa­drąsino, kas parėmė, kad knyga išvystų pasaulį. Daugelį jų knygoje prisi­minsime. O labiausiai norisi padėkoti tiems, kurie knygą perskaitys, ku­riems gimtinė taps dar artimesnė, mielesnė ir brangesnė, kurie pasisemtas žinias panaudos savo veikloje.

Ši knyga – tarsi gyvenimo ataskaita gimtajam kraštui.

Autorius ir knygos sudarytojas

IŠ BAŽNYČIOS BOKŠTŲ PASIŽVALGIUS

KALVOS IR KLONIAI – ALANTOS KRAŠTO VEIDAS

Jeigu esate svečias nebuvėlis iš Vilniaus ir norite apsilankyti Alantoje, tai atkakite į Molėtus ir pasukite į kelią Molėtai-Anykščiai. Iš Molėtų jums teks įveikti maždaug 16 km. Šiuo keliu smagiai pašokinėsite per kalnelius, pasisukiosite vingiuose, o nuo „bobutės” kalniuko automa­šinos dugnu galėsite išmėginti asfalto kietumą ir mašinos atsparumą. Ne vienas jau pabandė…

Jeigu važiuojate iš Kauno, tai kelyje į Uteną rasite kryžkelę į Anykš­čius ir Molėtus. Drąsiai sukite į dešinę ir per Skiemonis kelio kilpomis pasieksite Alantą. Ne veltui čia būna ralio lenktynių greičio ruožas. Šim­tai žmonių susirenka ant kalvelių pasižiūrėti, kaip kuris nors karštagalvis lenktynininkas nuskins pakelės medelį ar įšoks į Antakščių ežerą.

Čionykščiai puikiai pažįsta šiuos kelius. Ir ne tik kelius, bet ir kal­veles, slėnius, pievas ir miškus, gilius ežerus ir vingiuotas upes. O atvy­kėlis tik aikčioja: „Kaip gražu!”

Išties gražus Alantos kraštas. Kyla klausimas: kas apdovanojo Lie­tuvą tokiais margais raštais?

Mokslininkai sukūrė romantišką pasaką apie Lietuvos kraštovaiz­džio kilmę. O gal ne pasaką, o pagrįstą teoriją, nes jais verta tikėti ir pasi­tikėti. Nors paaiškinti, kodėl viskas taip dėjosi, ir jiems sunkoka.

Žemės paviršius formavosi tūkstančių tūkstančius metų. Labai la­bai seniai Lietuvos žemė buvo jūros dugnas. Vėliau jūra nuseko ir atsi­rado dykuma. Užėjus karštam ir drėgnam klimatui, užaugo girios, kuriose stiebėsi milžinai paparčiai, palmės, kaštonai, ąžuolai, ypatingos eglės ir pušys, kurių sakai virto gintaru. Giriose slankiojo drambliai, tigrai, liūtai, netgi mamutai, raganosiai.

Tačiau maždaug prieš 800 tūkst. metų klimato katastrofa pirmiausia nusiaubė Skandinaviją. Atšalus klimatui, čia iškilo didžiuliai ledo kalnai (iki 2 km aukščio). Rausdami žemę, nešdami akmenis ir kitas nuosėdas, jie slinko į pietus. Net iki kilometro aukščio ledynai užgulė mūsų kraštą. Ištirpęs ledas tomis dovanomis nuklojo išvagotą, duburiuotą mūsų žemę. Didelėse daubose liko ežerai, jų krantus pralaužė upės. Lietuvos teritori­joje buvo du panašūs ledynmečiai.

Ledynai mums paliko nemažai molio, nors ištisinių molynų be­veik nėra. Molio daugiausia yra Klabinių, Janonių, Antaliežių, Buržilų ir kai kurių kitų kaimų vietovėse. Molį keičia priemolio, smėlio, priesmėlio klodai. Negausiai yra žvyrynų ir durpynų.

Įsitvirtinus švelniam klimatui, suklestėjo mūsų laikui būdinga au­galija ir gyvūnija.

Miškuose ir prie vandens susidarė galimybė gyventi žmonėms. Tei­giama, kad prieš 10 tūkst. metų (viduriniojo akmens – mezolito – amžiuje) Lietuvoje jau gyveno žmonės. Laičių, Kaniūkų, Svobiškio laukuose, prie Antaliežių ežero rasti akmeniniai kirvukai liudija, kad naujojo akmens amžiaus – neolito – laikotarpiu žmonės jau gyveno ir mūsų teritorijoje.

Vėlyvesnis žmogaus gyvenimo pėdsakas yra piliakalniai, pilkapiai ir plokštiniai kapinynai. Jų Alantos apylinkėse yra nemažai.

Piliakalniai ir senkapiai liudija, kad žmonės gyveno sėsliai ir pasto­viai, matyt, vertėsi žemdirbyste, gyvulininkyste. Jų genčių įvairiose apylinkės vietovėse gyventa gal prieš 2 tūkst. metų. Jie tobulino savo darbo įrankius, išmoko iš rūdos, kurios yra šaltiniuotose vietose, išgauti me­talą. P. Tarasenkos teigimu, netoli Alantos esantis Antakščių piliakal­nis VII-VIII amžiais galėjo turėti svarbią reikšmę, nes čia galėjo būti senovės lietuvių ginklų fabrikas, kadangi randama nemaža susiliejusio sudegusio metalo liekanų.