UŽBURTI LOBIAI

2018 spalio 1

Petras Tarasenka

MŪSŲ  MIESTELIS

Aukštaičių krašte yra daug miestelių ir bažnytkaimių, vienas iš jų — mūsiškis, ir tai miestelis, o ne bažnytkaimis. Giliai įsižeistumėm, jei kas jį taip pavadintų.

Žmonės sako, kad jis senovėje didelis miestas buvęs, kara­liškus raštus, ant odos  rašytus, turėjęs. Tuo gyventojai ypač didžiuodavosi. Iš senovės jis vadinamas Antakalniu, nes jo tro­besiai stovi ant aukštos kalvos. O rytiniame miestelio pakrašty, ant kūpsančio bažnytkalnio, virš visų namų iškilusi balta baž­nyčia. Dvi, trys mylios aplinkui ar net ir iš toliau, nuo aukštų apylinkės kalvų viršūnių keleivis jau išvysta mūsų miestelio bažnyčios baltuosius bokštus. Dar ilgai juos pamačiusiam tenka keliauti alsiais vingiuotais kalvų keliais, kol pagaliau nuvargęs pasiekia mūsų miestelį.

Mažas mūsų Antakalnis. Ant bažnytkalnio šalia bažnyčios stovi klebonija ir dvi špitolės, o žemiau susispietę menki ir nu­skurę miestelio nameliai. Vidury jų — didelė plika turgavietė, nei medelio, nei krūmokšnio, tik telkšo jos centre karščiausią vasarą neišdžiūstanti bala. Nameliai spiečiasi aplinkui turga­vietę ir prie kelių, einančių į miestelį. Prie turgavietės iš seno gyvena žydai ir laiko čia kromelius, arbatines, kepyklas bei kitas menkas savo įmonėles. Kiti gyventojai spiečiasi prie įvažiuoja­mųjų kelių. Juos desentininkais šaukia, nes daugelis iš jų vargu ar beturi daugiau negu vieną „desentiną”  žemės. Čia, prie kai kurių desentininkų namelių, jau žaliuoja maži sodeliai ar vie­nas kitas medis.

Be prastų žmonių — desentininkų ir žydų — mūsų miestelyje buvo ir šviesuomenės: du kunigai, daktaras, vaistininkas, moky­tojas ir valsčiaus ponai. Valsčiaus ponai — staršina, sekreto­rius ir uriadnikas — buvo vadinami valdžia. Tačiau, nors ir tame pačiame miestelyje visi gyveno, bet šviesuomenė ir valdžia su prastais žmonėmis bendrų reikalų mažai teturėjo.

Miestelio prastuomenė triūsė plušėjo ištisas dienas, bet nei darbas, nei pastangos jų nepriteklių ir vargo nepašalindavo Gyvenimą lengvindavo draugiškas visų sugyvenimas: kiekvie­nas kaimyno nelaimę atjausdavo, visaip vienas kitam padėdavo

Per šimtmečius susigyvenę, miestelio gyventojai—desentininkai ir žydai — save laikė viena miestelio šeima. Savo būviui pa­gerinti žydai laikė ožkas, o desentininkai — kuprotas degląsias ir mažas karvutes. Per vasarą šie gyvuliai ganėsi miestelio ganykloje, o žiemą — turgavietėje. Ožkos ir karvės rinkdavo šieno ir šiaudų pabiras nuo žemės ar jų pasivogdavo iš vežimų bei rogių, o nepatenkintos žiemos ganykla kiaulės, suuodusios ro­gėse javus, drąsiai į jas lipdavo ir, maišą aštriomis iltimis praplėšusios, smaguriaudavo. Atvažiavę į turgų valstiečiai labai pykdavo ir vagišėms botago negailėdavo. Bet miestelio kiaulės prie botago kirčių buvo pripratusios: nuo vienų rogių pavary­tos, lipdavo į kitas.

Šiokią dieną, ne šventadienį, mažame mūsų miestelyje būdavo tylu, ramu, ir jei tokiomis dienomis atkeliaudavo kas svetimas, tai labai sudomindavo visus gyventojus. Prie atkeliavusiojo tuo­jau subėgdavo vaikėzai ir sekiodavo iš paskos, o, atsivėrę du­ris bei langus, vyresnieji irgi svetimąjį stebėdavo, su kaimynais aptardavo, kas gi tas keleivis esąs, ko jis į miestelį atvykęs, pas ką lankysis?

Šventadieniais mūsų miestelis sujusdavo: rinkdavosi žmonės į bažnyčią iš visų didelės parapijos kraštų. Jį užplūsdavo baltos moterų skarelės ir pilkos vyrų sermėgos. Bet po pamaldų jis greitai ištuštėdavo, ir vėl jame būdavo tylu, ramu.

Ypatingai pagyvėdavo mūsų miestelis tik turgų dienomis žie­mos metu, kada lengvu rogių keliu iš plačios apylinkės valstie­čiai suveždavo linus, javus, malkas ir kitas savo gėrybes. Žiemos turgų dienomis plačioje turgavietėje būdavo tikra spūstis. Visi suvažiavę čia netilpdavo, ir daug pavėlavusiųjų sustodavo ke­liuose prie miestelio. Iš tolo turgus ūždavo kaip bičių avilys. Turguje susitikdavo pažįstami, giminės, kūmai; savo gėrybes, gerai pasiderėję, parduodavo, ko reikia pirkdavosi, gerai par­davę, į kurią arbatinę užsukdavo, kas arbatos, o kas vieną kitą stikliuką degtinės su mielu bičiuliu ar gimine išlenkti. Turgaus dienomis miestelyje iki vėlaus vakaro skambėdavo įkaušusių valstiečių dainos.

Vasaros metu ir turgadieniais miestelyje būdavo ramu. Maža kas į vasaros turgus beatvažiuodavo. Jei tik kuriai moteriškei pri­trūkdavo žibalo, muilo, degtukų ar kitų smulkmenų, tai kokią dešimtį kiaušinių, sviesto svarelį ar pasenusią vištą atnešdavo parduoti. Vasarą miestelis skęsdavo dulkėse, o pavasarį ir rudenį turgavietė ir keliai virsdavo neišbrendama klampyne. Kartais ratai taip giliai nugrimzdavo, kad jų nepavykdavo iškelti nė su talka. Iškinkydavo tuomet žmogus arklį, ienas iškeldavo ir, prie pirmagalio jas pririšęs, čia pat vežimą palikdavo. Kartais rudeni purve įklimpę vežimai riogsodavo vidukely per visą žiemą ir pa­vasarį — iki vidurvasario.

Iš mūsų miestelio įvairiomis kryptimis ėjo keturi vieškeliai. Platūs ir ilgi buvo tie iš senovės praminti ir išvažinėti keliai, kurie jungė mūsų mažą Antakalnį su tolimais dideliais miestais. Šiaurės keliu žmonės keliaudavo į tolimąją Rygą. Į vakarus vienu keliu į Panevėžį, o kitu — į senąjį Kauną važiuodavo. Pietų vieškelis vedė į garsiąją mūsų sostinę Vilnių, ir juo keliau­davo per miestelį daugybė pėsčiųjų ir važiuotų.

Žiemos metu pūgos prie miestelio ant tų keturių vieškelių suversdavo tokias pusnis, kad, drauge su miestiečiais kelio neprasikasę, valstiečiai negalėdavo nė įvažiuoti.

Žiemą miestelio ir valstiečių vaikai lankė pradinę mokyklą. Viena ji tuomet visame valsčiuje tebuvo, bet ir tai nepilna. Visą rudenį ir kunigai bažnyčioje skelbdavo, ir šimtininkai turguje garsiai šaukdavo vaikus į mokyklą siųsti, bet tas raginimas ne­padėdavo. Paskirdavo tuomet valdžia, kiek vaikų iš kurio kaimo ar seniūnijos į mokyklą turi būti pristatyta. Tolimesnių apylinkių vaikai prie mokyklos bendrabutyje gyveno. Labai sunkus buvo jų gyvenimas tame bendrabutyje: nei kas jiems pietus virdavo, nei prižiūrėdavo. Visą savaitę vaikai sausą maistą krimsdavo, šaltu vandeniu jį užgerdami. Kartais turtingesnieji valstiečiai, kuriems reikėdavo vaikus į mokyklą siųsti, už juos savo pieme­nis samdydavo: jiems ir maistą duodavo, ir dar rublį į mėnesį mokėdavo, kad tik šie už jų vaikus mokytųsi.

Didesni kaimai savo mokytojus — daraktorius — turėjo, kurie slaptai vaikus lietuviškai ir kiek rusiškai mokydavo. Desentininkų mergaites paslapčiomis mokydavo raiša davatka Agota, nes jos į mokyklą visai nebuvo leidžiamos. Žydų vaikų į ją nepri­imdavo, jie eidavo mokytis į „chederą”—mokyklą, kurią laikė piktas melamedas  Leiba. Nepavydėjome mes melamedo Leibos mokiniams: jis visuomet būdavo piktas ir ne tik savo mokinius garsiai per visą dieną bardavo, bet ir už ausų juos tampydavo arba kirsdavo rykšte, kur pakliūdavo: visuomet jis turėdavo ją rankoje. Su ašaromis, rėkdami visa gerkle, kaip patrakę Leibos mokiniai dažnai iš „chederos” į namus bėgdavo. Be to, ir ato­stogų, net vasarą, vargšai vaikai neturėdavo.

Taip gyveno mūsų Antakalnis vasarą, žiemą — metų metus. Nors ir mažas jis buvo, bet, stovėdamas kelių didesnių kelių kryžkelėje, plačiai buvo žinomas ir daug ko praeity matęs. Sene­liai dažnai pasakodavo, kad per mūsų miestelį daug kas keliavęs, daug jis garbingų svečių regėjęs: ir didikų, ir garsių karo vadų, ir kunigaikščių, ir net karalių. Baisių karų metais per jį ne kartą yra svetimų kariuomenių pulkai žygiavę. Dažnai pačiame miestelyje ar jo laukuose įvykdavę aršių kovų. Daug jaunų narsių vyrų tose kovose savo galvas paguldę. Niekas nežinojo, nė už ką jie kariavo. Kas kur žūdavo, ten jį draugai ar priešai ir už­kasdavo. Kartais kuris desentininkas išardavęs savo siaurame žemės rėželyje aptrūnijusią kritusio kario kaukolę. Sulaikys žmogus arklį, pakrapštys kaukolę botkočiu, kiek pamąstys ir padės ant ežios.

Pasakojo seni žmonės, kad visų aršiausios kovos yra buvu­sios miestelio ganyklose, už senosios karčiamos, Milžinkapio laukuose. Ten dažnai smėlį nupustydavo vėjai, ir paviršiuje barkšodavo ištisos eilės žmonių griaučių. Prie kaulų vaikai rasdavo įvairių senoviškų daiktelių: surūdijusių geležinių kirvukų, ieti­galių, pažaliavusių žalvarinių daiktelių ir smulkių nudilusių se­noviškų pinigėlių.

Apie įdomią mūsų miestelio praeitį bylojo ir kiti senovės paminklai bei įvairios pažymėtinos apylinkių vietos: kalneliai, miškai, medžiai, šaltiniai, kryžiai. Apie tas vietas žmonės žinojo visokių padavimų. Bet ypač daug buvo pasakojama apie paslėp­tus užkeiktus ar užburtus lobius. Daug kur žmonės matę, kaip jie ugnimi degdavę ar kuriuo vaiduokliu pasirodydavę. Daugelis tų užburtų lobių ieškodavo. Kas ieškodavo—niekas nežinojo, bet dažnai po nakties laukuose žmonės aptikdavo iškastas duo­bes. Tas dar daugiau kalbų sukeldavo apie paslėptus ir užburtus lobius. Apie kai kuriuos žmones, jeigu jie kiek geriau pradėdavo gyventi, kaimynai su pavydu kalbėdavo, esą, jie lobį radę.

Iš lūpų į lūpas perduodami neaiškūs atsiminimai ir įvairios senovės liekanos bylojo, kad praeityje mūsų miestelis geresnį gyvenimą buvo matęs. Vėlesniais laikais nutiesti plentai ir gele­žinkeliai ėjo toli nuo miestelio, liko jis užmirštas, ėmė merdėti.

Kai kurie, ypač jaunieji, nepatenkinti skurdžiu miestelio gy­venimu, bandė savo laimės ieškoti svetur. Į didelius miestus, net į tolimą Ameriką vargo varomi išvažiuodavo. Laimės ir ten nerasdavo, jėgų ir sveikatos svetimiems bedirbdami nustodavo, ir daugelis jų elgetos į savo namus sugrįždavo.

Kai didelių miestų darbo žmonės stojo dėl laisvės kovoti, nušvito geresnio gyvenimo bei laisvės viltys ir mūsų miesteliui. Sujudo tuomet ir mūsų sermėgėti varguoliai. Drąsiai jie saky­davo, kad užteks ponams turtus valdyti, skriausti žmones, lėbauti ir nieko nedirbti. Ne tik kalbėjo apie naują gyvenimą, bet ir kovoti dėl jo pradėjo. Uždraudė žmonės ponui parduotą mišką kirsti, o vežamus iš miško rąstus miestelyje sulaikė, norėdami iš jų naują, vietoj senos, jau griūvančios, mokyklą pastatyti. Pavasario laukė žmonės, kad galėtų dvaro laukus vargstantiems bežemiams ir desentininkams išdalinti. Šventadieniais ir turga­dieniais miestelyje raudona vėliava aukštai suplevėsuodavo, visus į kovą dėl naujo laimingesnio gyvenimo šaukdavo. Jos išsigandusi, miestelio valdžia pabėgo, bet žmonės ir be josios susitvarkė. Susirinko visi vyrai valsčiuje, pirmą kartą viešai lietuviškai kalbėdami, įvairius bendrus reikalus apsvarstė, savo staršiną ir tvarkos saugotojus išrinko.

Kartą naktį sugaudė nelaimę lemiąs bažnyčios varpas. Pa­budo miestelio žmonės, į aikštę ir gatves išbėgo. Žiūri — pilnas miestelis kareivių ir visokių viršininkų. Greitai atėjūnai varpą nutildė, varpininką smarkiai apkūlė ir pradėjo siausti. Žmonių išrinktą valdžią ir daug drąsesniųjų suareštavo, į kalėjimus iš­vežė, kitus vietoje nubaudė. Sugrįžo buvusioji valdžia. Miestelio gyvenimas vėl pasuko senąja vaga. Tačiau jau kartą nušvitusios laimingesnio gyvenimo viltys neišnyko, jos teberuseno varguolių širdyse, stiprino sunkaus gyvenimo išsekintas žmonių jėgas ir žadino juos naujai kovai.

Antakalnyje buvo trys įžymybės. Tai — smuikininkas Motie­jus, dažniausiai Motiejum muzikantu vadinamas, Mendelio ožys ir gervinas Jonas.

Motiejus muzikantas buvo dar apyjaunis, nežinomos kilmės vargšas elgeta. Susivėlusiais ilgais plaukais, išblyškusio veido, visuomet paniuręs, susikūprinęs, Motiejus sudarydavo iš pradžių nepilnapročio įspūdį. Tik pažvelgęs į jo dideles, gilias, nepa­prastu liūdesiu spindinčias akis, pažindavai, kad Motiejus ne be­protis, o gyvenimo ir žmonių iškamuotas, nelaimių prislėgtas žmogus.

Smuikininkas Motiejus mūsų miestelyje atsirado ne taipjau seniai. Vieną pavasario dieną per miestelį iš kažkur traukė į Vil­niaus kalvariją būrelis elgetų. Buvo tai ne paprasti elgetos, kurie savo kūno trūkumais ir giedojimu žmones graudindavo, o visas elgetų orkestras — kapela. O tos kapelos muzikos instrumentai buvo vežami ratuose. Ten sėdėjo ir silpnieji orkestrantai. Svei­kieji gi žingsniavo paskui. Visos tos kapelos užpakalyje paniuręs vilkosi ir Motiejus su smuiku rankose. Vienai dienai ta elgetų kapela sustojo senoje špitolėje, miestelyje aukų parinko, o rytą iškeliavo toliau. Pasiliko špitolėje vienas jos dalyvis — smuiki­ninkas Motiejus. Jis sunkiai susirgo, ir todėl draugų buvo pa­liktas. Atsirado geros širdies žmonių, kurie nelaimingą Motiejų ligoje slaugė ir juo rūpinosi. Kai Motiejus pasveiko, nepanoro niekur keliauti ir pasiliko mūsų miestelyje. Klebonas leido jam gyventi senosios špitolės kampe ir padėti špitolninkams varpais skambinti, bažnyčią valyti, vargonus dumpliuoti.

Smuikavo Motiejus nepaprastai, ir, jo smuikavimo klausyda­masis, niekas negalėjo tikėti, kad tai beprotis Motiejus smui­kuoja. Ėjo gandas, kad jis ne visuomet buvęs silpnaprotis elgeta: kitados, esą, ir kitokio gyvenimo matęs, konservatoriją baigęs, dideliuose miestuose koncertus rengęs, buvęs jau pagarsėjęs smuikininkas. Pražudžiusi Motiejų nelaiminga meilė. Pamilęs jis kažkokio didiko dukrą, kuri jį taip pat mylėjusi. Tačiau ši juodviejų meilė baigėsi tragiškai: netikėtai mergaitė paskendo, o Motiejus, nepakėlęs širdies skausmo, pamišo. Ilgai jis buvo gydomas, o, kiek pasveikęs, negrįžo prie senojo gyvenimo: virto bastūnu smuikininku ir pagaliau, patekęs į elgetų kapelą, ėmė su ja visur keliauti. Gal tos kalbos buvo vien tik tušti plepalai, o gal turėjo ir kiek tiesos — niekas tikrai nežinojo, bet savo ne­paprastu smuikavimu jis iš tikrųjų visus stebindavo.

Motiejus dažnai smuikuodavo, tik visuomet kažkokias grau­džias, širdį veriančias melodijas, ir jo smuiko garsai būdavo tokie gyvi, kad ramus pasilikti niekas negalėdavo. Jo smuika­vimo klausydamasis, aiškiai vaizdavaisi sunkų šio nelaimingo žmogaus gyvenimą, jautei, kaip jis kankinasi, liūdi, ir visa šir­dimi jo gailėjai. Jautresnės širdies moterys, o kartais ir vyrai, net pravirkdavo.

Dažniausiai Motiejus smuikuodavo ne miestelio gyventojams, o tik sau: prispaus smuiką prie peties, galvą nuleis ir, tyliai smuikuodamas, vaikšto po miestelio apylinkių laukus ištisas naktis.

Motiejus grieždavo ir paprastas liaudies dainų melodijas. Būdavo, susirenka kartais desentininkų mergaitės kur pavakary ir ima tyliai dainuoti. Išgirs Motiejus ir tučtuojau, apsistojęs už tvoros, joms savo smuiku pritaria. Mergaitės iš pradžių noriai dainuodavo, bet kai Motiejaus smuikas vis graudžiau imdavo verkti, nors tai būdavo ir žinomos liūdnų dainelių melodijos, jautrios širdys neištūrėdavo: netrukus pravirkdavo ir mergaitės.

Ne vien tik liūdnas, širdį graudenančias melodijas griežė Motiejus. Mokėjo jis ir linksmų, gyvenimu alsuojančių. Bet jas grieždavo tik ypatingais atsitikimais. Visuomet linksmai smui­kuodamas jis sutikdavo iš bažnyčios išeinančius jaunavedžius. Nors vestuvininkai atvažiuodavo su savo muzikantais ir šie po jungtuvių jaunavedžius sutikdavo linksmu maršu, bet ir Motie­jus prie jų su savo smuiku prisidėdavo. Iš pradžių jis grieždavo kaimo muzikantų maršą. Pagaliau jo smuikas nustelbdavo mu­zikantus ir miestelyje skambėdavo tik jis vienas. Nustebę muzi­kantai nutildavo. Motiejus to ir telaukdavo: iškels galvą, išsities, žybtelės akimis — ir staiga paprastą kaimo muzikantų maršą pakeisdavo kažkoks nepaprastas, iškilmingas ir skambus mar­šas. Iš kurgi tie skambūs garsai? Atrodydavo, kad ir smuikas ne tas, ir groja tą linksmąjį maršą ne vienas nelaimingasis Mo­tiejus, o visas orkestras. Tiek galios, entuziazmo ir džiaugsmo būdavo tame iškilmingame Motiejaus smuikavime. Nors ir sve­timi būdavo to iškilmingojo maršo garsai, bet jie gyvai veikdavo vestuvininkus: be galo laimingi jausdavosi jaunavedžiai, meile ir džiaugsmu švytėdavo jų akys, ir jie drąsiai žengdavo į naują gyvenimą, o ir kiti iškilmingos vestuvių eisenos dalyviai pa­miršdavo visus savo gyvenimo vargus, nelaimes, senus metus ir pradžiugdavo, lyg patys būtų buvę jaunavedžiai.

Tą iškilmingąjį vestuvių maršą dažnai ir patys vestuvininkai ar muzikantai prašydavo Motiejų pagroti. Jis neatsisakydavo. Bet niekuomet jis taip gyvai ir galingai neskambėdavo, kaip tada, kai savo smuiko garsais Motiejus priversdavo nutilti kaimo muzikantus ir iš visos jo pasikeitusios išvaizdos būdavo matyti,, kad jis jaučiasi esąs nebe vargšas nelaimingas žmogus, o tikras gyvenimo nugalėtojas, žmonių širdžių valdovas.

Atsimenu vienas vestuves. Vedė desentininko Girčiaus sūnus,, miestelio stipruolis Antanas, kaimyno mergaitę Onytę, geriausią miestelio dainininkę, kurios dainų ir Motiejus dažnai klausyda­vosi, jai savo smuiku pritardamas. Į bažnyčią jaunavedžiai ir vestuvininkai nuėjo pėsčiom. Pėsti po jungtuvių ir grįžo. Juos lydėjo mūsų paprasti muzikantai — Kazlų kapela. Motiejus, nors irgi drauge su muzikantais ėjo, smuiku nešinas, bet tylėjo. Po jungtuvių prie šventoriaus vartų sutiko jaunavedžius su savo maršu kapela. Bet tuo pat metu prabilo ir Motiejaus smuikas — prabilo skardžiai, galingai. Tas su kapelos grojamu maršu ne­suderintas smuiko skambesys buvo toks stiprus, kad jis iš karto nustelbė visą kapelą. Motiejaus smuikavimo nustebinti, o gal ir įsižeidę kapelos griežikai nustojo groti, ir visame miestelyje ga­lingai skambėjo vien tik Motiejaus smuikas. O pats Motiejus, į nieką dėmesio nekreipdamas, atsilošęs, išdidus, žibančiomis akimis, šokančio ožio ir gervino lydimas, tvirtai žingsniavo eisenos priešakyje.

Tuo metu į miestelį atvažiavusi dvaro ponia sustojo prie vaistinės ir, gražioje savo puskarietėje sėdėdama, stebėjo tą ves­tuvių eiseną. Pasiklausė ponia, kaip Motiejus griežia, ir staiga nustebusi sako jos sutikti išėjusiam vaistininkui:

— Klausykite, klausykite, juk tai garsusis kompozitoriaus Mendelsono Vestuvių maršas. Iš kur tas beprotis smuikininkas jį žino? Ir kaip nuostabiai jis jį išpildo!

Kai kas iš arti stovinčiųjų nugirdo šiuos ponios žodžius ir nuo to laiko Motiejaus griežiamą vestuvinį maršą praminė „Hen­delio” maršu. Niekas miestelyje garsaus kompozitoriaus Men­delsono vardo nežinojo ir apie jį nė girdėt nebuvo girdėję, o Mendelio, kuris mūsų miestelyje laikė užvažiavimo namus, vardas visiems gerai buvo žinomas. Vėliau tą Motiejaus grie­žiamą vestuvinį maršą Kazlų kapela ir kiti apylinkės griežikai pramoko iš klausos. Ir dabar dar jo garsai skamba jaunave­džiams mano gimtinėje, o vadina jį ten „Mendelio” maršu.

Taigi, nepaprastai smuikavo Motiejus muzikantas, nepapras­tai veikė jo smuikas visus klausytojus. Todėl žmonės net pradėjo kalbėti, kad Motiejaus smuikas esąs užburtas, kad jis Motiejaus iš paties velnio mainais už sielą yra gautas ir kad nelaiminga mylimoji jo smuiku savo dalią apraudanti.

Antroji mūsų miestelio įžymybė buvo seno, jau paminėto Mendelio ožys, dažnai tiesiog Mendeliu vadinamas. Nors pats juodabarzdis Mendelis kratėsi jo ir labai pykdavo, išgirdęs ožį jo vardu vadinant, bet nieko negalėjo padaryti. Ir aplamai, niekas  to ožio nesisavino. Dažniausiai jis nakvodavo Mendelio pašaly ir maitinosi tiek, kiek rasdavo šieno pabirų. Todėl jį ir vadino visi Mendelio ožiu. Tai buvo didelis, stiprus, žilas, plačiai į šonus užsirietusiais ragais ožys, be to, labai protingas ir gudrus. Nors prie visų jis buvo pripratęs, bet ypatingai mylėjo vaikus. Ko tik šie su juo nedarydavo, bet ožys buvo kantrus, supykdavo tik labai skriaudėjų įerzintas ir ilgai jų draugystės vengdavo. O savo drau­gus vaikus visur surasdavo ir suradęs labai džiaugdavosi. Su­manys, būdavo, tai ir į namus pas draugus ateis.

Ožys buvo didelis muzikos mėgėjas. Išgirs kokius nors mu­zikos garsus, žiūrėk, ir atžingsniuoja. Graudžių Motiejaus me­lodijų klausydamasis, ožys stovėdavo rimtas, susimąstęs, o links­mų ramiai klausytis negalėjo: tuojau pradėdavo šokti, trypti, suktis. Šokti jį buvo vaikai išmokę. Jokios vestuvės, jei tik bū­davo su muzika, neapsieidavo be jo. Triukšmingai su muzika į miestelį įvažiuoja kaimo vestuvės, o, kur buvęs, kur nebuvęs, ožys jau priešais vestuvininkus sukiojasi. Iš bažnyčios išeinan­čius jaunavedžius sutinka muzikantai su linksmu maršu, ir ožys jau čia. Pykdavo už tas jo išdaigas žmonės, šaukdavo, bota­gais jį vanodavo, o kiti tai dar iš anksto į miestelį atvažiuodavo ir prašydavo ožį uždaryti, kad jis vestuvininkų nejuokintų.

Trečioji mūsų miestelio įžymybė buvo gervinas Jonas, dar gervinu girtuokliu pramintas. Kartą vaikai ganydami rado jį lauke prie „Peklos” pelkės pašautu sparnu ir nulaužta koja, paėmę jį gydė kaip bemokėdami. Nors ir prastai vaikai gydė, po kiek laiko gervino žaizdos užgijo, bet sparno daugiau jis jau nebevaldė ir skraidyti nebegalėjo, o eidamas šlubuodavo. Nelai­mingojo gervino auklėtojai ir globėjai buvo visi miestelio vaikai. Jie visi gerviną labai mylėjo ir juo rūpinosi. Ir gervinas apsi­pratęs vaikus pamilo. Kartu su jais šlubčiodavo į ganyklą ir vakarop sugrįždavo į miestelį. Gervinas, kaip ir ožys, labai mėgo muziką, todėl skubėdavo į kiekvieną jos garsą ir drauge su ožiu šokdavo. Tačiau toks linksmas gervinas būdavo tik vasarą. Ru­denį, kai padangėmis į šiltuosius kraštus traukdavo laisvosios gervės ir liūdnai klykaudavo aukštumoje, nerimdavo mūsų ger­vinas. Nugirdęs skrendančių gervių klyksmus, jis sustodavo vie­toje ir ilgai ilgai žiūrėdavo į dangų, akimis sekdavo savo lais­vuosius draugus ir, jiems atsiliepdamas, pats imdavo liūdnai klykauti. Gervėms praskridus, mūsų gervinas jau nebešokdavo, vaikščiodavo paniuręs, susitraukęs, didesnę žiemos dalį išgyven­davo pas Abromą senojoje karčiamoje. Kai pavasarį laisvosios gervės iš šiltųjų kraštų grįždavo ir skrisdavo klykdamos pro mūsų miestelį, gervinas vėl joms atsiliepdavo ir pralinksmėdavo. Jis dabar ir be muzikos miestelio aikštėje šokdavo tradicinį gervių pavasario šokį, tokį nepaprastą, kad jo pažiūrėti susirinkdavo visas miestelis. O gervinas nieko nepaiso, išdidžiai lyg ponas didikas polonezą šoka, šlubuodamas ir į šonus svyrinėdamas tarsi girtas vietoje trypia ar linksmu sukiniu skrieja.

Jonu gerviną buvo praminęs Mendelis, kerštaudamas mūsų linksmam šlubam vargonininkui Jonui, kuris pirmasis ožį  pra­dėjo vadinti Mendeliu. Dažniausiai gi jį visi gervinu girtuokliu šaukdavo. Senojoje karčiamoje, kur paprastai gervinas laikėsi, geriantieji žmonės pripratino jį degtinę gerti, Įdomu jiems būdavo žiūrėti, kaip gervinas savo ilgu snapu stengiasi ją iš stikliukų siurbti. Pasigėręs gervinas būdavo linksmas ir elgda­vosi kaip girtas žmogus. Rimtesnieji net piktindavosi tokiu ne­laimingo paukščio niekinimu.

Taigi, šios trys mūsų miestelio įžymybės tikrai darė jį įdo­mesnį. Ne tik vaikai, bet ir suaugę pasakodavo ir rodydavo, kaip Motiejus savo smuiku virkdė klausytojus, kaip Mendelio ožys vestuvininkams šoko ar pasigėręs gervinas su miestelio girtuok­liu Karalium svyruodamas iš senosios karčiamos drauge ėjo…

O pačios įžymybės, vargšai, likimo nuskriausti benamiai — žmogus, gyvulys ir paukštis — gal net nejuto, kad jie yra tikros mūsų miestelio įžymybės. O jei būtų pajutusios, tai gal būtų ėmusios kitaip elgtis, gi tuomet… nebūtų ir į mūsų miestelio istoriją patekusios.

Paaiškinimai:

Melamedas — religinių dalykų mokytojas

Kapela — pučiamųjų muzikos instrumentų orkestras

Pašalys — vieta po stogu prie kokio nors trobesio.

D e s e n t i n a — kiek didesnis plotas už vieną ha

TĘSINYS…