„Užburtų lobių“ pėdsekiai – Paslėpti lobiai
2018 17 spalio
Autorius A. Pivoras
Paslėpti lobiai
– Ar atnešei „Užburtus lobius“. Perskaitei? – pirmu žodžiu Raimis užkalbino sutiktą draugužį Agnių.
– Perskaičiau. Ačiū, kad davei. O kam tau taip skubiai reikia?
– Bibliotekai reikia atiduoti. Eilė laukia.
– Gražiai rašo Tarasenka. Aš net nepagalvojau, kad mūsų Antakalnyje anais laikais tiek paslapčių buvo ir tiek lobių buvo galima rasti. Tik pavydėti mes galim!
– Paslapčių ir dabar yra. Ir lobių!
– Nebent ufonautai atnešė?
– Aš žinau, kur galima rasti užslėptus lobius!
– Neskiesk! – bet vis dėlto Agnius ištempė ausis. – Užslėptus ar užburtus?
– Ne. Tik užslėptus.
– Ko nesakei anksčiau? Iš kur žinai?
– Į svečius vakar buvo atvažiavęs dėdė Gintas. Arkilogas. Jis sakė, kad lobiai yra užslėpti Aviltės krante. Pasakojo, kad kai ponai griovė senuosius dvaro rūmus, tai didelius lobius užslėpė upės krante. Sakė, organizuos mokslo ekspediciją ir tirs.
– Nesakė, kur tie lobiai užslėpti?
– Ogi kalnelyje netoli tilto!
– Tai tavo tas dėdė suras ir pasiims lobius?
– Ne. Atiduos muziejun. Sakė, kad žemės turtai yra valstybės ir pasiimti negalima. Kad ir surastum…Aš ir klausiu, ar perskaitei knygą? Matai, kokius lobius atrado Vladas ir Petras rūsiuos? O dabar lobiai tūno užslėpti kalnelyje. Net į rūsius nereikia lįsti.
– Oho! Tai ko snaudžiam? Drožiam ir išsikasim!
Raimis pridėjo pirštus prie lūpų:
– Tss, tyliau. Kad niekas neišgirstų ir tėvai nesužinotų. Neleis!
– Gerai, Raimi. Būsim paslaptingi paslapčių tyrinėtojai ir lobių ieškotojai. Gal ir vardus susigalvojam?
– Kam galvoti? Tu būk Vladas, o aš Petras.
– – Gerai, pasiimam kastuvus ir einam .
-Bet kaip slapta Senadvarin nueiti? Kelią tai žinom, bet dabar tenai visur pilna žmonių. Ir kaimyną kokį galim sutikti ir dvarokai paklaus, kur einame su kastuvais? Mūsų žygis žuvęs! Norinčių lobio daug atsiras. Žinai, Agniau, ne Vladai, einam paupiu, per sodus. Mūsų niekas nepastebės.
Taip Antakalnio vaikai Raimis ir Agnius, dabar jau Petras ir Vladas, susiruošė žygin į Senadvario rūmų kapavietę. Dėl slaptumo išsprukti iš miestelio jie susitarė pavieniui, o paupy vienas kito palaukti.
Kai Petras dairydamasis į šalis atpėdino prie upės, Vladas sėdėjo ant kranto po išsikerojusiu žilvičiu. Tarsi seniai nesimatę, jie sumušė delnais ir užsimetę ant pečių kastuvus lyg šautuvus patraukė šturmuoti lobių kalno.
Bet sunkumai vis painiojosi po kojomis: per pelkėtą pievą kojas braižiojo viksvos, pikčiausių dilgėlių plantacija sugėlė iki raudonumo ir išbėrė spuogais, o kibūs varnalėšų bumbulai apsegiojo kiekvieną rūbo lopinėlį. Maža to – Vladas, lįsdamas pro ganyklos spygliuotos vielos tvorą, užkabino ir perplėšė marškinius.
Bet visus vargus nuplovė pergalingas Petro šūksnis:
– Matau!
– Ką matai? Lobius?!
– Ne. Tiltą. Čia pradėkim ieškoti kalnelio.
Visas upės krantas šaltekšnių ir karklų krūmokšniais, lazdynais ir alksniais apaugęs. Bet praskynę rankomis visus brūzgynus, jiedu pasijuto stovį ant stambaus kauburio. Štai čia ir yra tas lobių kalnelis!
– Kaskim!
– Kaskim!
Nugramdę dilgėles ir kitokias žoles, godišiai ėmė rausti žemę. Bet reikėjo švento atkaklumo, kad įveiktum tas išsiraizgiusias šaknis ir šakneles, o paskui praknistum plytgalius, čerpių ir koklių lūženas. Jos vaikams pasirodė įdomios, nes koklių gabaluose buvo įspausti žirgai, gėlės, ornamentai. Štai ir kažkokia geležtė – gal kardo, gal peilio. Bet kam reikalingos vaikams tokios šiukšlės… Jie ieško aukso!
– Auksas! Žiūrėk! – šaukė Vladas.
Iš po žemių veržėsi, spinduliavo blizgesys. Juk auksas nerūdija!
Berniukai puolė rankomis kapstyti žemes, bet labai nusivylė, kai ištraukė tik spalvoto stiklo šukeles.
Staiga krūmuose šlamy šlamy ir iš jų išlindo žmogysta. Žmogelis nei per aukštas, nei per žemas, nei per storas, nei per plonas, nei plikas, nei žilas. Betgi senesnis, negu jaunas. Toks smulkiais savo žingsneliais gali ir pasaulį apkulniuoti. Matosi, kad kietas!
Vaikai iš matymo jį pažinojo, nes jis dažnai lankydavosi miestelyje, žmones klausinėdamas, ką atsimena iš praeities, kokių pasakojimų žino apie senovę. Vieni stebėjosi jo smalsumu, kiti šaipėsi, o treti įdėmiai klausėsi jo pasakojimų apie šio krašto paslaptis ir įdomius žmones.
Pasijutę negražų darbą dirbantys, berniukai išsigando šio žmogaus. Dar policijai įduos, baudą uždės… Reikėjo nešdintis. Net kastuvus pametę paknopstom jie puolė į šalis.
– Vaikai, nebijokite, palaukite, aš parodysiu, kur lobiai slepiasi.
Berniukai sustojo kaip įbesti ir žvairai žvelgė į žmogų: tikėti ar netikėti tuo senioku? Bet jis daug žino, o be to kur jis pagaus ir išlaikys?
– Pasiklausykite, ką aš jums parodysiu, neišmanėliai lobių ieškotojai. Čia iš tikrųjų yra Senadvario rūmų griuvėsių liekanos. Bet nei aukso, nei sidabro čia nėra. Matau, kad skaitėte Petro Tarasenkos knygą „Užburti lobiai“ ir žinote, kad vaikai rūsiuos surado lobius ir iš tenai jie buvo paimti kilniais tikslais. Einam, parodysiu, kur buvo tie rūmai. Beje, kokie jūsų vardai?
– Aš Vlad… Vladas – mikčiodamas pasisakė Agnius.
– O tu Petras? Tiesa? – pirštais parodė į Raimį.
– Iš kur jūs žinote?
– Jaučiu, kad jūs pasivadinote anų padykusių berniūkščių vardais. O aš esu Aleksas, o jei taip norite, tai galiu apsimesti seneliu Yla. Man toks žaidimas irgi patinka. Einam ant kalno, kur buvo dvaro rūmai.
Iš tikrųjų buvo smalsu. Vaikai net kalnelį su lobiais užmiršo.
– Štai čia buvo Pacų pilaitė. Ją iš šiaurės ir vakarų saugojo upė ir statūs jos krantai. Bet beveik prieš du šimtus metų dvarą nusipirko nauji ponai. Jie pasistatė naujus gražius rūmus, o pilaitę nugriovė. Aš savo akimis dar mačiau rūmų pamatus, bet dabar viskas sunaikinta, užlyginta, net daržovės sodinamos. Matai tą beržą? Jis išaugo toje vietoje, kur buvo landa, pro kurią Antakalnio vaikai pateko į rūsius ir surado lobius. Gal ir jūs norėtumėte lįsti į juos ir lobių ieškoti. Bet jų dabar nebėra.
– Bet lobiai juk užslėpti aname kalnelyje, upės pakriaušėje. Taip sakė dėdė Gintas.
– Gintas yra archeologas, mokslininkas. Jiems griuvėsių liekanos ir senienos yra lobis. Iš jų sprendžia, kokie rūmai buvo, kaip gyveno ponai. Aš kalbėjausi su Gintu. Žadėjo ekspediciją surengti Senadvario sodybai tirti, bet valstybė kol kas neturi pinigų. Kiek dar reikia gelbėti pilių, dvarų, kurie tebestovi ir griūna. O kam jums reikia lobių? – Aleksas staiga įbedė žvilgsnį į berniukų akis.
Vaikai suglumo. Jie jau buvo sugalvoję, ką veiks su auksu ir sidabru ir kiek pinigų gaus. Petras sumanė tėvui nupirkti mersą, nes opelis jau visai sukiužęs. Tada tai pasivažinėtų! Gal ir į užsienį išvažiuotų…
Vlado svajonės siekė dangų: jis norėjo skristi, todėl pirks lėktuvą. Ne, dar geriau – raketą ir į Marsą skris. Ot pasaulis apie Agnių kalbės!
– Mm… – mykė turtuoliai. – Mes nežinome. Mes norėjome pažiūrėti, ar yra tie lobiai…
– Blogai, kad išknaisiojote kalnelį. Negerai, kad ir tavo dėdė Gintas neatsargiai prasitarė. Aš visais laikais žinojau tą paslaptį ir, kai iš toli pamačiau einančius su kastuvais, nusprendžiau pasekti. Gal kiti praknisto kalnelio ir nepastebės, tik niekam neparodykite. Žemė geriausiai slepia visas paslaptis. O didžiausias lobis yra žmonių atmintis apie praeitį. Jeigu tai užmiršime, tai tapsime tik skurdūs lobių ieškotojai ir valgytojai…Gal ir gana jums pamokslus sakyti. Einam ant kalniuko. Žiūrėsim, ką ten rasim.
Kalnelis apleistas, laukinėm gėlėm ir žolėm apaugęs, o iš jų kišo akmenų nugarėlės.
– Tai buvusios koplyčios pamatų akmenys. Noriu, kad laikinai paskolintumėte kastuvus.
– Rausime akmenis?
– Ne! Noriu užburti vieną užkeikimą!
– Užkeikimą? Gal jūs ir burtininkas? Imkite.
– Ne, jūs patys čia iškaskite kastuvo dydžio griovelį. Labai gilaus nereikės. Tik velėną gražiai nuimkite, kad vėl galėtume sudėti. Žemes kraukite čia pat.
Kai griovelis, Alekso manymu, buvo pakankamai gilus, vaikams paliepė:
– Klokite abu kastuvus į griovį ir užberkite rankomis žemę. Dabar apdenkite velėna, kad jokių kasinėjimų nesimatytų.
Gal ir gaila buvo kastuvų ir kaip paaiškinti tėvams, kur jie dingo, bet nevykdyti to senio nurodymų negalėjo.
– O dabar stokite ant šio kauburėlio ir kartokite mano žodžius:
– Prisiekiame, kad šiuos kastuvus pasiimsime tik kilniais tikslais, kai bus vykdomi kasinėjimai. Mes padėsime mokslininkams. Petro ir Vlado šaukliai Raimis ir Agnius.
Šaukliai priesaiką atkartojo noriai ir smagiai.
– O dabar pažvelkite į aną upės krantą. Matote, kokie galingi medžiai stačiu krantu kopia vis aukštyn. Ar pažįstate, kokie tai medžiai?
– Klevai.
– Šaunuoliai. Matosi, kad ne miesčionys esate. Ateikite čia rudenį, kai šalna pakąs lapus. Pamatysite, kaip klevai dega ir ugnis plaikstosi raudonom, geltonom, oranžinėm liepsnom. O beržas auksu spindi. Matyt, iš rūsio aukso prisigėręs, – šypsosi senelis. – O dabar brendam į kitą krantą. Pažiūrėsim, kas ten įdomaus slepiasi.
Galima buvo ir kojų nesušlapti: bristi nebereikėjo. Upę perkirto akmenų siena. Akmenų tarpais veržiasi vanduo, purslai taškosi į šalis ir vaivorykšte žybsi.
– Šitoj duobėj tuškendavosi vaikai ir suaugę. Dabar maudykla tapo gili. Ar jūs atbėgate čia maudytis?
– Kad mes su senadvariškiais nelabai sutariame…
Atsargiai, slidžiais akmenimis, gerokai pašventinti vandens purslų visi trys persikėlė į krantą ir įsikibdami šakelių užkopė į viršų.
– Čia kerojo storulis storulis klevas. Viename jo šone buvo išskaptuoti žodžiai: „Čia žuvo trys nekaltos būtybės“. Tuos žodžius aš ne kartą skaičiau. Sakoma, kad karo metais buvo nužudytos ir palaidotos trys nekaltos mergelės. Žmonės vakarais dažnai matydavo vaikštant tris moteris baltais rūbais. Sakydavo, kad tai Angeliukai. Jos pasirodydavo liepos mėnesį, nes tą mėnesį ėjo frontas, ir kareiviai sugavę mergaites išniekino ir nužudė. Man tų Angeliukų neteko matyti, bet šiurpas nueina per kūną, kai prisimenu tuos vaizdus. Bet vėtra nulaužė klevą, žmonės supjaustė gabalais ir krosnyje sudegino. Išblėso ir atminimas apie Angeliukus.
Tarp medžių vingiuojančiu takeliu Aleksas vedė vis tolyn.
– Čia matote, koks duobėtas skardis. Senadvariškai šią vietą vadina Pasklepiais. Jie pasakoja, kad čia buvo rūsiai. Juk ir antakalniškiai rūsius vadina…Kaip?
– Sklepais.
– Tiesa, ne visai lietuviškai, bet bendrų žodžių su slavais mes turime daug. Čia galėjo būti laidojami žmonės, o senovėje gal ir deginami. Pasakojama, kad apačioje, prie upės, buvo kunigaikščių vyno rūsys. Statines šaldė upės vanduo, todėl vynas puikiai laikėsi daugelį metų. Palei upę buvo parkas. Parko takus ir tvenkinius ir dabar dar galima atsekti, nors užgriuvo medžiais, apžėlė krūmais, tvenkiniai užpelkėjo. Matote, kiek dar čia yra darbo archeologams. Aš svajoju, kad ateis laikas ir senasis parkas bus atkurtas.
Alekso toks būdas – bet tik pasigavo, kas jo klauso, tuoj norės viską parodyti. Vaikus jis nusitempė į erdvų lauką.
– Čia buvo kareivinės ir arklidės. Arklidėse buvo auginami ir mokomi žirgai. Jais Vytautas Didysis išjojo prie Juodosios jūros. Arkliai buvo gerai ištreniruoti, stiprūs. Jiems girdyti ir maudyti buvo iškasti net trys tvenkiniai. Pažiūrėkite, koks švarus ir šaltas šio tvenkinio vanduo, nes jį gaivina versmė. Einam prie šulinio.
Vaikai stebėjosi: plačiame mediniame šulinyje verda kunkuliuoja šaltutėlis vanduo. Lataku po žeme jis nubėga į tvenkinį ir jį maitina.
– Knygoje jūs skaitėt ir įsidėmėjot, kad per Antakalnį ėjo svarbiausias krašto kelias iš Vilniaus į Rygą. Todėl ir kunigaikščiams, ir kitiems didikams buvo lengva pasiekti Senadvarį, jame paviešėti.
– Seneli Aleksai, iš kur tiek daug žinote? Ar esate žynys? – smalsauja vaikai.
– O iš kur senasis Yla tiek daug žinojo paslapčių ir kur yra užburti lobiai? Ogi iš žmonių atminties. Daugelio žmonių, kurie man pasakojo, jau nebėra. Bet aš juos prisimenu. Norėčiau, kad ir mano pasakojimus prisimintumėte, papasakotumėte kitiems, parodytumėte šias vietas. Žmonės turi jausti pagarbą praeičiai ir žemei, kuri juos maitina. Štai tokius lobius jūs šiandien suradote ir pasidalinkite su draugais.
– Ačiū, seneli Aleksai. Net negalvojome, kad mūsų krašte tiek daug įdomybių yra. O ko nežinosime, bėgsime jūsų klausti.
– Šaunu, vaikinai, kad patiko mūsų pasivaikščiojimas. Bet knygoje „Užburti lobiai“ jūs perskaitėte, kad Antakalnio krašte dar daugelyje vietų yra lobių ir dar ne visi atrasti ir pasiimti. Ar jūs norite tuos lobius apžiūrėti ir įminti jų mįsles?
O kad dar labiau suviliotų, nutaisė mįslingą veidą ir aplinkui apsidairęs pašnibždom tarė:
– Ir gal pasiimti?..
– Norime! Norim! Einam!
– Šiandien užteks. Susitariam šitaip: rytoj iš ryto susitinkame prie bažnyčios šventoriaus. Ar gerai?
– Gerai! Gerai! Papusryčiavę atbėgsime.