UŽBURTI LOBIAI – SENADVARIO GRIUVĖSIUOSE

SENADVARIO  GRIUVĖSIUOSE

Seneli, o kokie griuvėsiai Senadvario kalnelyje lazdynais apaugę riogso? — teiravosi vieną sekmadienį pas Ylą susirinkę vaikai.

Tai senovėje tame kalnelyje buvusio dvaro rūmų griuvė­siai. Seniai tai buvo. Dideli ir gražūs buvo tie dvaro rūmai: kelių gyvenimų, su aukštu bokštu. Tuose rūmuose turtingas ponas gy­veno, visą mūsų apylinkę jis valdė. Daug jis tarnų, galvijų ir visokio turto turėjo, pilni dvaro rūmų požemiai buvo prikrauti. Šykštus buvo ponas. Vis jam surinktų turtų būdavo maža: visokiais būdais stengdavosi juos kaupti. Savo baudžiauninkus dieną naktį darbais kankino. Viską iš jų atimdavo. Aimanavo žmonės dėl savo sunkios dalios, bet ką jie prieš poną galėjo padaryti? O ponas džiaugėsi savo turtais ir didžiavosi, kad visame mūsų krašte nėra kito jam lygaus.

Turėjo tas ponas jauną, gražią dukrelę. Motina gi seniai buvo mirusi. Ponas labai mylėjo savo dukterį ir nieko jai negai­lėjo, įvairių užjūrio kraštų brangių daiktų, gražių drabužių jai pripirko. Bet nesidžiaugė brangiomis tėvo dovanomis jaunoji pana. Visą laiką nuliūdusi vaikščiojo, ne kartą ją ponas ir be­verkiančią matė. O liūdėjo ir verkė ji dėl sunkaus žmonių, tėvo baudžiauninkų, gyvenimo. Labai gailėjosi geraširdė pana vargšų žmonių, kurie taip buvo darbais varginami ir baudžiami. Kartą žmonių gailėdama pana kreipėsi į tėvą, jo malonės nelaimin­giems maldavo. Labai už tą prašymą ponas ant jos supyko. O kai pana dar kartą mėgino prašyti, tai tėvas jai griežtai už­draudė net kalbėti apie tai, o kad ji žmonių vargo nematytų, ją rūmuose uždarė, niekur neišleido.

Liūdi vargšė pana gražiuose tėvo rūmuose, verkia, kad žmo­nėms padėti negali. O tuo metu įvyko nuostabus dalykas.

Buvo pas poną jaunas tarnas. Aukštas, stiprus vaikinas, gra­žus vyras. Labai jo patarnavimai ponui patiko. Kiekvieną jo norą mokėjo tarnas atspėti, kiekvieną jo žodį išpildyti. Tai ir ponas tarną mylėjo. Juo pasitikėdamas, pavedė jam savo rūmuose už­darytą dukterį saugoti. O tarnas buvo geros širdies, nors ir pono įsakymą pildydamas jauną paną saugojo, bet visa savo širdimi jos gailėjo ir visokiais būdais ją norėjo pradžiuginti: tai glėbį pievų gėlių jai į seklyčią atneš, ar kaip kitaip patarnaus. Po ku­rio laiko jaunuolis karštai pamilo jauną paną. O ji irgi neliko abejinga, irgi pamilo jauną gražuolį tarną. Abu jie dėl tos savo meilės buvo nelaimingi. Žinojo gerai, kad nesutiks piktas ponas savo dukters už paprasto tarno išleisti. Panai jau daug turtingų ponaičių piršosi, bet visus juos ponas pavarė. Už paties kuni­gaikščio rengėsi jis savo dukrą išleisti. Ilgai galvojo įsimylėjė­liai, ką jiems daryti. Sumanė jie slapta susituokti. Kartą, ponui į medžioklę išvykus, tarnas su pana nuskubėjo į bažnyčią. Ilgai jie senelį kunigą maldavo juos sutuokti. Gailėdamasis jaunųjų, ilgai prašomas kunigas pagaliau sutiko ir nusivedė juos į bažnyčią.

Savo dvare ponas visur šnipų turėjo. Pastebėjo šnipai, kad jaunoji pana su tarnu į bažnyčią susituokti nuėjo, ir tuojau apie tai ponui pranešė. Baisiai supyko ponas: kaip buvo medžioklėje su tarnais, šunimis, taip į miestelį zovada ir atlėkė. Atlėkė jis į miestelį, o bažnyčios visos durys uždarytos, tik girdėti, kad jau vargonai groja. Įsakė supykęs ponas tarnams bažnyčios duris išlaužti. Šoko tarnai kirviais, akmenimis duris laužti, ir ponas su šunimis raitas į bažnyčią įjojo. O tuo metu kunigas jau su­tuoktuves baigė, jaunavedžiams žiedus sumainė. Tai pamatęs, ponas dar labiau supyko, šautuvą iškėlė ir surikęs: „Būkit pra­keikti!”— taikėsi šauti į žentą.

Išgirdusi tėvo prakeikimą, pana atsigrįžo ir, pamačiusi, kad tėvas rengiasi į jos vyrą šauti, pašokusi jį užstojo. Tuo metu pa­drioksėjo šūvis, ir krito negyva pana prie savo vyro kojų. O tuo tarpu, kai ponas jaunavedžius keikė, užėjo baisi audra ir žaibas dvaro rūmus su visais jo turtais sudegino. Bet ne gražių dvaro rūmų, ne brangių turtų gailėjo ponas: savo mylimos nelaimin­gos dukters jam buvo gaila. Suprato, kokį baisų darbą jis yra padaręs. Ilgai ponas vienas užsidaręs kažką galvojo, o paskui savo dvarą, žmones,, turtus paliko ir į girią išėjo. Girios vidury prie kryžkelės jis mažą trobelę pasistatė ir joje dieną naktį kry­žiumi gulėdamas meldėsi. Jei kas keliu pro pono trobelę važiuo­davo ar eidavo, tai ponas, iš trobelės išėjęs, žemai nusilenkdavo ir atleidimo maldaudavo. Ilgai ponas atsiskyręs prie kryžkelės gyveno. O kai mirė, tai ten pat ant kalnelio buvo palaidotas. Ar girdėjote apie Ponkapio kalnelį? — paklausė senasis Yla vai­kų, savo gražų, bet graudų pasakojimą baigęs.

Girdėjome, tik nežinojome, kodėl jį Ponkapiu žmonės va­dina, o, be to, dabar aplinkui jį ir girios nėra, vien tik pliki lau­kai,— atsakė Ylai klausytojai.

Taigi dėl to Ponkapiu tą kalnelį ir pavadino, kad jame atsiskyrėlis ponas yra palaidotas. O giria toje vietoje tai mano atminime dar augo. Vėliau ponas ją pardavė, ir ji buvo iškirsta. Kai piktasis ponas po baisiojo šūvio išėjo į girią, tai jo dvarą kažkokie giminaičiai užvaldė ir dvaro rūmus naujoje vietoje pastatė.

Seneli, o kas atsitiko su tais turtais, kurie rūmų pože­miuose buvo? — paklausė Petras Ylą.

O piktojo pono turtai, kai rūmai degė, taip ir liko po­žemiuose. Ten jie ir šiandien guli. Dar neseniai žmonės yra juos matę. Ar negirdėjote, kas mūsų miestelio kriaučiui Motiejui atsi­tiko? Tiesa, jūs kriaučiaus Motiejaus nežinote, nes, kai gimėte, jo miestelyje jau nebebuvo. Kriaučius Motiejus ne tik tuos pik­tojo pono turtus matė, bet daug aukso iš požemių, iš paties pono, už savo darbą buvo gavęs.

Nieko apie kriaučių Motiejų nežinome. Papasakok, sene­li,— Ylos žodžių sudominti, prašė vaikai. Žinojo jie, kad jei Yla ką prisimindavo, tai jau ausis ištempęs klausyk, jog nė vieno žodžio iš jo įdomaus pasakojimo nepraleistum. Taigi neapsiriko ir dabar.

Na, tai ir apie kriaučių Motiejų jums papasakosiu,— pra­dėjo Yla.— Prastas jis buvo kriaučius. Niekas mūsų miestelio ponų pas jį savo drabužių nesisiūdino. Kaimiečiams Motiejus siuvo. Visą savaitę jis pas kurį kaimietį rudines, kailius kurp­davo, o šeštadienį į miestelį prie šeimos sugrįždavo. O šeima ne­maža buvo: aštuonetas vaikų. Daug vargo matė Motiejus.

Kartą šeštadienį pavakare skubėjo Motiejus iš Užubalių į miestelį taku pro Senadvario kalnelį. Ryšulėlyje nešėsi žirkles, mastą, adatą ir baltinius. Darbas Užubaliuose buvo jau baigtas, tai grįždamas galvojo Motiejus, kur jis kitą savaitę siūs, kur duonos savo šeimai uždirbs. O iš Užubalių nemažas kelio galas. Eidamas pavargo ir, pasiekęs Senadvario kalnelį, atsisėdo ant akmens šalia tako pailsėti. Atsisėdo ir vis apie savo darbą, šeimą galvoja.

Kiek pasilsėjęs, Motiejus rengėsi toliau eiti. Pakėlė galvą ir išvydo nuostabų dalyką. Kas gi čia dabar atsitiko? Motiejus ge­rai tą vietą žinojo, bet dabar ji visai kitaip atrodė: ten, kur buvo lazdynais apaugęs kalnelis, dabar gražūs dvaro rūmai bestovį, o prie jų kieme zuja daug tarnų. Kiek toliau kiti dvaro trobesiai. O laukuose tik dirba, tik pluša daugybė žmonių. „Kas per monai?”— stebisi tuo reginiu Motiejus. O tuo tarpu prie jo beatei­nąs kažkoks ponas. Nusilenkė jam Motiejus. „Kas esi?”— piktai paklausė ponas. „Esu kriaučius Motiejus, malonusis pone”,— nusilenkdamas jam, atsakė Motiejus. „Tai gal darbo ieškai?”— vėl klausia ponas. „Taip, malonusis pone, baigiau jau siūti Užu­baliuose, tai dabar esu laisvas.”—„Gerai, eime į rūmus, man drabužius pasiusi.”—„Gal aš ponui nesugebėsiu pasiūti, prastas aš kriaučius, tik mužikams siuvu.” Supyko ponas, kad suriks: „Jei sakau pasiusi, tai pasiusi. Man dabar visi drabužiai tinka!”

Ką bedarys. Griebė Motiejus savo mastą, žirkles ir nuėjo paskui poną, o baltinius prie akmens užmiršęs paliko. Atėjo po­nas su Motiejum į dvaro rūmus. Tarnai visur jiems duris atida­rinėjo, žemai lenkėsi. Davė ponas Motiejui medžiagos, ir šis, poną išmatavęs, pradėjo siūti. Siuva Motiejus ponui drabužius ir džiaugiasi, taip netikėtai gerą darbą gavęs: gerai jam ponas už jo darbą užmokėsiąs, ir būsią kuo savo vaikučius maitinti, o gal jiems ir apavą ar drabužį kokį galės nupirkti.

Septynias dienas Motiejus ponui siuvo. O kai septintą dieną baigė darbą, tai ponas naujais drabužiais apsivilko, ir jie labai jam patiko. Dabar nuvedė ponas Motiejų į požemį, o ten viename kambaryje trys didelės skrynios stovi. Pakėlė ponas vienos skry­nios dangtį — variniai pinigai, pakėlė antros — sidabras, pakėlė trečios — o joje auksas taip ir žėri. Sako ponas Motiejui: „Labai man tavo darbas, kriaučiau Motiejau, patinka. Imk pinigų kiek nori!” O kriaučius Motiejus nekvailas buvo, tuojau pilnas kišenes aukso prisipylė, su ponu gražiai atsisveikino ir išėjo iš dvaro rūmų. Nuo kalnelio nusileidęs, norėjo namo skubėti, bet prisiminė prie akmens baltinius palikęs. Priėjo Motiejus prie akmens ir savo ryšulėlio su baltiniais ieško. Ilgai jis ieškojo, bet ryšulėlio nerado, tik kelias aprūdijusias sagas žolėje pastebėjo. „Matyt, kas paėmė”,— pamanė Motiejus ir pasikėlė į namus eiti. Žvilgt į kalnelį, o jame nei dvaro rūmų, nei kitų trobesių, nei tarnų, tik, kaip ir visuomet, lazdynais apaugęs Senadvario kal­nelis. „Argi tat buvo tik sapnas? — mano jis.— Ne, ne sapnas, štai auksas kišenėje.” Taigi ne sapnas, o tikrenybė buvo. Džiaugdamasis, kad aukso pilnos kišenės, Motiejus nuskubėjo namo.

Sugrįžo Motiejus jau sutemus. Įėjo į vidų ir mato: namie ne jo žmona, o kažkokia sena boba vakarienę verda. Toji boba, jį pamačiusi, išsigando, žegnotis pradėjo. Geriau įsižiūrėjęs j tą bobą, Motiejus pats didžiai nustebo, pažinęs, kad čia jo žmona. Motiejus pašaukė ją vardu ir paklausė, kas jai atsitiko. O boba tik žegnojasi „Vardan dievo tėvo ir sūnaus, ir dvasios šventos. Prapulk, nelabasis, prapulk!” O kai vis dar nieko nesuprasda­mas Motiejus su žmona norėjo išsiaiškinti, tai ji — pro duris ir pradėjo šaukti kaimynus. Subėgo kaimynai, žiūri nustebę, kad čia jokio vaiduoklio nesama, o tikrai gyvas ir sveikas Motiejus. Įsikalbėjo. Ir sužinojo Motiejus, kad jis ne septynias dienas, o septynerius metus pas poną dvare drabužius siuvo. Jį visi jau seniai mirusiu laikė. Per tą laiką žmona, likusi su mažais vai­kais, daug vargo matė, iš jaunos moters sena boba pavirto. Vai­kai paaugo, į žmones tarnauti išėjo.

Naują gyvenimą po to pradėjo Motiejus, visus vaikus su­rinko, dar kiek pagyveno mūsų miestelyje ir išsikėlė į didelį to­limą miestą. Sako, dar ir dabar jo vaikai tame mieste turtingai gyvena. O to piktojo pono turtai Senadvario griuvėsių požemiuo­se dar ir dabar tebeguli. Daug kas bandė jų ieškoti, bet niekam nepavykdavo. O Balandžių Jonas taip ir pradingo, tų turtų be­ieškodamas. Ne kartą matė žmonės, kad jis vis griuvėsiuose rau­sėsi. O po to jo niekas daugiau niekur nebesutiko! — užbaigė savo tos dienos pasakojimą Yla.

Senelio Ylos pasakojimas apie Senadvario griuvėsius ir po­žemiuose esančius piktojo pono turtus mūsų lobių ieškotojams nedavė ramybės. Nors jau kelis kartus jie lobių ieškojo, visokiais būdais bandė praturtėti, bet turtų surasti jiems vis dar nepa­vyko. Tačiau vilties kur nors užburtą lobį aptikti dar nebuvo praradę. Išklausę Ylos pasakojimo apie Senadvario kalnelio tur­tus, draugai pajuto didelį norą juos surasti.

Tai būtų gerai, kad mes tą piktojo pono auksą rastume,— svajojo Petras.

Gerai, tai gerai, bet kur jo ieškoti? Sako Yla, kad pože­miuose po griuvėsiais piktojo pono turtai guli. Bet kaip į juos patekti? Neseniai prie tų griuvėsių buvau, visus juos apžiūrėjau, bet jokios angos nemačiau,— kalbėjo Vladas.

Gal jau užgriuvo, reikia geriau paieškoti,— patarė Petras. Ir Vladas sutiko dar kartą drauge su Petru gerai apžiūrėti Senadvario kalnelio griuvėsius.

Galvijus vidudienį parginę į miestelį, vaikai pasiėmė kastu­vus ir nuėjo prie Senadvario griuvėsių.

Maža jau bebuvo likę prakeiktųjų dvaro rūmų. Visas kalnelis buvo tankiai lazdynais apaugęs, ir tik kur-ne-kur teriogsojo ne­aukštos, žolėmis apžėlusios sutrupėjusių plytgalių krūvos ar ky­šojo iš krūmų apkerpėjusios storų mūro sienų kertės. Vaikai atidžiai apžiūrėjo tuos griuvėsius. Vienoje vietoje prie mūro sienos likučių jie pastebėjo nedidelio urvo angą. Prie tos angos žolėje buvo prisidraikę paukščio plunksnų, kaulų ir sklido aštrus kvapas.

Tai lapės urvas,— pažino Vladas.

Lapės urvas, tikrai,— atsakė jam Petras,— bet, žiūrėk, prie jo visai nematyti iš urvo išmestos žemės. O žinai lapių urvus Javrų miške? Kiek prie jų visuomet žemių priversta!

Tai kas iš to?

O iš to štai kas: čia lapė sau urvo žemėje nerausė, o tik įlįsti olelę pasidarė. Toliau tuščius požemius atrado.

Tikrai taip gali būti,— sutiko Vladas.— Reikia tą vietą gerai ištirti, pakasinėti.

Vaikai griebėsi darbo. Ir tikrai, nuvalę prie mūro sienos su­virtusias plytų skeveldras, jie atkasė nedidelio lango angą. Gerai tą angą išvalę, nupjovė ilgą lazdyną ir bandė juo pasiekti jos galą, bet nepasiekė.

Lįskime į tą angą,— pasiūlė Vladas.— Gal pro ją ir į po­žemius pateksime.

Šiandien nelįsime,— atsakė Petras.— Nežinia, kas ten yra, o mes nei virvių, nei žvakių neturime.

Nei virvių, nei žvakių neatsinešę, vaikai tą dieną neišdrįso į angą lįsti ir todėl, ją vėl plytgaliais užpylę, grįžo namo. Kitą dieną jie atėjo prie Senadvario griuvėsių vidudienį, apsirūpinę žvakėmis bei virvėmis. Greitai anga vėl buvo atkasta, ir Vladas, virve apsirišęs, pradėjo atbulas šliaužti į ją, o Petras, lauke pa­silikęs, stipriai laikė už virvės galo. Kas kartą Vlado balsas iš angos vis silpniau aidėjo, o netrukus tik arti prisilenkęs Petras vos jo balsą begirdėjo… Pagaliau Vladas sušuko:

-Požemis! Lįsk, Petrai, nepavojinga!

Pasekdamas draugą, ir Petras atbulas į angą įšliaužė. Ne­trukus jis buvo prie Vlado.

-Žvakę uždek, nieko tamsoje nematyti,— pasakė Vladas. Užsidegę žvakę, vaikai ėmė dairytis. Tikrai jie buvo patekę į dvaro rūmų rūsį. To rūsio sienos ir lubos buvo mūrinės ir dar stipriai laikėsi, nors kai kur viena kita plyta jau buvo ištrupė­jusi. Prie angos, pro kurią jie į rūsį buvo patekę, kūpsojo didelė krūva žemių ir plytgalių. Visas rūsys buvo tuščias, tik pasienyje stovėjo kažkokios statinės ir dėžės.

-Štai ir skrynios su auksu! — sušuko jas pastebėjęs Vladas. Vaikai šoko prie tų statinių ir dėžių, bet, jas atidarę, nieko nerado. Nusiminė lobių ieškotojai.

-Gal jau kas anksčiau iš jų auksą paėmė? — samprotavo nusivylęs Vladas.

O tuo metu Petras, žvakę rankoje laikydamas ir atidžiai sie­ną prie vienos skrynios apžiūrinėdamas, sušuko:

-Dar yra rūsys, štai durys!

Vargais negalais vaikai kiek pravėrė sunkias, gal šimtme­čius nevarstytas duris ir atsargiai įžengė į kitą rūsį. Dabar jie pateko į siaurą koridorių, kurio galo tamsoje nebuvo matyti.

-Einame juo,— pasiūlė Petras. Vladas sutiko.

Vaikai atsargiai nuslinko siauru koridorium. Eiti buvo leng­va, nes po kojų jautėsi kietas, dulkėmis apsiklojęs plytų grin­dinys. Iš pradžių tas požeminis koridorius lyg ir žemyn leidosi, bet vaikai to nepastebėjo. Netrukus jis ėmė pamažu krypti į de­šinę. Jau kurį laiką vaikai tuo koridorium ėjo, bet jo galo vis dar prieiti negalėjo. Netikėtai pažvelgęs į grindinį, Vladas stai­ga sušuko:

Čia jau kažkas vaikščiojo, štai pėdos!

Kur?

Ogi štai! Žiūrėk!

Petras žvake apšvietė Vlado pastebėtas pėdas, kurios grin­dinio dulkėse buvo aiškiai įsimynusios. Iš pradžių vaikai labai nustebo, bet greitai Petras atspėjo paslaptį.

Vladai, juk tai mūsų pėdos! Štai tavo basų kojų, o štai mano batukų… vadinasi, mes ta vieta jau ėjome, o durų, pro kurias įėjome, nepastebėjome.

Tikrai, tai mūsų pėdos,— sutiko Vladas.— Kažkokį ratą požemiu apsukome.

Jei mes tą ratą jau kartą apėjome, tai pamėginsime dar jį apeiti. Dabar geriau kelią įsižiūrėsime, gal duris, pro kur įėjo­me, ar ką kitą rasime,— pasiūlė Petras.

Vaikai vėl žengė pirmyn. Tačiau kiek jie požemio koridorium bevaikščiojo, niekur tų durų, pro kurias buvo įėję, nepastebėjo. Visur buvo lygios, mūrinės, dideliu ratu einančios siauro korido­riaus sienos.

Netrukus vaikai vėl priėjo savo sustojimo vietą. Nejauku jiems pasidarė. Jau triskart jie požemio ratą apsuko.

Tikrai į užburtą ratą patekome ir iš jo gal jau neišeisi­me,— liūdnai pastebėjo Vladas.

Neverkšlenk,— padrąsino draugą Petras.—Triskart ratu apsukome, tai dar ir ketvirtą apeisime, atidžiai jį apžiūrėsime Jei į tą ratą mes įėjome, tai turėsime ir išeiti.

Vėl slinko vaikai pirmyn. Slinko pamažu, atidžiai stebėdami koridoriaus sienas ir grindinį. Tačiau kaip jie beieškojo, kaip be­sistengė, koridoriaus sienose durų niekur nepastebėjo, o ant grin­dinio tik savo pėdas tematė. Staiga jie pastebėjo pasienyje kaž­kokį pailgą, dulkėmis apsinešusį daiktą betįsantį. Priėjęs prie jo, Petras stuktelėjo koja. Labai išsigando vaikai, kai pamatė iš tos dulkių krūvos išsiritančią žmogaus kaukolę. Dabar įžiūrėjo jie dulkėse barkšančius žmogaus griaučius ir šalia jų gulintį kastuvą.

Tai žmogaus griaučiai,— išsigandęs ir liūdnai pastebėjo Vladas.— Kiek jų prie Avinėlio randama!..— pridūrė, stengda­masis susiraminti.

Kad Milžinkapio smėlyne žmonių griaučių randama, tai nieko nuostabaus, nes ten mūšyje žuvę švedai palaidoti,— kal­bėjo Petras.— O čia kieno griaučiai? Kaip jie į šitą rūsį pateko?

Tai gal Balandžių Jono, kuris, kaip Yla sako, piktojo pono turtų Senadvario griuvėsiuose ieškojo ir vėliau pradingo. Matyti, kad ir jis į požemį pateko, o atgal iš to užburto rato išeiti nega­lėjo,— spėliojo Vladas.

Balandžių Jono griaučiai, sakai? — išsigandęs paklausė Petras.

Tai ką,— drąsiai kalbėjo Vladas,— ar jo kaukolės išsi­gandai?

Taigi Balandžių Jonas, į tą patį ratą patekęs, iš jo jau nebeišėjo ir žuvo čia, supranti!

Dabar tai ir Vladas išsigando. Koridoriaus ratu bevaikščio­jant, nudegė didesnė pusė žvakės, jau visai maža jos bebuvo likę.

Petrai, duok ir man žvakę, bus šviesiau, tai geriau tą po­žemių ratą apžiūrėsime,— tarė Vladas.

Žvakę, tuojau! — Petras griebėsi už kišenės ir liūdnai atsakė: — Žvakės su mūsų kastuvais lauke pasiliko.

Tai nėra ko čia mums prie Balandžių Jono griaučių sto­vėti. Eime greičiau iš to užburto požemių rato! — sušuko išsi­gandęs Vladas.

Ir vėl nuringavo vaikai koridorium pirmyn.

-Štai durys, pro kurias mes į užburtą ratą patekome! Da­bar tai išeisime! — džiugiai sušuko Vladas, rodydamas Petrui vos įžiūrimas sienoje mažas dureles.

Puolė vaikai prie durų, sutelkę jėgas, jas atidarė ir įėję nu­stebo: tai buvo kažkoks naujas, o ne jų matytas pirmasis rūsys.

-Tai ne mūsų rūsys. Juk angos, pro kurią sulindome, čia nėra,— apsidairęs tarė Petras.

Atidžiau pasižvalgęs, ir Vladas įsitikino, kad tikrai jie visai į naują rūsį pateko. Ką dabar daryti? O čia ir žvakė jau visiškai baigia degti. Sunerimę vaikai dairėsi naujame rūsyje.

Ir čia kažkokios skrynios prie sienos stovi. Gal pažiūrė­sime? — su baime širdyje nedrąsiai pastebėjo Vladas ir priėjęs pakėlė pirmosios didelės, geležimis kaustytos skrynios dangtį.

Pinigai! — viską pamiršęs, linksmai sušuko Vladas. Pradėjo Vladas ranka semti pinigus ir juos į kišenes pilti.

Priėjęs prie draugo, Petras greta pirmosios pamatė antrąją skry­nią ir susidomėjęs pakėlė jos dangtį.

Sidabras! Sidabriniai pinigai! — sušuko Petras, pamatęs skrynioje bebaigiančios degti žvakės apšviestas sidabrines mo­netas. Ir Petras ėmė piltis pinigus į kišenes. Pamatęs, kad Pet­ras sidabrinius pinigus kraujasi, Vladas, prie jo pribėgęs, saują, kitą jų susižėrė ir į savo kišenę. Tuo tarpu jis pastebėjo dar vie­ną, kiek tolėliau stovinčią nedidelę skrynią. Prišokęs Vladas at­vėrė ir ją.

Auksas, tikras auksas! — sušuko Vladas ir drebančiomis rankomis pradėjo piltis į savo kišenes.

Metė Petras sidabrinius pinigus ir ėmėsi auksinių.

O čia kas? — nustebo jis, drauge su auksu iš skrynios pakabinęs ir seną odinį kapšiuką.— Kieno jis?

Ar ne vis vien? Pažiūrėk, kas jame yra. Jei su auksu, tai kišk į kišenę! — patarė Vladas.

Petras įgrūdo jį į kišenę net nežiūrėdamas, kas jame yra. Tuo metu jo rankoje žvakė baigė degti ir ėmė svilinti pirštus. Neišlaikęs skausmo, sviedė Petras žvakės galiuką į šalį, ir stai­ga juos apsupo tamsa.

Tamsa sugrąžino vaikus į tikrovę. Nors ir surado jie piktojo pono turtus, nemaža pinigų į savo kišenes prisipylė, bet pasijuto esą ne šviesiame žaliuojančiame lauke, o tamsiame požemyje, į kurį pateko ilgai klaidžioję užburtu ratu. Kiek jie beklaidžio­dami privargo, kiek prisikamavo! Bet tai jau praėjo. O šit kaip dabar jiems iš to rūsio ir užburto požemių rato išėjus? Žvakei užgesus, šis klausimas vėl ėmė varpyti laimingųjų lobių ieško­tojų smegenis. Metė vaikai auksą sėmę. Vladas tyliai paklausė:

O degtukų ar turi?

Degtukų tai dar kiek turiu,— atsakė Petras, traukdamas iš kišenės dėžutę. Jis įžiebė vieną degtuką. Trumpai jis degė, ir vaikai jo šviesoje tepamatė atrastus piktojo pono turtus, niūrų rūsį ir išsigandusius vienas kito veidus. Degtukas užgeso, ir vėl vaikus apsupo tamsa.

Vaikai suprato baisią savo padėtį, ir jiems nei vario, nei si­dabro, nei aukso pinigai jau neberūpėjo. Tuo metu jie be galo ilgėjosi šviesos, laukų ir gimtųjų namų. Bet kaip juos pasiekti? Stovėjo vaikai, tirtėdami iš baimės kaip drebulės lapai. Tos bai­mės nenumalšino nė dar keli Petro įžiebti degtukai. Degtukui užgesus, jiems dar baisiau darydavosi. Tikras siaubas apėmė vaikus.

TĘSINYS…