UŽBURTI LOBIAI – SENELIS YLA

2018 spalio 2

Rudens ir žiemos vakarais senojo desentininko Ylos trobelėje visuomet susirinkdavo suaugusiųjų ir vaikų jo pasakojimų pasi­klausyti. Ir vasaros šventadienių vakarais Ylai klausytojų ne­trūkdavo: jį palikdavo ramybėje tik darbymečiu, kada, anot žmo­nių, ir akmuo kruta.

Yla ištisas dienas triūsdavo savo sode prie vaismedžių ir bičių. Jis prastas žmogelis, bet jo sodu galėtų didžiuotis ir dau­gelis ponų. Visą savo „desentiną” jis buvo apsodinęs vaisme­džiais. Tokių skanių obuolių, kriaušių ir visokių uogų, išsirpstančių Ylos sode, ne kiekviename dvare užtiksi. Jis savo sodą labai mylėjo ir kaip beįmanydamas juo rūpinosi, vis geresnių ir skanesnių vaisių augino. Jei išgirsdavo Yla, kad kuriame nors toli­mame dvare ponas kokių nepaprastų vaismedžių turi, tai ir pas save jų įsiveisdavo. Žiūrėk, po metų kitų ir jis svečius tais savo sode išaugintais skanėsiais vaišina.

Ir biteles senasis Yla nepaprastai mylėjo, mokėjo jas tvar­kyti. Daugelis apylinkės valstiečių su džiaugsmu jj savo bičiuliu laikė, dažnai kviesdavo į savo sodą bičių apžiūrėti, klausdavo patarimų. O patarti jis mokėdavo ne tik dėl sodo ar bičių. Ar koks gyvulys susirgdavo, ar žmogus kuo sunegaluodavo, tuoj ir tais reikalais žmonės pas Ylą eidavo. O jis kaip bemokėdamas padė­davo ir patardavo, su visais žmonėmis geruoju gyveno.

Senas žmogus buvo Yla, bet kiek jam metų, tai ir jis pats nežinojo. Sakydavo, kad lenkmetį gerai atmenąs, o per 1863 m. sukilimą, kai žmonės dėl žemės kovojo, jau pagyvenęs vyras buvęs.

Nors ir senas, išdžiūvęs kaip šakalys, bet dar stiprus buvo Yla. O jaunystėje, sakėsi, buvęs tvirtas kaip ąžuolas. Ypač stip­rias kojas turėjęs, ilgus metus pas poną dvare „bėgūnu” tarna­vęs. Su pono laiškais, knygomis ar kuria kita siunta jis būdavo visur siunčiamas. Visas savo ilgas keliones Yla bėgte nubėgda­vęs. Pasakojama, kad ne kiekvienas arklys su juo rungtyniauti galėjęs. Siųsdavo, pavyzdžiui, ponas Ylą į Vilnių. O į Vilnių iš mūsų miestelio daugiau kaip 10 mylių kalvoto kelio. Rytą jis iš dvaro išbėgdavęs, o pavakare jau būdavęs Vilniuje. Reikalus atlikęs, kitą dieną vakare jis jau atgal į dvarą sugrįždavęs.

Apsigyvenęs miestelyje, Yla ilgai žmonėms slapčiomis ne­šiojo lietuviškas knygas ir laikraščius. Buvo pirmasis mūsų apy­linkės knygnešys. Kartais jis pradingdavo kelioms dienoms. Kur jis viešėdavo, kur lietuviškų knygų ir laikraščių gaudavo, kam juos nešiodavo, niekas nežinojo, nors ir spėliojo, kad jis knygne­šys esąs. Kas su juo reikalų dėl lietuviškų knygų turėjo, tylėjo, o kitiems jis tuo savo darbu nesigyrė. Apie tą Ylos slaptą lietu­viškų spaudinių platinimo darbą kažin kuriuo būdu buvo suži­nojęs miestelio uriadnikas ir ne kartą grasino jj sugausiąs, bet Yla tik pasijuokdavo: „Maiše ylos nepaslėpsi, bet lauke greičiau sugausi vėją, negu Ylą.”

Kai pirmosios lietuviškos knygos bei laikraščiai pasirodė vie­šai, pas Ylą pasidarė tikra pašto agentūra. Per jj daugelis žmo­nių gaudavo laikraščius ir laiškus. O be to, Yla ir laiškus žmo­nėms rašydavo. Tais laikais labai maža kas temokėjo pavardę pakrevezoti, o apie laišką ką jau ir bekalbėti: kartais visame kaime tokio gudruolio neatsirasdavo. Reikia kuriai senai mo­čiutei savo mylimam, į kariuomenę paimtam sūneliui laišką pa­rašyti — pasiima moterėlė kelis kiaušinius dovanų ir ateina pas Ylą. Išklauso jis moteriškę, stalą švariai nušluosto, išsitraukia iš knygų lentynėlės didelius variniais apkalais akinius ir surū­dijusią plunksną. Ilgai ją valo į plaukų kuokštes, dar užsiliku­sias paausiuos.

Ant stalo pastato rašalinę ir dėžutę su smulkiu, išsijotu sausu smėliu. Akį užmerkęs, kurį laiką Yla sėdi susi­mąstęs, o paskui pasilenkia ir pamažu drebančia ranka ima skrebinti plunksna. Tuo laišku siunčia jis tolimam krašte esan­čiam sūneliui motinos palaiminimą, sveikatos ir geros kloties linkėjimus, pasakoja įvairias namų naujienas. Taip gražiai Yla surašydavo, kad paskui, kai parašęs skaitydavo, net apsiverk­davo moterėlė ir dažnai, paduodama savo kuklią dovaną, pati susigėsdavo dėl jos menkumo ir pažadėdavo jam šiltas piršti­nes ar kojines žiemai numegzti. Ir tą savo pažadą tesėdavo.

Taip, visiškai savo gyvenimu patenkintas, gyveno miestelio pakraštyje senelis Yla. Visiems jis buvo žinomas, visų gerbia­mas, visų noriai lankomas. Vieni pas jį su įvairiais reikalais užeidavo, kiti — pasakojimų pasiklausyti. Ir ko tik Yla susirin­kusiems nepripasakodavo. Ir apie piktus burtininkus, raganas, velnius, vaiduoklius, aitvarus, galvažudžius, plėšikus, ponus bei visokiausius stebuklus, ir apie įvairias mūsų miestelio ir jo apy­linkių vietas; apie visokius savo ilgo gyvenimo nuotykius. Kiek tik esu Ylos pasakojimų klausęsis, nė vieno karto negirdėjau jo kartojant: vis tai būdavo kas nors nauja, įdomu. Yla savo klausytojus, ne tik vaikus, bet ir suaugusius, kartais taip įbau­gindavo, kad šie vieni tamsoje nedrįsdavo namo grįžti ir jam tekdavo juos palydėti.

Ypač daug senelis Yla pasakodavo apie įvairiose miestelio apylinkių vietose užkastus užburtuosius lobius. Pasakydavo, kur tie užburti lobiai ugnimi degdavę, kur kokia baidykle ar gyvuliu pasirodydavę, kaip žmonės jų ieškodavę, kaip ir kas juos paimdavęs, kam tie lobiai į naudą išėję, o kas dėl jų savo sielą pražu­dęs. Tokiems Ylos pasakojimams apie užburtus lobius galo ne­buvę.

Klausytojai, slegiami sunkaus gyvenimo ir įvairių rūpesčių, bet dar šviesesnės ateities vilčių nepraradę, labai tokiais Ylos pasakojimais žavėjosi ir jais tikėdavo. O tikėdami daug kas už­burtų lobių ieškodavo. Nors ir tuščios būdavo lobių ieškotojų pastangos, bet jie vis vien ieškodavo, nepasisekimai jų nesu­laikydavo.

Klausė, klausė kartą žmonės, susirinkę pas Ylą, jo pasako­jimų apie užburtus lobius, ir pagaliau vienas iš jų paklausė:

O patsai, seneli, ar nebuvai lobio radęs?

Kaipgi, buvau!

Ir paėmei jį?

Paimti tai paėmiau, bet lobis buvo užkeiktas, pinigais jo paversti negalėjau, o ir nesusipratau!

Kaip tat atsitiko, seneli?

Antai, kaip dabar Tarulių Simas gražiai gyvena. Kokią puikią trobą pasistatydino, kokius gražius arklius ir galvijus laiko. Aną dieną sakė man, kad savo jaunesnįjį sūnų Kazį net į mokslus rengiasi leisti. Kiek jam visa tai kainavo? O iš kur tie jo pinigai? Ar seniai jis toks turtuolis pasidarė, ar seniai jis, kaip ir jo kaimynai, vos šeimą išmaitindavo? O pralobo Tarulis iš mano nelaimės, o gal ir kvailumo!

Sutinku aš kartą Tarulį, o jis man ir sako: „Žinai, Yla, prie tako, kur pro kapus į paupį eina, ties iš kapų sienos išgriuvusiais akmenimis lobis yra!”—„O iš kur žinai?”—klausiu. „Nagi, tą lobį sapnavau!”—atsako. „Ne kiekvienu sapnu tikėk!”—sakau Taruliui. „Mano sapnas tikras!”—tvirtino jis. „O iš kur žinai, kad tas tavo sapnas tikras?”— klausiu. „Triskart jį sapnavau!”— atsako Tarulis ir man tą sapną papasakoja: „Sapnuoju aš kartą tą pakapių taką ir išgriuvusią kapų sieną taip aiškiai, lyg pats ten stovėčiau. O kažkoks balsas man ir sako: „Kask toje vietoje, Taruli, čia didelis lobis paslėptas!” Apsidairiau, o kastuvo ne­turiu. Negi rankomis tą lobį kasi. Taip pamaniau ir pabudau. Nepatikėjau aš tuo savo sapnu, nors žmonės ne kartą kalbėdavo, kad prie kapų matę degančius pinigus. Kitą naktį vėl tą patį sapną matau, ir vėl tas pats balsas man liepia lobį kasti. Ir vėl aš tuo sapnu nepatikėjau. Pagaliau ir trečią naktį vėl tą patį sapnuoju, o tas balsas vėl man sako: „Kask, Taruli, pinigus!” Bet aš tų pinigų nekasiau!”—„Tai kodėl gi nekasei?”— klausiu. ,,Ką čia sapnais tikėsi. Kam jie skirti, tai ir patys ateis!”— „Na,— manau sau,— kvailas tu žmogus, Taruli, savo laimės atsi­žadi! Nenori to lobio pats, tai aš paimsiu!”

Bet apie tai Taruliui nė žodžio. Sulaukiau nakties ir su kas­tuvu nuėjau lobio kasti. Kasiau, kasiau, didelę gilią duobę išrau­siau ir pagaliau kažką prikasiau. „Na,— apsidžiaugiau,— štai ir lobis!” O iš tikrųjų tai supuvusį, jau seniai toje vietoje pakastą šunį išrausiau. Labai supykau ant Tarulio, kad jis taip mane apgavo: pats tą pastipusį šunį užkasė, o, norėdamas iš manęs pasijuokti, man apie savo stebuklingąjį sapną pripasakojo. „Pa­lauk,—sakau,— ir aš iš tavęs pasijuoksiu!” Užpyliau paskubo­mis duobę, o šunį atvilkau prie Tarulio namų. Žiūriu — langas praviras, tai aš tą šunį pro langą jam į trobą tik švyst. Pavakare teko man tuo taku į paupį eiti. Žiūriu — toje vietoje, kur duobę kasiau, žemėje kažkas sušvito, pasilenkiau — ogi auksinis pini­gas. Pakėliau aš tą pinigą ir daugiau jų pradėjau ieškoti. Tai ir dar du parugėje atradau. Tiek to mano lobio ir buvo!

Po kelerių metų kartą su Taruliu gerokai išsigėrėme, įsikal­bėjome, ir prisipažino, kokiu būdu jis praturtėjo. „Atsikeliu,— sako Tarulis,— vieną ankstų vasaros rytą, žiūriu — troboj vidury aslos pastipęs šuo kažkieno pro atvirą langą įmestas guli. „Na,— manau sau,— tai ne kieno kito, kaip to padaužos kaimyno sūnaus Jono išdaiga. Palauk tu, varliūkšti, išpersiu aš sugavęs tau kailį!” Ir supykęs paspyriau tą dvėselieną koja. Ogi žiūriu — iš jos auksiniai pinigai pabiro. Gerą krūvelę auksinių pririn­kau!”— gyrėsi man Tarulis.

Nieko Taruliui tuomet nepasakiau, kad tą lobį aš pats jam pro langą įmečiau. Savo kvailumo gėdinausi. Juk to šuns kailyje buvo paslėpti auksiniai pinigai, o aš tikrąjį lobį Tarulio užkastu pastipusiu šunimi palaikiau ir pats savo rankomis jam į trobą įmečiau. Dar ir dabar jis nežino, kieno turtus savo troboje rado. Matyt, kad tie pinigai tikrai buvo užkeikti ir juos paimti galėjo tik tas, kam jie skirti. Buvo skirti Taruliui, jis juos ir paėmė! Tačiau negaila man tos savo prarastos laimės. Tarulis — geros širdies žmogus, vargšams padeda, tegu tas lobis jam bus nau­dingas!

Tačiau ne vien tik įvairiomis pasakomis ir padavimais senelis Yla žavėdavo savo klausytojus. Jis buvo pirmasis mūsų Lietuvos istorijos mokytojas. Susirinkome kartą vasaros šventadienį mes, vaikai, pas Ylą. O jis toks rimtas tą dieną buvo. Bet mūsų nepa­varė, tik kiek į mus pažiūrėjo ir klausia:

— Na, o ką kunigaikštis Gediminas yra padaręs?

Į tą Ylos klausimą nei aš, nei visas mūsų būrys nemokėjome atsakyti. Kiti jau ir suaugę buvo, bet ir jie nieko apie kunigaikštį Gediminą nebuvo girdėję.

Užsidėjo Yla didelius akinius ir lėtai pradėjo mums skaityti Lietuvos istoriją. Ilgai jis ją skaitė, o kai pavargo, tai vėl knygą j drobę įvyniojo, padėjo ant lentynos ir ėmė mus klausinėti, no­rėdamas patirti, ar atsimenam, ką skaitęs, ir atsakinėti į mūsų klausimus.

Kaip gražiausios pasakos klausėmės mes senelio Ylos skaito­mos Simano Daukanto Lietuvos istorijos. Keletą kartų ilgas va­landas Ylos klausėmės ir sužinojome visą savo tautos praeitį, patyrėme mūsų liaudies vargus, kovas dėl laisvės… Visa širdimi pamilome savo gimtąjį Lietuvos kraštą ir žmones.

Toks buvo mūsų miestelio „desentininkas”, buvęs dvaro „bėgūnas”, knygnešys senelis Yla — gyvoji mūsų miestelio ir jo apylinkės istorija, pirmasis mūsų Lietuvos istorijos mokytojas.

TĘSINYS…