„Užburtų lobių“ pėdsekiai – Slaptas kelias į nugrimzdusią pilį

2018 spalio 18

Autorius A. Pivoras

Slaptas kelias į nugrimzdusią pilį

Kai Aleksas užpuškeno ant kalno, berniūkščiai jau nuobodžiavo. Jie jau buvo moterėlės apibarti ir nuvyti nuo akmeninės šventoriaus aptvaros, ant kurios bandė sveikatą: kuris kurį nustums nuo tvoros.

–  Sveiki, vyrai. Gerai, kad jūs jau čia. O man dar reikia atsipūsti. Nebūt Antakalnis… Bet už tai koks vaizdelis nuo čia atsiveria! Kokie toliai! Sunku atsigėrėti.

Bet berniukus labiausiai sudomino kastuvas, ant kurio ilsėtis atsirėmė Aleksas.

–  O ką veiksime su kastuvu? Gal lobių ieškosime? – su viltimi laukė senelio žodžių.

–  Gal ir ieškosime… Jūs kol kas neturite kastuvų, tai aš atsinešiau savąjį. Šiandien eisime į Peklą.

–  Į peklą? Čia bažnyčia, o ne pekla…

–  Mes ne į bažnyčią eisime. Pažiūrėkite žemyn, kokie kalneliai ir daubos. O už jų yra pelkė, kurią žmonės Pekla vadina. Turbūt girdėjote?

–  Girdėjom, girdėjom. Ir knygoj skaitėm. Bet nebuvom nuėję, – beveik vienan balsan patvirtino ir Raimis, ir Agnius. O Agniui dar išsprūdo klausimas:

–  Ar nuskendę turtai ir dabar tebėra?

–  Žinoma, žinoma. Visi turtuoliai su savo turtais į peklą yra nugarmėję, – šypsosi senelis.

Senelis atsinešė ne tik kastuvą, bet ir skardos gabalą su baltu užrašu: „Peklos kūlgrinda“.

Reikėtų seneliui pasigerinti ir panešti kastuvą, bet kaip kreiptis, kad neįsižeistų: seneli, dėde ar Aleksai?

Raimis ryžosi:

–        Leiskite, mes panešime kastuvą. Ir tą užrašą.

–    Ačiū, kad susipratote. Nesunku ir man, bet malonu, kai seniams padeda jaunimas.

Duobėtu keliuku kalnelių pakraščiais jie priėjo aukštoką kalną ir užkopę ant jo sustojo.

– Štai ir matote tą didžiąją pelkę. Ir kalnas joje. Bet tai nepaprastas kalnas, o piliakalnis.

– O ant to kalno buvo pilis. Ji buvo užburta ir nugrimzdo, – Raimis skubėjo pasirodyti, kad daug žino.

–  O bajoro duktė buvo paversta rupūže. Ji lobius saugo. Einam, išvaduosim rupūžę ir turtus pasiimsime, – užsidegęs aiškino Agnius.

–  O jūs pasakykite, kaip į tą piliakalnį patekti? – atvėsino Aleksas.  – Juk pelkėje paskęsime.

–  Buvo akmeninis kelias, – prisiminė Raimis.

Iš tikro – per visą plotą tik skurdžios žolės ir samanos kėpso.

–  O aš žinau, – dabar jau pasigyrė senelis. – Tas kelias buvo vadinamas kūlgrinda ir slėpėsi po vandeniu, kad priešas nežinotų. Vingiuotas net, kad nežinodamas į šalį nusmuktų. Štai čia yra kūlgrindos pradžia. Aš ją radau ir noriu, kad mokslininkai su prietaisais ištyrinėtų.

–  O mes su Raimiu pasidarysim strypus: badydami nueisime į piliakalnį.

–  Sakiau, kad tas kelias ne tiesus. Sukrisite į pelkę, ir  nieks nežinos, nei kur ieškoti, nei kaip rast tokių išminčių. Geriau jau palaukime mokslininkų. O mes padarykime vieną darbą: štai čia palikime užrašą paslaptingo kelio atminimui ir žinią besidomintiems. Štai už to krūmo atradau cementinį stulpą. Einam atvilksime jį čia.

Buvusių ganyklų stulpelis nebuvo labai sunkus ir abu vaikinukai už galų jį pakėlė ir atnešė.

–  Štai dabar ir prireikė kastuvo. Iškaskime duobę ir įstatysime stulpą.  Dar parinkite akmenų, kad stulpas tvirtai stovėtų.

Aleksas iš anksto buvo viską apgalvojęs ir pasiruošęs: turėjo ritinėlį vielos, pervėrė per  skardos skylutes ir apvyniojo apie stulpą.

Užrašas „Peklos kūlgrinda“ švietė iš tolo ir priminė visiems smalsuoliams, kur ieškoti kelio į nugrimzdusią pilį pas užburtąją bajoraitę.

–  Mūsų žygis šiandien dar nebaigtas. Eisim ieškoti švedų aukso. O kastuvą paslėpsime krūmuose. Vis tiek čia ateisiu pažiūrėti mūsų stulpo. Tikiuosi, skardos nieks nenulups. Tada  ir kastuvą parsinešiu.

Kur dūla švedų auksas

– O mes žinom, kur yra švedų auksas. Avinėlio ežere! – sublizgėjo Agniaus akys. – Tik niekas jo nepaima.

–  Tai ir einam prie Avinėlio ežero, – pasiūlė senelis Aleksas. – Norint kojų nesušlapti reikėtų eiti atgal keliu. Bet mes jauni, tiesa? – šypsojosi senelis. – Ką mums reiškia per balutes, grioviais šokinėti, usnis išbraidyti?..

Ir vėl teko kopti kalneliais, bristi per lomas, skintis per krūmus.

–  Žinot, vaikai, kad kitos tokios duobėtos vietos gal Lietuvoj ir nėra. O kodėl taip yra? – prisėdus ant akmenų krūsnies Aleksas ėmė aiškinti. – Aš susipažinau su geologais. Nepatikėsit, ką geologų vadas, toks Jonas, papasakojo. Eik tu peklon, kaip įdomu. Sako, čia mes esam ant žemės krašto. Ne ant visos žemės, o tik ant vienos plokštės krašto. Įsivaizduokit, kad žemė kaip lėkštė, kaip blynų prikrauta. Blynai sudėti viens prie kito arba guli viens ant kito. Taip ir žemės paviršius iš plokščių tarsi blynų lėkštė. Mes esame ant didžiulio didžiulio blyno krašto. Nuo Baltarusijos iki pajūrio. O Antakalnio pakalnėje, už upės stūkso jau kita plokštė. Todėl čia ir visokias atomines statyti pavojinga. Anoji plokštė mažiau kauburiuota, o mūsų matote kaip išraižyta. Jonas sako, kad tai tirpstančių ledų darbas, kai mūsų kraštą buvo užgulęs ledynmetis. Mokykloje apie tai jums pasakojo?

–  Gal pasakojo… Pasakojo. Bet ar viską atsiminsi…

–  Tu, Agniau, apie lobius tai tikrai niekad neužmirštum?

–  O kam lobis yra? Kad būtų naudingas!

– Taigi, Jonas sako, kad atslinkdami ledai, o vėliau ištirpdami sustūmė kalnus, išrausė griovas. Kai kuriuose kalnuose ledai ištirpo vėliau ir juose pasiliko kiaurymės. Tokia kiaurymė, manyt, ir yra Peklos kalne. Žemės plokštės spaudžia apačioje esantį vandenį ir į paviršių plūsta šaltiniai. Vakar jau matėte vieną mediniu rentiniu apsaugotą. Tokių šaltinių apylinkėje yra daug. Ir prie bažnyčios, ir prie buvusios pieninės, ir prie vandens malūnų.

Netrukus už krūmų sublizgėjo ežerėlis.

–  Tai Avinėlio ežerėlis. Ne avino, o tik avinėlio, nes nedidelis, tik išpampęs. Krantai apaugę meldais ir nendrėm. Jokio malonumo neteikia.

–  Bet mes skaitėm, kad jame yra statinės švedų aukso.

–  O kodėl jo gali nebūti, jei niekas neišgraibė, – lyg rimtai, lyg juokaudamas kalbėjo senelis Aleksas.

–  O aš jau sušilau, noriu išsimaudyti, – pareiškė Agnius.

–  Matai, tenai lieptelis yra sukaltas. Ten turbūt švarus vanduo. Maudykis, – leido Aleksas.

Bet Agnius čia pat numetė rūbus, liko tik su glaudėmis, praskynė nendres ir pliumptelėjo į vandenį. Tik padai suraudonavo ir tie dingo.

Nustebo ir Raimis, ir senelis. Tokios šunybės nesitikėjo. Kas gelbės, jei kas nors atsitiks – nė vienas plaukti gerai nemokėjo. Kaltas Agnius, kad nepasimokė iš Vlado ir Petro nesėkmės, kai ieškodami aukso subyrėjus plaustui vos išsikapstė.

Po keletos ilgų sekundžių laukiančiųjų džiaugsmui pagaliau išlindo mauruota Agniaus galva.

–   Ar radai auksą? Pasidalinkim! – pasišaipė Raimis.

–   Nedraugiškai pasielgei. Pavojun negalima lįsti, – nepatenkintas niurnėjo Aleksas.

–   O aš žinau, kad dabar yra plaukiojantys kaušai. Kai būsiu turtingas, nusisamdysiu tokį kraną ir išgriebsiu tas statines.

–   Ne, tau niekad neužteks ir nebūsi laimingas, – pasakė kuris tuos karčius žodžius ar nepasakė, bet pagalvojo.

–   Na, tiek to, – nuramino Aleksas. – Einam ant Milžinkapio kalno. Nuo jo tas auksas ir buvo ridenamas į ežerą.

Vakarų pusėn keliukas vedė link aukštai iškilusių pušų.

–   Štai pažiūrėkite aukštyn. Kokį ženklą pro pušis matote?

–   Kryžių.

–   Taip, gražų, ornamentuotą kryžių. Jis stovi ant Milžinkapio kalno ir skelbia  tėvynės meilės, pasiaukojimo liudijimą. Šis kryžius pastatytas ne senovės milžinams pagerbti, o pokario laikų partizanams atminti. Šiame smėlio kalne buvo apkasti žuvę Lietuvos partizanai. Dabar jie perlaidoti miestelio kapinėse, bet apie jų atminimą kalba ši šventa vieta ir šis kryžius.

Žemai nusilenkė senelis Aleksas. Susimąstė  ir jaunieji knygos pėdsekiai. O juk dar daug „Užburtų lobių“  vietų nebuvo apeita, apieškota legendomis paslėptų turtų. Nedidelė Petro Tarasenkos knygelė, bet kiek kultūros lobių joje slypi. Juos galima aptikti ir dabar.