UŽBURTI LOBIAI – LOBIAI BE BURTŲ

2018 12 spalio

LOBIAI  BE BURTŲ

—Na, drąsieji užburtų lobių ieškotojai, pasakokite savo nuo­tykius: kur ieškojote, ką patyrėte ir radote? — sugrįžus Vladui, kreipėsi į vaikus daktaras.

Draugai sužiuro vienas į kitą.

Tu pasakok,— tylomis tarė Petrui Vladas.

Tu pradėk,— atsakė Petras.

Pasakok tu, Vladai,— pasakė daktaras.

Kad mes… kad aš…— sumikčiojo Vladas, paraudo ir nutilo.

Tėveli, aš viską papasakosiu,—ryžosi Petras.

Ilgai jis tėvams ir svečiams pasakojo: kaip jj beskęstantį Vla­das iš upės ištraukė, kaip jie susidraugavo ir, prisiklausę senojo Ylos pasakojimų apie miestelio apylinkėse esančius užburtus lo­bius, sumanė tų lobių paieškoti, kad Vladas galėtų mokytis, tu­rėtų už ką knygų pirktis. Išpasakojo Petras visus patirtus nuo­tykius. Kartais ir Vladas įsidrąsinęs draugo pasakojimą keliais žodžiais papildydavo. Susirinkusieji atidžiai klausėsi. Kartais nustebdavo ar pritardami palinguodavo galvas, kartais linksmai pasijuokdavo, o išgirdę apie užburtąjį požemio ratą ir jame esan­čius griaučius, visi nepaprastai surimtėjo.

Pagaliau baigė Petras savo ilgą pasakojimą.

— Tikrai įdomių nuotykių patyrėte, čia pat, mūsų mažo ra­maus miestelio apylinkėse besitrankydami,— prabilo daktaras.— Ne kartą pavojų pergyvenote. Bet tai nebloga. Gyvenime labai reikalinga prie visokių pavojų priprasti. Ne bergždžios buvo jūsų pastangos. Tikrai brangų lobį radote. Pasirodo, kad įvairios mūsų liaudies apie užburtus lobius sekamos pasakos ir padavi­mai kartais yra teisingi. Tai tavo, garbingasis seneli, gražūs pa­sakojimai ne tušti ir neprasmingi tamsių žmonių išgalvojimai, o rimti ir labai vertingi mūsų prosenelių gyvi palikimai,— pa­mokymai, įdomūs ne tik vaikams, bet ir suaugusiems, netgi mokslo žmonėms. Tai irgi brangus mūsų prosenelių mums pa­liktas turtas. Tai ypatingas mūsų liaudies dvasinis lobis, tik jį reikia tinkamai vertinti ir suprasti.

Sunkią praeitį pergyveno mūsų liaudis. Galingesnieji užvaldė jos turtus: žemes, vandenis, girias, o žmones pavertė vergais. Šimtmečius kovojo liaudis su savo pavergėjais, bet per silpnos buvo jos jėgos, ir nei prarastų turtų, nei laisvės jai nepavyko iškovoti. Šitą savo istoriją liaudis vaizdavo gražiais padavimais apie užburtus lobius, užkeiktas gražuoles panas bei karalaites ir jų vadavimą. Nors liaudies kovos likdavo be pasekmių, bet jos keldavo liaudies ryžtą naujoms kovoms, stiprindavo jos jėgas, ir todėl tie padavimai neišnykdavo. Neapsišvietę kaimo žmonės, nesuprasdami tikros padavimų prasmės, tikėdavo, kad kur nors tikrai yra paslėpti ir užburti lobiai, paslapčiomis eidavo jų ieškoti.

Iš tikrųjų tie visi užburti lobiai yra ne kokie nors medžiagi­niai turtai, bet tėvų mums paliktas seniai prarastos šviesos ir laisvės troškimas. Jis mums tuo tarpu tikrai užburtas lobis, nes visuomet brangiausias tautos turtas yra jos šviesumas ir laisvė. Juo labiau mūsų žmonės bus apsišvietę, juo labiau tikrąją savo vertę supras, juo lengviau bus visiems gyventi ir amžiais sva­joto svarbiausio mūsų tautos turto — laisvės — siekti.

Giliai susimąstę klausėsi visi to daktaro aiškinimo, ir, kai jis baigė, Petras paklausė:

—Tėveli, suprantu, kad mokslas ir laisvė tikrai yra tie už­burti lobiai, kurių visi žmonės ilgisi. Bet, tėveli, dažnai tikrai pinigų yra įvairiose vietose paslėpta. Kiek žmonių jau tikrai juos yra radę!

Į šiuos Petro žodžius senelis Yla pritardamas linktelėjo gal­va, o daktaras atsakė:

-O kad pinigų ar kurių brangių daiktų lobius žmonės kai kada tikrai atranda, tai čia nieko nuostabaus. Senovėje, kaip ir vėliau, žmonės pinigus ir įvairius kitus turtus rinkdavo. Jo­kių bankų senovėje nebuvo, žmonės savo sutaupąs į puodą ar dėžutę sudėdavo ir paslėpdavo. Dėl netikėtų įvykių — gaisrų, ka­rų, ligos ar kurių kitų priežasčių — tie žmonės staiga mirdavo, jų sutaupos taip ir likdavo paslėptos. Bet tokių vietų niekas tik­rai nežino.

Tose vietose, kur lobiai užkasti, dažnai ugnelės dega,— rimtai pastebėjo Yla.

Ir tas tiesa,— atsakė Ylai daktaras,— kad laukuose dega kažkokios paslaptingos melsvos ugnelės ir jas žmonės mato. Bet kad jos visuomet degtų toje vietoje, kur pinigai užkasti, tai netiesa. Mokslininkai patyrė, kad tos vadinamosios pelkių ugne­lės dažniausiai atsiranda ten, kur yra pūvančios medžiagos: pel­kėse, kapuose, piliakalniuose ir kitur. Mat, puvimo metu susidaro ypatingos metano dujos, kurios ore užsidega blankia mėlyna ugnele ir keliauja iš vietos į vietą. Todėl tokios ugnelės gali pa­sirodyti ten, kur pakastas lobis, gyvulys ar pūvanti medžiaga.

Tikrai prie senojo ąžuolo lobio ieškodami arklio kaukolę iškasėme. Matyti, dėl to, kad toje vietoje arklys buvo pakastas, ugnelės ir kildavo, o žmonės, kurie jas buvo matę, pradėjo kal­bėti, kad prie senojo ąžuolo yra užkasti kareivio pinigai,— pa­stebėjo Petras.

Taigi. Dėl tos pačios priežasties žmonės galėjo matyti pelkių bei metano ugneles ne tik prie senojo ąžuolo, bet ir ties piliakalniu, ir prie mažo purvino Avinėlio, kur Milžinkapio smė­lyne daug žmonių buvo palaidota,— atsakė Petrui daktaras.

Reikia keletą žodžių pasakyti ir apie senąjį ąžuolą. Manoma, kad ties juo lobiai užkasti, žmonės net degančius pinigus ten matę, o vaikai užkasto arklio kaukolę rado ir nelaimingąjį Mo­tiejų muzikantą, šermukšninėmis lazdomis vanodami, auksu no­rėjo paversti. Neapsiriksiu, jei pasakysiu, kad šis ąžuolas dar prieš 600—500 metų didelis medis buvo. Juk ąžuolai ir visą tūks­tantį metų gali gyventi. Jau senoviško lietuvių tikėjimo laikais tas ąžuolas, matyti, buvo pagarboje laikomas.

Vėliau apkrikštyti lietuviai gal dar ilgai prie jo eidavo įvai­rių gyvenimo gėrybių maldauti, bet jau lenkėsi ne seniesiems dievams, o Kristui, kurio medinę statulą gal net pirmaisiais krikščionybės amžiais buvo įkėlę. Labai senoviška toji statula. Taip ir susidarė padavimas, kad prie senojo ąžuolo yra pinigai užkasti, o tos ugnelės, kurias žiburiuojančias prie jo žmonės ma­tė, tai tikrai galėjo, kaip Petras sako, kilti nuo netoli ąžuolo pakasto pūvančio arklio.

O kaip į Senadvario požemius pinigai pateko? — teira­vosi Petras.

-Septynioliktame amžiuje mūsų miestelis ir jo apylinkės priklausė Lietuvos didikui Pacui. Jis ir jo giminės daug žemių valdė, daug vergų, baudžiauninkų turėjo. Sunkiai, prievarta dirb­dami, baudžiauninkai ponui daug įvairių turtų sukrovė. Pacai laikė save labai galingais ir, kai lenkai pareikalavo, kad jie su lietuviais eitų kariauti prieš turkus, jie atsisakė. O atsisakė todėl, kad kariuomenei vadovavo jų priešas didikas Sobieskis. Kai karą laimėjęs Sobieskis buvo išrinktas karalium, tai Pacai buvo išda­vikais apskelbti. Kilo didikų tarpusavio karas. Per tą karą mūsų Paco dvaras buvo sudegintas, turtai išplėšti.

Tačiau, matyt, apiplėšdami ir sudegindami Paco dvaro rū­mus, priešai visų jo turtų nerado. Gerai juos Pacas buvo paslė­pęs. Tuomet iš viso neramūs laikai buvo. Tai didikai, norėdami geriau savo turtus paslėpti, jiems tikrus labirintus įrengdavo. Tokį labirintą, matyt, ir Pacas po savo rūmais padarė, jame pini­gus laikė. Tikrai, kas labirintų paslapčių nežino, tas negreitai iš jų gali išeiti. Todėl ir jūs ilgai jame klaidžiojote ir, jei ne protingasis Mendelio ožys, kuris, draugų pasiilgęs, nuėjo į tuos po­žemius ieškoti, tai galimas dalykas, kad ir jus galėjo ištikti vargšo Balandžių Jono ar kurio kito lobių ieškotojo, kurio griau­čius labirinte matėte, likimas. Bet viskas gerai, kas gerai bai­giasi. Gyvuliai dažnai, jau kartą kuria nors nepažįstama vieta ėję, vėliau gerai susivokia, ir todėl ožys, kartą tamsiu labirintu praėjęs, lengvai jus išvedė iš jo.

Susirinkusieji daktaro smalsiai klausėsi. Tikrai įdomiai jis aiškino visas paslaptis, visus burtus, garbingą lietuvių tautos praeitį pavaizduodamas gyvais pavyzdžiais — senovės pamink­lais, padavimais. Petras taip pat labai domėjosi tėvo aiškinimais ir vis nebaigė savo klausimų:

-Tėveli, o ką pasakysi apie Abromo kamaroje sukrautas desentkas ir šeštokus, apie senojoje karčiamoje galvažudžių pa­slėptus pinigus? Ar gali pinigai visokiais vaiduokliais — žmo­nėmis bei gyvuliais pasiversti?

-Vaikai, vaikai! Jūsų nuotykių klausydamasis, aš dažnai jūsų sumanumu ir drąsa stebėjausi, bet ir jūsų naivumo, o kar­tais ir kvailumo, gėdijausi. Kad žmonės pasakoja, jog senojoje karčiamoje Strazdas, mėšlą pavasarį mėždamas, senoviškų pi­nigų puodą buvo radęs ir iš jo policija tuos pinigus atėmė, tai tiesa. Senoje karčiamoje per ilgą jos amžių galėjo visko atsi­tikti — ne tik peštynių ir barnių, bet ir žudynių — tai gali ir pinigų joje būti kur nors paslėpta, bet juos rasti labai sunku. O Abromas tai jokios varinių pinigų kamaros prisipylęs neturi. Tai paprastas vargšas karčiamininkas, kuris gyvena iš savo ries­tainių. Dabar jo kamaroje jokių lobių nėra, tą aš gerai žinau, o neseniai tai jų ten dažnai būdavo. Kokie tai buvo lobiai, sene­lis Yla pasakys.

Taip, tikrai taip,— palingavo galvą senelis Yla.— Kartais pas Abromą kamaroje brangūs lobiai būdavo sukraunami. Atvilksiu aš kartais naktį, kai mūsų spaudą caras draudė, visą pundą lietuviškų knygų ir laikraščių… O kur juos padėti? Namie nėra kur paslėpti, tai ir nešu pas Abromą. Abromas juos savo kamaroje paslėpdavo ir žmonėms išdalindavo, o kai kuriems tai ir Uršulė išnešiodavo.

-Ir Uršulė spaudą platino? — nustebusi paklausė daktaro žmona.

-Taigi, ir ji!

Kvailas ir negražus buvo jūsų sumanymas seną Abromą vaiduokliu gąsdinti, pinigų iš jo reikalauti. Teks man dėl to su juo pakalbėti ir už jūsų nepadorų elgesį atsiprašyti.

Paraudo vaikai. Jie suprato, kad tikrai nepadoriai buvo pa­sielgę.

—Na, o kad nelaimingąjį Motiejų muzikantą šermukšninė­mis lazdomis vanojote, norėdami, kad jis auksu subyrėtų, tai irgi negražu. Aplamai, nėra jokių vaiduoklių, ne tik tokių, kuriuos galima būtų šermukšnine ar kurio kito medžio lazda auksu pa­versti. Tai tik žmonių fantazijos padariniai ar kokie nors dar jiems nesuprantami gamtos reiškiniai. O Motiejus muzikantas tikrai labai nelaimingas žmogus, bet jis talentingas smuikinin­kas ir dar gali sulaukti garbingesnės ateities.

Pamatęs, kad vaikai tokių savo klaidų ir nepadoraus elgesio labai gailisi, daktaras vėl linksmiau prakalbėjo:

-Na, kas padaryta, tai padaryta. Daugiau savo gyvenime tokių klaidų gal jau nebedarysite. O dabar visi išvien spręsime, ką su jūsų pinigais daryti. Kiek jų iš Senadvario požemių atvil­kote, visi brangūs. Brangūs ne tik kaip senoviškos monetos, bet ir tikrąja savo verte. Teiravausi aš dėl jų ir gavau atsakymą, kad jūsų atneštieji senoviški pinigai yra trijų tūkstančių rublių vertės.

Trys tūkstančiai rublių,— visi net nustebo, tai išgirdę.

-Taip! Visi jie yra labai įdomūs XVI—XVII amžių Lietu­vos, Švedijos, Lenkijos ir Prūsijos pinigai. Gėrėjausi aš jais. Tai tikrai didiko Paco pinigai. Tik labai mane domina vienas dalykas: Petro kišenėje, jam be sąmonės gulint, kartu su seno­viškais pinigais radau sudėvėtą odinę piniginę, o joje buvo dvi­lypis riešutas, keli rusiški Aleksandro Antrojo laikų (1855— 1881 m.) variokai ir kažkoks sulamdytas popiergalis. Kaip ta piniginė tau į kišenę pateko, Petrai?

-Aš ją, tėveli, požemy skrynioje su auksu radau ir įsidėjau į kišenę.

-Taigi pasirodo, kad jūs ne pirmieji Paco požemių labi­rinte paslėptus turtus aplankėte. Kažkas jau prieš trisdešimt ar daugiau metų ten lankėsi ir gal, kaip ir jūs, auksą semdamas, skrynioje savo piniginę paliko.

Kas tai galėtų būti? — susidomėjo visi.

-Reikia dar kartą atidžiai tą sulamdytą popiergalį pažiū­rėti. Gal iš jo atspėsime? — pasakė daktaras ir nuėjo į savo ka­binetą tos piniginės atsinešti. Sulamdytą popiergalį ištaisęs, jis stengėsi įskaityti vos pastebimą jo raštą.

-Visko negaliu perskaityti, bet matyt, kad tai Erevanės pulko liudijimas, duotas grenadieriui Kazimierui Baltaduoniui, kad jis yra paleistas netermininių atostogų.

Kazimieras Baltaduonis…— stengdamasis kažką prisi­minti, lėtai prakalbo senelis Yla ir staiga sušuko: — O kad jį kur! Kazimieras Baltaduonis… Juk tai seniai miręs nikolajevskas ka­reivis. Tai jo stebuklingasis kapšiukas, iš kurio jis pinigus krės­davo ir už juos pas Abromą degtinę nuolat gerdavo, kitus vai­šindavo. Štai kur buvo tas užburtas kapšiukas! O mes, kareiviui mirus, visur jo ieškojome. Gal ir dabar iš jo pinigai byrės? Paėmė Yla kapšiuką ir garsiai sušuko:

— Talalai, talalai, kriskit. mano pinigai!

Tačiau nė viena kapeika iš seno kapšiuko neiškrito, nes jame jų ir nebuvo.

Pažiūrėjo Yla į kapšiuką ir vėl pakratė:

—Talalai, talalai!..

Tas visuomet rimto senelio būrimas buvo toks netikėtas ir juokingas, kad visi prapliupo juoktis, kvatojosi net ir daktaras. Tą Ylos būrimą, juokais leipdamas, nutraukė Petras:

—Seneli, seneli, jokių pinigų iš to kapšiuko nebyrės! Ka­reivis tuo būdu tik žmonėms akis dumdavo. Jis buvo geras pokštininkas, mokėjo tą dažnai miesto cirke rodomą pokštą. Pats jis iš Senadvario požemio pinigus imdavo, o žmonėms pasakas apie užburtą, iš raganų gautą kapšiuką sekė.

Suprato Yla, kad ir jį, kaip kitus žmones, senas kareivis savo pokštais bus apgaudinėjęs, o jis tikėdavo. Net susigėdo dėl savo būrimo senelis.

O dabar man ir kareivio mįslė visiškai aiški. Juk jis kal­bėjo ne apie Kristaus statulą, kuri senajame ąžuole įkelta, o apie šv. Joną, užkeltą ant stulpo šalia tako, prie Senadvario kalnelio. Ir ne triskart trumpesnį atstumą negu ąžuolo šešėliai, o triskart ilgesnį stulpo šešėlių ilgį. šiaurės kryptimi reikėjo matuoti. Tai kaip tik Senadvario kalnelis ir bus. Kareivis apie Senadvario po­žemio turtus kalbėjo,— išsprendė Petras kareivio mįslę, kurios visą laiką nebuvo pamiršęs ir dažnai apie ją galvodavo, steng­damasis suvokti, kodėl jiems nepavyko prie senojo ąžuolo karei­vio paslėptų turtų rasti.

-Na, dabar, turbūt, jau visos įvairių burtų paslaptys pa­aiškėjo? — teiravosi daktaras.

-Ne, tėveli, dar ne visos,— tarė Petras.— Senelis Yla sako, kad senovėje ežerai gyvi buvę, iš vietos į vietą, debesimis pasi­vertę, keliaudavo. Avinėlis irgi, esą, iš debesų nukritęs, kai jo vardas buvęs atspėtas. Ar tiesa?

-Gražieji mūsų liaudies padavimai, kad senovėje ežerai gyvi buvę, labai įdomūs. Tokie padavimai iš labai senų laikų, gal būt, dar iš akmens gadynės yra užsilikę. Tuomet žmonės tikėjo, kad visi gamtos reiškiniai ir įvairūs daiktai: medžiai, akmenys, ežerai ir kita, yra gyvi, turi savo dvasią. Ir mūsų proseniai buvo susi­darę tokią pažiūrą, vadinamą animizmu. Vėliau toji pažiūra pasikeitė, bet žmonėse išliko nemaža atminimų apie ją iki mūsų dienų. Taigi, kiekvienas, nors ir labai pasakiškas pada­vimas, turi savo priežastį. Visuomet kas nors paskatindavo ją sukurti. Ar supratai?

-Taip, tėveli,— atsakė Petras.— Tikrai,  seniau žmonės daugiau visokių stebuklų ir įvairių gamtos paslapčių žinojo, nes jų išsiaiškinti nemokėjo. Bet jų ir dabar dar yra. Senelis Yla sako, kad dar visai neseniai miestelio siuvėjas Motiejus pas pik­tąjį Senadvario poną septynias dienas siuvęs, o iš tikrųjų pasi­rodę, jog septynerius metus pas jį išbuvęs, daug pinigų gavęs!

-Kuris kriaučius Motiejus? — lėtai ištarė Yla.— Kriaučius Motiejus amerikonas tai tikrai septynerius metus Amerikoje iš­buvo, pinigų atsivežė ir iš mūsų miestelio greitai į kažkokį miestą su savo šeima išsikėlė.

-O gal, seneli, apie Motiejų amerikoną mums kalbėjai, kad jis pas poną Senadvary septynias dienas siuvo? — nusivylęs pa­stebėjo Petras.

-Oi, sukriošusi mano galva! — aiškinosi Yla.— Pas poną Senadvary kitas kriaučius Motiejus buvo. Apie jį man seni žmo­nės pasakojo, o aš, senis, apie tai visai pamiršau. Pradėjau apie vieną kriaučių Motiejų, o baigiau kitu Motiejum — amerikonu. Maža pamilka  išėjo!

-Dabar jau, atrodo, visos paslaptys paaiškėjo? — pasitei­ravo daktaras.

-Visos, tėveli!

-Tada vėl prie svarbiausio mūsų susirinkimo klausimo su­grįžkime,— rimtai tarė daktaras.— Dabar visi bendrai spręski­me, ką su tokia pinigų krūva — trimis tūkstančiais rublių — daryti!

-Tėveli,— paklausė Petras,— ar šitų pinigų užteks Vladui mokytis, gimnaziją lankyti? Juk tam reikalui mes lobio visur ieškojome. Man pinigų nereikia!

-Gerą širdį ir tu, mano mielas sūnau, turi ir visuomet toks pasilik. Tikrai, tau tų pinigų nereikia. O atminimui visų tų per­gyventų nuotykių tau sudariau gražų šitų pinigų rinkinį ir pa­dėjau po stiklu. Bet ir Vladas tų pinigų nenori: jis man atidavė, kad tik tave išgydyčiau. Ačiū tau, brangus Vladai, už tavo gerą širdį, už tikrą draugystę. Ir viena judviem abiem linkiu — būkite tokie geri draugai visą savo gyvenimą! O dėl pinigų tai aš taip manau: jie tikrai Vladui turi priklausyti, ir geram tikslui, moks­lui siekti. Jų užteks ne tik gimnazijai, bet ir universitetui, vargo nematant, baigti. Bet būkime teisingi! Tų pinigų dalį duosime gerbiamam seneliui Ylai už jo gražius pasakojimus, už paskati­nimą ir nurodymus, kur lobio ieškoti. Ar sutinkat?

-Sutinkame, sutinkame! — sušuko vaikai.

Jokių pinigų nelaukdamas, senasis Yla iš pradžių net sumišo, bet kiek pagalvojęs atsakė:

-Kam man tie pinigai! Visko, kas senam žmogui reikalin­ga, aš turiu, daugiau man nieko nereikia. Tegul ima vargšė Vlado motina. Jai jie labiau reikalingi negu man!

-Ačiū, garbingas seneli, už šiuos gerus žodžius. Tikrai daug geriau gyveni negu vargšė Antanienė. Kaip pasakei, taip ir padarysime: dalį pinigų Antanienės geresniam gyvenimui paskirsime, o už kitus Vladą į mokslus leisime! — nusprendė dak­taras.

Vargšė Antanienė su ašaromis akyse už save ir Vladą vi­siems padėkojo ir tarė:

-Aš norėčiau… gal duotume kiek pinigų Motiejui muzikan­tui. Jis vargšas net marškinių neturi. Dažnai ir nevalgęs būna, kai špitolninkai jam užmiršta duoti. O jis niekuomet neprašo, gėdinasi.

-Gerai sakai, Antaniene,— tarė daktaras.— O aš Motiejų, muzikantą ir pamiršau. Tikrai vargšas žmogus. Koks jis būtų nuostabus smuikininkas, jei pasveiktų. O pasveikti, man rodos, jis gali. Aną dieną kalbėjau su juo. „Man,— sako,— jau atgal kelio nebėra!” Pakalbėsiu aš su juo, pinigų duosiu. Tesugrįžta jis ten, iš kur dėl savo nelaimės yra atėjęs. Sunkiausiems širdies skausmams tikriausias gydytojas yra laikas. Išgydys jis ir Motie­jaus širdies skausmą.

Visi su Antanienės pasiūlymu sutiko, o senelis Yla, kiek pa­galvojęs, pasakė:

-Žinai, Antaniene, mesk svetimiems dirbti. Jau bedirbda­ma privargai. Eik pas mane šeimininkauti, man pietus virti, sodą, bites padėsi prižiūrėti. Visai pasenau, jau vienam sunku gyventi. Tau ir kambariuką kamaroje įrengsiu. Kartu ir Vladą į mokslus leisime. Bus jam kur atostogų parvažiuoti!

-Gerai sumanei, seneli! — pagyrė Ylos sumanymą daktarienė.— Daug vargo matė be vyro likusi Antanienė. Laikas jau jai kiek pailsėti!

-Taip ir padarysime,— nusprendė daktaras: — Antanienė pas Ylą šeimininkauti, o Vladas prie knygų. Užteks jam miestelio ožkas ir karves ganyti. Na, o kaip mes jūsų išgelbėtojui, Men­delio ožiui, padėkosime? — šiuo linksmu klausimu daktaras vi­sus prajuokino.

Vaikai žvilgčiojo j daktarą, nežinodami, ką atsakyti.

—Siūlau Mendelio ožiui,— tarė daktaras,— kas žiemą per visą jo gyvenimą į Mendelio pašalį po šieno vežimą privežti. Tegul ir jis už tą nepaprastą savo žygį nors sunkiomis žiemos dienomis nebadauja!

Šiam daktaro pasiūlymui vaikai entuziastiškai pritarė.

-Aš nenoriu pamiršti ir girtuoklio gervino, kuris jus nuo didelės gėdos išgelbėjo. Tą jūsų nuotykių dalyvį, Abromą aplan­kęs, paprašysiu dažniau riestainiais lesinti. Sutinkate?

-Sutinkame, tėveli, sutinkame! — net rankomis suplojo šaukdamas Petras.

-Na, o ar nenorėtumėte dar kartą į Senadvario požemį nu­eiti ir iš jo likusius turtus paimti? — paklausė daktaras vaikų.

-Ne. Daugiau ten neisime. Tegul tie pinigai sau guli. Mums paimtų užteks. Tegul dar kokiam nors geram darbui lieka. Juk ir kareivis jų visų nepaėmė! — atsakė tėvui Petras, o Vladas pri­tariamai linktelėjo galva.

-Taip, teisingai pasakėte. Užteks jums užburtų lobių ieš­koti. Dabar ne tik žaiskite, bet ir rimtesnį darbą dirbti pradėkite. Vladas sės prie knygų, o tau, Petrai, taip pat darbą suradau. Tu užrašysi į sąsiuvinį visus iš Ylos girdėtus padavimus ir pa­sakas. Tai bus rimtas ir svarbus darbas mokslui. Jei gerai užra­šysi, tai tavo rašinį į Vilnių Lietuvių Mokslo Draugijai pasių­sime. Drauge pridėsime ir surinktas senienas. Būsi ir tu Lietu­vių Mokslo Draugijos bendradarbis.

-Užrašysiu, tėveli, viską užrašysiu! O tu, seneli, tik dau­giau visokių padavimų man pasakok!

-Oje, tik rašyti suskubk. Mano pasakų tai kelioms storoms knygoms užteks! — patenkintas sutiko Yla.

Baigę tartis, visi išsiskirstė. Svečiams išėjus, daktarienė ir sako vyrui:

-Kokie nuostabūs žmonės! Ir senelis Yla, ir Antanienė su Vladu, ir Abromas su Uršule, ir vargšas muzikantas Motiejus — kokie jie kilnūs! Tiek pinigų, o niekas jų imti nenori, vienas kitam atiduoda. Abromas ir Uršulė spaudą platino! Tikrai nuo­stabūs žmonės! Jie patys man tarsi užburti lobiai buvo, kol jų nepažinau!

-Matai, Verut, ir mūsų mažame miestelyje tarp paprastų varguolių gali sutikti daugiau kilnumo ir nuoširdumo negu tarp dažnai pasipūtusių miestelėnų, tik reikia geriau pažinti žmones.

-Tavo tiesa, Jonai! Tą aš šiandien ypač gerai supratau.

-Na, atrodo, kad mes jau taikytis pradėjome! — nusišyp­sojo daktaras.

-Ne tik pradėjome, bet ir susitaikėme,— linksmai atsakė žmona.

Petras su Vladu pradėjo naują gyvenimą. Išsimaudę ir pa­žaidę, su Mendelio ožiu ar gervinu išdaigų iškrėtę, juodu kiek­vienas imdavosi savo darbo.

Netrukus po pasitarimo į mūsų miestelį, daktaro iškviesti, atvažiavo archeologai. Jie, žmonių pasitelkę, kasinėjo Senadva­rio griuvėsius. Atkasė sugriuvusius rūmus, labirintą požemy, kuriame Petras su Vladu klaidžiojo. Atrado ir mažą rūsį, kuria­me skrynios su didiko Paco pinigais stovėjo. Bet pinigų maža terado.

Archeologai nei aukso, nei sidabro nesivaikė. Rinko kiekvie­ną seną šukelę, surūdijusį gelžgalį, molinių koklių gabalus. Viską užrašinėjo, matavo, braižė, fotografavo. Džiaugėsi, kad daug svarbios mokslinės medžiagos surinko. Aplankė jie ir kitus mūsų miestelio apylinkių senoviškus paminklus. Vaikai paskui juos būriais sekiodavo ir naujas įdomias vietas jiems rodydavo. Drauge su vaikais archeologai ir senąjį Ylą atlankė, jo gražių pasakojimų klausėsi. Ši vasara miestelio vaikams tikrai įdomiai praėjo.

Vasarai baigiantis Petras su Vladu mokytis į Kauną išva­žiavo, o netrukus pradingo iš mūsų miestelio ir Motiejus muzi­kantas. Žmonės kalbėjo, kad jis visai sveikatą atgavęs ir vėl esąs žymus smuikininkas.