UŽBURTI LOBIAI – NERIMO NAKTIS

NERIMO   NAKTIS

Daktaro Jonaičio šeima, nesulaukusi Petro pietų, maža į tai dėmesio tekreipė, nes dažnai, su savo draugais įsižaidęs ar išėjęs kur toliau nuo miestelio j Aitrą meškerioti, Petras pavėluodavo pietų. Nepatikdavo toji netvarka daktarui. Ir dabar pietaudamas pažvelgė į tuščią sūnaus kėdę, stovinčią prie stalo, ir tarė:

— Tai pasileido vaikas — nei pietų, nei vakarienės laiku nepavalgo. Gerai, tai gerai per vasaros atostogas paišdykauti, bet viskam yra laikas: ir žaidimams, ir rimtam darbui, ir poilsiui. Visuomet reikia tvarkos laikytis.

Ačiū dievui, mūsų Petras joks išdykėlis. Visuomet toks klusnus, rimtas, gerai mokosi, o kad vasarą atostogaudamas, su vaikais įsižaidęs, kiek pietų ar vakarienės pavėluoja, tai ir aš jį už tai pabaru. Jis visuomet atsiprašo, rankas man bučiuoja. Tik štai kas negerai: jo draugystė su tuo piemeniu Vladu, našlės Antanienės sūnumi, man nepatinka. O Petras taip su juo susi­draugavęs, kad, rodos, be jo apsieiti negali. Su kitais miestelio vaikais, kad ir su mokytojo sūnumi Jonu, tai ir kalbėti nenori. Visuomet tik su Vladu: jam knygas skaityti nešioja, o kai kada tai ir kokio gardesnio kąsnio jam prašo.

Petro draugystėje su Vladu aš nieko blogo nematau. Kiek žinau, Antanienė yra dora, darbšti moteris, tik nelaiminga, ne­turtinga našlė. Turbūt, nežinai, kad jos vyrą, ponui mišką be­kertant, griūvantis medis prislėgė. Ištisus metus Antanas lovoje išgulėjo ir mirė. Nė kapeikos ponas jam gydytis nedavė. Kai Antanienė nuėjo pas poną pagalbos prašyti, tai jis apie tai ir kalbėti nenorėjo. Ne tik nieko Antanienei nedavė, bet dar tyčio­josi, kad Antanas kvailas buvęs, pats po griūvančiu medžiu pa­lindęs. Likusi našlė, Antanienė pradėjo kitiems tarnauti. Niekas apie ją blogai neatsiliepia. Labai geros širdies moteris, kitiems nelaimėje padeda, kuo gali. Ir pats Vladas man labiau patinka už pasipūtusius mokytojo vaikus. Jis kuklus, nedrąsus, prasčio­kas, o jo akys tokios atviros, ramios; atrodo, kad pro jas visą sielą matai. Jiedu kartu knygas skaito, tas man patinka, o kad su Mendelio ožiu išdykauja, jį naujų išdaigų moko, tai tegul sau linksminasi.

Nepatinka dar man ir to seno melagio Ylos lankymas. Kas šventadienį Petras su Vladu ir kitais desentininkų vaikais pas Ylą svečiuojasi, jo pasakų klausosi. O senis džiaugiasi, kad nors maži vaikai ateina jo pasiklausyti. Ištisas valandas visokias nesąmones jiems pasakoja. Ylą aplankęs, Petras visuomet toks neramus ir susimąstęs būna, ilgai užmigti negali.

Yla — senas žmogus ir blogo vaikų nepamokys, o jo ne­sąmonių tai ir aš mielai klausau ir labai jį gerbiu. Juk tai gy­voji, nors kartais ir fantastiška, mūsų miestelio praeitis. O jis senatvėje tik ta praeitimi ir gyvena. Didelės pagarbos vertas senelis Yla. Daug jis yra žmonėms pasitarnavęs. Jis pirmasis mūsų miestelio apylinkėje knygnešys, nemaža turėjo lietu­viškų knygų, net ir Simano Daukanto „Lietuvos Istoriją”. Mūsų spaudos draudimo laikais tas ponų bėgūnas daug lietuviškų knygų ir laikraščių išnešiojo. Daug jis patarnavo žmonėms, nors jau senas būdamas, ir neseniai vykusių revoliucinių kovų dėl laisvės metu. Nors ir naktimis tą darbą dirbo Yla, bet jo darbas ir šviesiausiomis vasaros dienomis žmonėms švietė.

Tai ir čia negali nurimti. Vėl laisvės kovotojų ieškai, su jais draugauji. Atrodo, kad tų draugysčių jau galėtų užtekti. Tos draugystės tave Vilniuje į kalėjimą nuvedė.

Laimė, kad tik tris mėnesius jame teišlaikė, bet Vilniuje gyventi neleido ir į šį nu­sususį miestpalaikį išsiuntė. Tai iškovojai laimės!

Verute, Verute,— liūdnai kalbėjo daktaras,— kaip gaila, kad tu nenori matyti žmonių vargų, skurdo ir nenori suprasti, kad tik kovodami žmonės pasieks laimingesnį gyvenimą. Argi dėl to neverta kovoti?

Tu turi žmones gydyti, o ne dėl jų laisvės ar laimės kovoti!

Ne kartą mes apie tai, Verut, kalbėjome, bet vis negalime vienas kito įtikinti. Kaip aš džiaugsiuos, kai pagaliau tu pati vargstančius žmones suprasi ir, jei dėl jų laimės nekovosi, tai bent pradėsi juos gerbti. O tą suprasti padės pats gyvenimas!

Papietavę daktaras ir žmona grįžo prie savo darbų ir Petrą vėl pamiršo. Bet štai jau ir saulė ėmė lįsti į Javrų brūzgynus.

Ant viršūnių kybojo tik pusė jos skritulio. Netrukus ji ir visa juose pasislėpė, o miestelį ėmė gaubti sutemos. Jau ir vakarie­niauti buvo metas, o Petras vis negrįžo, motina susirūpino ir nuėjo pas vyrą į jo darbo kabinetą.

Petro vis dar nėra,— nerimaudama pasakė ji kažkokią mokslišką knygą ramiai beskaitančiam vyrui.— Gal kas blogo jam nutiko?

Kas ten bus blogo, kur nors su draugais šlaistosi,— ra­miai, neatsitraukdamas nuo knygos, atsakė daktaras. Tie vyro žodžiai motiną kiek suramino.

Vargšė Antanienė, nesulaukusi Vlado nei pietų, nei vakarie­nės, maža savo sūnaus likimu tesirūpino. Ji buvo pratusi retai savo sūnų matyti. Dieną ji kur nors miestelyje dirbdavo, tai Vla­das dažnai vienas papietaudavo. Dažnai ir vakarienę kiekvienas skyrium valgydavo: jei motina ilgiau darbe užtrukdavo, Vladas, kiek užkandęs, nulįsdavo į savo palėpę miegoti. Taigi ir dabar, kad Vladas kartu nevakarieniavo, Antanienė visai juo nesirūpino, pavargusi nuo dienos darbų, greitai užmigo.

Apie vidurnaktį Petro nesulaukęs ir tėvas susirūpino, o mo­tina tai jau seniai tylomis nerimo išspaustas ašaras braukė.

— Kur jis galėjo dingti? — spėliojo daktaras.

— Gal Vladas žino, kur mūsų Petras,— pasakė motina.

Gerai sakai. Nueisiu aš tuojau pas Antanienę ir paklausiu. Prikėlęs įmigusią moteriškę, daktaras paklausė:

Kur Vladas? Ar nėra drauge su juo Petro? Nieko blogo nemanydama, Antanienė atsakė:

Vladas ant šieno, tvarto palėpėje miega.

Pažadink jį,— paprašė daktaras.

Tuojau.

Tačiau  netrukus grįžo išsigandusi Antanienė ir sako:

Nėra Vlado. Ir kur jis — nežinau. Ar ir pono daktaro sū­naus nėra namie?

Taigi, kad nėra,— atsakė daktaras.— Manėme, kad jis pas Vladą. Kur jie galėjo dingti? Jau ir vidurnaktis. Tikrai gal kas blogo vaikams nutiko.

Tie daktaro žodžiai visai išgąsdino vargšę moteriškę, ir ji ėmė verkti.

Ramindamas Antanienę, daktaras tarė:

—Nesirūpink, ašaromis nieko nepadėsi. Reikia ieškoti. Gal kiti vaikai juos dienos metu bus matę.

Daktaras su Antaniene pradėjo žadinti miestelio gyventojus, kurių vaikai, jų manymu, galėjo dingusius Petrą ir Vladą ma­tyti. Greitai buvo pažadinti ir apklausinėti keli miestelio gyven­tojai ir jų vaikai. Tačiau niekas nei vieno, nei kito nuo to laiko, kai galvijus vidudienį į miestelį atvarė, nebuvo matę.

Labai susirūpino Petru daktaras su žmona, o Antanienė dėl Vlado graudžiai be perstojo verkė. Kur dingusių vaikų ieškoti? Kame jie galėtų būti? Nors buvo ir nakties metas, bet žinia apie Petro ir Vlado dingimą greitai paplito po visą miestelį. Visur sužibo šviesos, imta kalbėti, teirautis. Visi dingusių vaikų tė­vams teikė įvairių patarimų.

—Reikia paupyje paieškoti. Gal besimaudydami paskendo, tai jų drabužius rasime,— kažkas pasiūlė.

Kone visi miestelio gyventojai nuėjo prie Aitros, bet ir čia nei vaikų mėgiamoj maudynėj, nei kur kitur neaptiko jokių jų pėdsakų.

—Gal prie Avinėlio surasime. Vaikai dažnai mėgsta jame braidydami karosus gaudyti,— kažkas spėliojo.

Bet ir prie Avinėlio nuėję nieko nerado.

Trumpa vasaros naktis jau baigėsi. Ėmė švisti, o Petro ir Vlado vis dar nėra. Iš nerimo verkė Petro motina, nerimo pats daktaras, o Antanienė tai visą laiką be perstojo raudojo. Kaip bemokėdami žmonės ramino tėvus, davinėjo jiems įvairių pata­rimų, o keli būreliai išsiskirstė į apylinkes dingusių vaikų ieškoti. Sugrįžo jie atgal po kelių valandų, o kiti tik apie vidudienį, bet jokia žinia negalėjo nerimaujančių tėvų paguosti.

Vaikai dingo be pėdsakų…

TĘSINYS…