UŽBURTI LOBIAI – OŽYS IŠGELBĖTOJAS

OŽYS IŠGELBĖTOJAS

Supratę savo beviltišką padėtį, siaubo apimti vaikai kurį lai­ką tylėjo. Pagaliau kiek atsipeikėjęs Vladas prašneko:

— Greičiau iš to rūsio ir nuo tų pinigų. Brūkštelk, Petrai, dar vieną degtuką, kad būtų matyti, kaip iš čia išeiti.

Dar vieną degtuką įžiebė Petras, ir vaikai tuojau smuko pro duris į siaurą koridorių. Čia savo pėdas grindinyje pamatė, kiek atsipeikėjo ir jau norėjo juo eiti, bet Vladas sulaikė Petrą sa­kydamas:

Petrai, eikime dabar ne pagal mūsų pėdas, o prieš jas, tai gal greičiau iš to užburto rato išeisime.

Eikime,— sutiko Petras.

Pradėjo vaikai priešinga kryptimi požemio koridoriumi slink­ti. Tačiau anksčiau, apsišviečiant kelią žvake, eiti buvo daug lengviau, o dabar, visiškoje tamsoje, buvo labai sunku: kojos nuolat kliuvo ir vos vilkosi, galvą skaudėjo, kvėpuoti buvo sun­ku. Degtuką jie įsižiebdavo tik retkarčiais, norėdami apsidairyti, o paskui ir vėl kiūtindavo visiškoje tamsoje, nuolat čia į vieną, čia į kitą ratu einančio koridoriaus sieną atsitrenkdami. Jau ilgai draugai taip patamsėję klaidžiojo, o koridoriaus galo kaip nėra, taip nėra. Ir priešinga kryptimi eidami jie niekaip negali iš jo išeiti. Pavargo vaikai, vos vilkosi, o ypač nusikamavo Petras. Netrukus jis Vladui pasiskundė:

—Labai pavargau, nebegaliu toliau eiti.

Veltui prašė jį Vladas dar kiek paėjėti. Petras sustojo vietoje ir, įžiebęs degtuką, dairėsi.

Vladai, žiūrėk, mes ir prieš savo pėdas eidami jau, berods, du kartus užburtu požemio ratu apsukome. Štai kiek mūsų pėdų ir viena, ir kita kryptimi eina.

Tikrai, dukart jau ir nauja kryptimi ratą apsukome,— ati­džiai apžiūrėjęs grindinį, sutiko Vladas.

Tuo metu degtukas užgeso. Vaikai liko bestovį. Jų galvose sukosi klaikios, slegiančios mintys. Ką daryti, kaip iš tų tamsių požemių išeiti?

Vladai, ką mes padarėme? — po trumpos tylos prakalbėjo Petras.— Juk eidami, kaip pats patarei, priešinga kryptimi, mes savo pėdas sumaišėme ir, kuria kryptimi dabar eiti, nežinome.

Tikrai, kvailas buvau,— kiek pagalvojęs, atsakė Vladas.— Bet ar ne vis vien, kuria kryptimi mes tuo užburtu ratu vaikščiosime. Jei iš jo išeisime, tai ar ne vis vien, į kur eisime, o jei ne­išeisime, tai argi svarbu, kaip juo vaikščiosime.

Tai gal ir mūsų Balandžių Jono likimas laukia,— verks­mingai suvapėjo Petras.

Negi stovėsim ir verkšlensim. Eikime, gal pagaliau ir išei­sime,— drąsino draugą Vladas.

Kiek pastovėję ir atsipeikėję, vaikai vėl ėmė ringuoti tamsiu požemio koridorium, bet kaskart vis didesnį nuovargį juto ir todėl vos besivilko. Po kurio laiko Petras vėl draugą sulaikė;

—Stok, nė žingsnio negaliu…— vos pratarė Petras ir su­smuko ant dulkėto grindinio.

Kiek stipresnis, nors irgi vos besilaikąs ant kojų, Vladas visokiais būdais ragino draugą eiti: kėlė jį nuo žemės, tempė pirmyn. Bet Petras buvo viskam abejingas ir, nė žodžio neatsa­kydamas, graudžiai verkė. Draugą betempdamas, ir Vladas ga­lutinai nusikamavo. Atsisėdo ir jis verkdamas greta Petro. Iš už­burto požemių rato išeiti vaikai jau visai vilties nustojo. Nebe­turėdami jėgų kovoti su savo baisiuoju likimu, jie susiglaudę tyliai kukčiojo. Taip beverkdami, išvargę vaikai nejučiom užmigo.

Kiek laiko miegojo nelaimingieji lobių ieškotojai tamsiame, paslaptingame Senadvario požemy ant dulkėto grindinio, atspėti sunku. Visiškoje požemio tamsoje, į kurią niekuomet neįsiskver­bia joks saulės spindulys, laiko nuovokos visai netenki. Čia lai­kas tęsiasi be galo ilgai, minutės virsta valandomis, valandos dienomis, o dienos — mėnesiais. Taip jis slinko, kol vaikai ju­dėjo, o kai užmigo, tai ir visai laiko nebejuto.

Iš sunkaus miego pirmas atsibudo Petras. Nesusivokęs iš pradžių kur esąs, nustebo, kad taip ilgai naktis. Tačiau greitai prisiminė miegojęs ne savo minkštoje, šiltoje lovoje, o ant dul­kėto grindinio paslaptingame Senadvario požemy. Prisiminė vi­sus čia patirtus nuotykius: klaidžiojimą užburtu ratu, atrastuo­sius piktojo pono turtus, begalinj nuovargj ir baisų likimą.

—Ar tai ne sapnas? — klausė pats savęs Petras.

Deja, tai buvo ne sapnas, o baisi tikrovė. Dairėsi tamsoje Petras ir, išgirdęs, kad šalia ramiai knarkia Vladas, pažadino jį.

Ilgas miegas, nors ir ant dulkėto požemio grindinio, atgai­vino vaikų jėgas, ir jie pasijuto esą žvalesni ir drąsesni. Dabar jiems tikrovė nebe tokia baisi atrodė.

Ką mes darysime? Nejaugi čia liksime kaip Balandžių Jonas? — prašneko Petras.

Kitos išeities nėra: reikia vėl eiti. Gal dabar išeisime,— patarė Vladas.

Bet kur eiti? Juk iš to užburto požemių rato tikrai išeiti negalima.

Ženkime,— drąsino draugą Vladas,— dabar tai tikrai išeisime. Argi užmiršai, kuriuo būdu Tomas Sojeris su savo draugu Finu iš landynės išėjo?

Neatmenu.

O jie, landynių sienos laikydamiesi, viena kryptimi ėjo ir išėjo. Tai ir mes ne požemio viduriu, o kuriuo nors pasieniu eikime.

Pirmyn! — džiugiai pritarė draugo sumanymui Petras ir įžiebė degtuką apsidairyti. Bet koks nykus buvo silpnai apšviesto siauro požeminio koridoriaus vaizdas! Vaikai net apsidžiaugė, kai degtukas sudegė ir juos vėl apsupo tamsa.

Dešinės sienos laikysimės,— patarė Vladas.

Pradėjo vaikai slinkti pirmyn. Tačiau dabar ilgai eiti nega­lėjo, greitai pavargo, o, be to, ėmė kamuoti alkis ir troškulys.

Kaip norisi valgyti,— pasakė Vladas.

Ir gerti,— atsiliepė Petras.

Svaigo galvos, silpo jėgos, kas žingsnis vis sunkiau kilo ko­jos. Kurį laiką vaikai slinko tylėdami.

Tai piktasis ponas mums už jo paimtus pinigus kerštau­ja,— pagaliau rimtai tarė Vladas.

Tikrai, tai jis kerštaudamas mus užburtu ratu vedžioja,— sutiko Petras.

Piktojo pono priminimas dar labiau pakirto Petro jėgas. Draugo nuomonei jis visiškai pritarė, o netrukus ir pats piktasis ponas jam ėmė vaidentis.

—Vladai! — baimingai sušuko Petras suklusęs.— Eina… Tai pats piktasis ponas. Ar girdi jo žingsnius?

Vaikai sustojo ir kurį laiką klausė, bet nieko neišgirdo. Po­žemy tvyrojo tyla. Jie vėl patraukė pirmyn. Po kiek laiko Petras . ranka sulaikė Vladą ir tyliai sušnibždėjo:

—Tikrai piktasis ponas požemiu eina, aš jo žingsnius gir­džiu. Štai klausyk.

Dabar ir Vladas išgirdo požemyje tyliai tapsint. Bet kas gi  galėtų tame klaikiame požemy vaikščioti? Tikriausiai pats pik­tasis ponas! Ir Vladas, siaubo apimtas, sustingo vietoje.

—Tikrai, tai piktasis ponas,— išsigandęs, vos bepajudindamas lūpas, atsakė Vladas.

O Petras iš išgąsčio ir kvėpuoti nustojo, jo širdis ėmė smar­kiai plakti. Paslaptingieji žingsniai tamsiame požemyje kas kar­tą vis aiškiau ir stipriau tapsėjo. Pagaliau jie visai prisiartino,

Piktasis ponas jau čia pat,— vos pratarė Petras.

Bėkime! — sušuko Vladas ir, griebęs draugą už rankos, ėmė jį traukti. Kiek jėgų turėdami, vaikai pasileido bėgti tamsiu požemiu, bet paskubėti negalėjo, nes nuolat atsimušdavo į sie­nas. Kartą Petras taip smarkiai atsitrenkė, kad net parvirto. Drauge išsitiesė ant grindinio ir į jį įsikibęs Vladas.

Vaikams ėmus bėgti, kažkas, pamažu požemiu ėjęs, irgi ‘pra­dėjo tekinas juos vytis. Pribėgęs prie suvirtusių vaikų, vaiduok­lis garsiai ir linksmai subliovė.

„Tai ne piktasis ponas, o pats velnias!“— iš pradžių pamanė Vladas ir dar labiau išsigando. O tuo metu vaikus prisivijęs gy­vulys dar kartą, kitą subliovė ir ėmė Vlado ranką laižyti. Iš karto Vladas nieko nesuprato. Truktelėjęs ranką, jis užčiupo ilgus, standrius barzdos plaukus.

—Tai ožys, o ne velnias! — atsipeikėjęs sušuko Vladas ir rankomis pradėjo tą gyvulį čiupinėti. Kai jo pirštai palietė ilgus, į šonus užsirietusius ragus, Vladas visai atsigavo.— Ožys, Mendelio ožys,— nustebęs kartojo.— Petrai, Petrai, kelkis! Čia joks piktasis ponas, joks velnias! Tai ožys, tikras Mendelio ožys! — šaukė draugui Vladas.

Bet į linksmą draugo šauksmą Petras neatsiliepė: paslikas tįsojo ant grindinio. Nesulaukdamas draugo atsakymo, Vladas pradėjo jį purtyti. Bet Petras neatsigavo ir purtomas.

„Ar tik nebus miręs iš baimės,— išsigandęs pamanė Vladas ir pasilenkęs ėmė klausytis jo alsavimo. Išgirdęs tyliai alsuojant, nusiramino: suprato jis, kad Petras apalpo.— Bet ką dabar su juo daryti, kaip iš požemių išeiti?“

Kiek pagalvojęs, Vladas pradėjo ramiai stovintį ožį glostyti.

—Oželi, brangus mano oželi! Jei mūsų pasiilgęs tame pože­myje atradai, tai išvesk mus į saulę, į laukus, parvesk mus namo. Namo, oželi, namo!

Ožys, tarsi tų Vlado žodžių telaukęs, kartą, kitą subliovė,  apsisuko ir ramiai patraukė tamsiu požemiu. Paskutines jėgas surinkęs, Vladas griebė apalpusį Petrą ir ėmė jį vilkti paskui ožį. Netrukus ožys išvedė Vladą iš ratu ėjusio siauro koridoriaus j pirmąjį rūsį, per kurį vaikai į požemį buvo patekę. Čia jau ir šviesos kiek pro angą įspindo. Ožys greitai pro angą išlipo į lauką, o paskui jį ir Vladas ištraukė Petrą į dienos šviesą.

Apsidairė Vladas aplinkui: viskas kaip buvę. Ir diena tokia pat šilta, saulėta. Saulė jau į vakarus beeinanti. Laikas jau gal­vijus į ganyklą ginti. Kaip ilgai jiedu požemyje išbuvo, iš pra­džių jis net negalėjo suvokti. Manė, kad vis dar ta pati diena. Pamatęs, kad reikia skubėti, Vladas visaip stengėsi draugą at­gaivinti, tačiau nei saulės šviesa, nei grynas oras, nei kepurėje atneštas iš upės vanduo Petro neatgaivino. Nors ir gyvas jis buvo, bet gulėjo be sąmonės, išbalęs. Ką su juo daryti? Reikia skubėti, o miestelis toli. Nenuvilksi jo tiek: jėgų per maža, o palikti jį apalpusį čia, prie griuvėsių, negalima. Tačiau Vladas greitai surado išeitį. Jis pašaukė čia pat ramiai besiganantį ožį, ant jo nugaros užvertė Petrą ir pats, jį prilaikydamas, į miestelį patraukė. Su tokiomis vaikų išdaigomis apsipratęs, ožys ramiai žingsniavo su savo našta, ir netrukus mūsų drąsieji lobių ieško­tojai pasiekė miestelį.

TĘSINYS…