UŽBURTI LOBIAI – NAMUOSE

NAMUOSE

Po vidudienio sujudo sukruto visas miestelis. Sklido garsūs šūkavimai, kalbos. Iš visų kampų žmonės bėgo į turgavietę, šau­kė, rankomis mosikavo. Kažkuris atbėgo į tylius daktaro namus ir nuliūdusiems tėvams linksmai sušuko:

— Petras ir Vladas atsirado! Vladas Petrą ant Mendelio ožio nugaros per miestelį gabena!

Pamatę ramiai per miestelį einantį Vladą, o greta jo išdi­džiai žingsniuojantį Mendelio ožį su pasvirusiu be sąmonės Pet­ru, prie jų subėgo kone visi gyventojai: seniai, moterys, vaikai — lietuviai ir žydai. Visi klausinėjo, teiravosi, kame vaikai buvę.

Bet pamatę išblyškusį, pervargusį, vos kojas bevelkantį Vladą, liovėsi teirautis ir, paėmę nuo ožio nugaros Petrą, nunešė jį į namus pas daktarą. Paskui nešamą Petrą kiūtino ir Vladas.

Perspėti apie vaikų sugrįžimą ir labai tuo apsidžiaugę, dak­taras su žmona išėjo jų pasitikti. Pamačiusi žmonių be sąmonės nešamą Petrą, motina iš išgąsčio apalpo ir čia pat susmuko. Keli žmonės šoko prie daktaro žmonos ir ją pakėlė. Labai viso to su­jaudintas, daktaras šūktelėjo žmonėms greičiau Petrą ir žmoną į jo kabinetą nešti. Nelaimingieji buvo ten įnešti. Daktaras pa­prašė vandens ir tučtuojau paėmė Petro ranką pulsui tirti. Petras gulėjo išblyškęs, užmerktomis akimis. Paskui jis kažką pabalusiomis lūpomis ėmė kuždėti. Pasilenkęs prie sūnaus, dak­taras neaiškiai išgirdo:

Oi, piktasis ponas, bėkime, bėkime! — ir jis pradėjo blaš­kytis, keltis, kažkur veržtis. Tik stipri tėvo ranka jį tegalėjo su­laikyti. Pamažu nurimo Petras, o tuo metu atgavo sąmonę mo­tina ir išsigandusi, drebančiomis lūpomis paklausė:

Kas Petrui?

Apalpęs! — ramiai atsakė jai daktaras.

Greitai motina visai atsigavo. Visi žmonės išvaikščiojo, pasi­liko tik nusilpęs Vladas. Tuo metu Petras vėl pradėjo blaškytis, keli pinigai iškrito iš jo kišenės ir nuriedėjo į kambario kertę. Nustebo daktaras, pamatęs grindimis riedančius aukso ir sidabro pinigus. Pastebėjęs kabinete išvargusį Vladą, paklausė:

Kas tai?

Pinigai,— tyliai atsakė Vladas.

Kieno jie?

Piktojo pono.

Kokio pono? — paklausė nieko nesuprasdamas daktaras.

Piktojo Senadvario pono.

Kur juos radote?

Senadvario požemy.

Kaip tai — požemy? Juk ten jokių požemių nėra?

Yra, radome,

O ko ten buvote?

Lobio ieškoti.

Tai to nelemto lobio pinigai? — teiravosi daktaras.

Taip,— ramiai atsakė Vladas ir, priėjęs prie stalo, ėmė ant jo pilti iš savo kišenių auksinius, sidabrinius ir varinius seno­viškus pinigus. Visą krūvą jų supylė ir sako: — Ponas daktare, nereikia man tų pinigų, tik kad Petras pasveiktų.

Žiūri į tuos pinigus daktaras, maža ką iš trumpų Vlado atsa­kymų supratęs, ir, dėl Petro apalpimo nerimaudamas, klausia:

O kas Petrui atsitiko?

Kai atgal iš požemio ėjome, Petras piktojo pono vaiduok­lio išsigando, bet tai ne vaiduoklis buvo, o Mendelio ožys. Mūsų pasiilgęs, mus požemiuose surado ir iš jų išvedė. Aš apalpusį Petrą iš požemio išvilkau ir ant ožio nugaros jį į miestelį parjodinau.

Gerai,— atsakė jam daktaras.— Palik čia tuo tarpu tuos pinigus, o pats eik pavalgyti. Verute,— tarė jis visiškai atsiga­vusiai žmonai,— pavalgydink tą paties piktojo pono vaiduoklio tamsiuose požemiuose neišsigandusi drąsuolį!

Daug rūpesčių ir nerimo Petro liga sukėlė tėvams. Visą laiką jis karščiuodamas gulėjo be sąmonės. Slaugydama kiauras nak­tis motina prasėdėdavo prie jo lovos. Išvargusią motiną pakeis­davo daktaras ir visu savo patyrimu stengėsi be sąmonės gu­lintį ir dažnai besiblaškantį Petrą atgaivinti. Bet jokios prie­monės nepadėdavo.

Po kelių dienų Petras nustojo blaškytis, pasidarė ramesnis, karštis nukrito. Atslūgo rūpestis ir daktarui, ėmė jis žmoną ra­minti. Lengviau atsiduso motina.

Kartą, motinai prie Petro lovos tyliai sėdint, Petras netikėtai pravėrė akis. Pamatęs čia pat sėdinčią motiną, jis apsidairė ir nustebo esąs savo namuose. Ištiesė Petras motinai rankas ir ty­liai pašaukė:  — Mama, mamyte! Motina, pamačiusi, kad sūnus visai sąmoningai kalba, labai nudžiugo ir, jį glamonėdama, kalbėjo:

Petriukas, mano mielasis! Kiek tu visus prigąsdinai!

Kaip aš į namus iš požemio patekau? — teiravosi Petras.

Tave Vladas iš požemio išvilko ir ant Mendelio ožio į mies­telį atgabeno.

Tai tikrai tas viskas buvo: požemis, pinigai, piktasis po­nas? Ar tas viskas ne sapnas?

Visos tikrovės aš nežinau. Tik žinau, kad su Vladu Sena­dvario požemyje buvote ir pilnas kišenes senoviškų pinigų iš ten atsinešėte.

O kur pinigai?

-Pas tėvą.

Tuo metu į kambarį įėjo tėvas ir, pamatęs sąmonę atgavusį Petrą, labai apsidžiaugė.

—Na, drąsusis užburtų lobių ieškotojau, tai jau atsiga­vai? — linksmai Petrui tarė tėvas ir, atidžiai į jį pažvelgęs, per petį ranka tapšnodamas, pasakė: — Pasveiksi, tik daugiau tokių išdaigų mums nedaryk.

Nedarysiu, tėveli,— atsakė Petras.                   ;

O iš kur sužinojote, kad Senadvario požemyje yra užburti piktojo pono turtai?—teiravosi daktaras.

Senelis Yla pasakojo.

Kam tie pinigai jums reikalingi? Juk jei kiek reikia, aš tau duodu.

Tai aš ne sau jų su Vladu ieškojau.   –

O kam?

Vladui.

O Vladui kam jie reikalingi?

Jis mokytis nori.

Ar aš tau nesakiau,— pertraukė tą pasikalbėjimą moti­na,— kad ta Petro su piemeniu Vladu draugystė gerai nesibaigs? Prašau tave, uždrausk Petrui su Vladu toliau draugauti.

Tačiau  tėvas, išgirdęs sūnaus atsakymą, kažko susimąstė ir nekreipė dėmesio į žmonos žodžius. Motinai atsakė Petras:

Brangi mamyte, leisk man su Vladu draugauti. Jis labai geras draugas: mane ir iš požemio išvilko, ir iš upės, kai sken­dau, ištraukė. Mane gelbėdamas, pats vos nenuskendo.

Iš upės ištraukė? — nustebo motina.

Tikrai, mamyte. Tik apie tai aš anksčiau tau nesakiau.

Matai, Verute,— rimtai tarė daktaras,— neblogas drau­gas Petrui Vladas, nors ir paprastas miestelio piemuo. Dukart jam gyvybę išgelbėjo, o kad išgydyčiau Petrą, atidavė man visus savo požemyje rastus pinigus. O jo karštas noras mokytis, kny­gas skaityti, nėra blogi polinkiai, kurie mūsų Petrą galėtų blogai paveikti.

Tai leiskite, tėveliai, ir toliau su Vladu draugauti.

Draugauk,— sutiko motina.

Praslinkus savaitei, Petro sveikata visai pagerėjo. Jis pakilo iš lovos ir vėl kaip seniau ėmė po miestelį ir jo apylinkes bėgioti. Visas vietas, draugus aplankė.

Kartą daktaras, kuris visą laiką buvo kažko susimąstęs, pietų metu Petrui pasakė:

—Petrai, reikia su jūsų lobiu ką nors daryti. Pakviesk pas mus pavakare senelį Ylą, Antanienę ir Vladą. O tu, Verute, sve­čiams arbatėlės parenk, ilgai kalbėsimės.

—Gerai, tėveli, pakviesiu,— atsakė nudžiugęs Petras. Pavakare daktaras pagarbiai sutiko senąjį Ylą ir jį pasodino garbingoje vietoje prie stalo.

—Prašau, prašau, seneli. Svarbų, ilgą pasikalbėjimą turė­sime. Esi didelių mūsų miestelio įvykių kaltininkas, tai ir paties patarimo reikia išklausyti.

Netrukus į kambarį nedrąsiai įėjo ir Antanienė su Vladu. Ir juos šeimininkai prie stalo atsisėsti pakvietė. Visus arbata vaišino.

—Dabar, atrodo, jau visi, kas reikalingas, susirinko,— pra­dėjo kalbą daktaras, kai visi arbatos po stiklą išgėrė ir užkando.— Beje, kone pamiršau: juk dar vieno, svarbiausiojo nepaprastų įvykių dalyvio trūksta — Mendelio ožio. Bet su juo atskirai pakalbėsime.

Daktarui ožį priminus, visi pradėjo juoktis. O tuo metu ,,Mė…ė…ė”— garsiai subliovė už durų. Petras jas atidarė, ir į kambarį išdidžiai lyg koks garbingas svečias įėjo ožys. Priėjęs prie sėdinčio Vlado, sustojo ir ėmė dairytis.

Va ir ožys! Jis tikras jūsų draugas, vaikai. Gaila, kad jis kalbėti negali: drauge su mumis pasitartų!—juokdamasis tarė daktaras.

Tėveli, kalbėti tai jis negali, bet dainuoja.

Kas, ožys dainuoja? Visokio dainavimo girdėjau, bet ožio — dar neteko… Tegul padainuoja, pasiklausysime!

Užtraukė Petras ožio dainelę:

Oi ožy, oželi, Pakratyk barzdelę! Pakratyk barzdelę, Padainuok dainelę! Padainuok dainelę, Duosim tau duonelės!

Išgirdęs tą dainelę, ožys negalėjo išlikti ramus: barzdą kra­tydamas taip garsiai pradėjo bliauti, kad ir Petro balsą nustelbė.

— Na ir dainininkas! — leipdamas juokais, tarė daktaras. Kiti irgi kvatojosi iki ašarų.

– Tėveli, tėveli! Gal nori pažiūrėti, kaip ožys gražiai šo­ka! — siūlė Petras.

—- Cha-cha-cha!..— kvatojosi daktaras.—Užteks ir dainavi­mo. Žiūrėk, dar tas girtuoklis gervinąs atstypčios, ir, užuot rim­tai taręsi, cirko žiūrėsime ir plyšime juoku. Duok, Vladai, daini­ninkui riekę, kitą pyrago ir išvesk. Tik grįždamas gerai duris už­daryk, nes jis mums rimtai kalbėtis neduos.  Vladas pavaišino ožį ir išvedė.

TĘSINYS…