UŽBURTI LOBIAI – UŽBURTŲ LOBIŲ IEŠKOTOJAI

2018 spalio 3

Ei, ponaiti gimnaziste, ko prie ano kranto pliauški? Ten tik vištos maudosi! Plauk šen! Ką, ar neišdrįsti?! — šaukė iš kito ramios, bet gilios Aitros upės kranto visai nuo saulės pa­juodęs dvylikos trylikos metų berniukas, kuris pats, smarkiai pūškuodamas, vos-ne-vos perplaukė apie dešimt metrų platumo upę ir, ant kranto ilsėdamasis, pamatė, kad anoj pusėj vos tepasiiria neseniai į miestelį atsikėlusio daktaro Jonaičio tokio pat amžiaus sūnus gimnazistas.

Manai, kad aš plaukti nemoku ar neišdrįstu? — nepažįs­tamo berniuko žodžių giliai įžeistas, atrėžė gimnazistas.— Manai, kad aš to upeliūkščio neperplauksiu? Tuojau pas tave būsiu…— ir, garsiai rankomis bei kojomis pūškuodamas, gimnazistas ėmė plaukti per upę.

Nors gimnazistui pasiryžimo netrūko ir jis drąsiai plaukė, bet jam greitai pritrūko jėgų, o svarbiausia — mokėjimo plaukti. Menkas jis dar buvo plaukikas: taip smarkiai pūškavo, taip taškė vandens purslus, kad net ramiai ant upės dugno snaudžiantieji ešeriai išsigandę išlakstė j visas puses, bet drąsuolis pirmyn slinko labai pamažu. Atrodė, kad toks nedidelis atstu­mas, ir jį nugalėti nebus sunku, bet kitas upės krantas vis dar buvo labai toli. Ir staiga plaukikas suprato, kad jo nepasieks. Toji mintis pakirto jėgas. Iškart pajuto jis didelį nuovargį ir ėmė pūškuoti vis silpniau, kūnas darėsi sunkesnis, pradėjo grimzti. Sukaupęs paskutines jėgas, gimnazistas dar kurį laiką pūškavo ir pagaliau pajuto, kad jo kūną kažkas, tvirtai suspau­dęs, lyg traukia į upės gelmes. Su galva pasinėrė jis vandenyje, bet, visas jėgas sukaupęs, iškilo į paviršių. Tuo metu jis vėl nugirdo berniuko žodžius:

— Tai ne tik plaukti, bet ir nardyti moki! Tikra žuvis esi!

Bet tie žodžiai plaukikui jėgų nesuteikė, jis tik atsiduso ir sušuko:

— Skęstu, gelbėk! — ir vėl su galva paniro į vandenį. Dabar juodukas suprato, kad gimnazistas ne juokauja, o tikrai skęsta. Jis vikriai šoko į upę, greitai nuplaukė prie gimnazisto ir sugrie­bęs ėmė traukti jį iš vandens. Pajutęs esąs gelbimas, gimnazis­tas nesąmoningai griebė gelbėtojui už rankų ir suvaržė jo jude­sius. Gelbėtojas nors ir iškėlė skenduolį į paviršių, bet pats pa­sinėrė ir ėmė trokšti. Vien kojomis irdamasis, berniukas visaip stengėsi išlaisvinti savo rankas, bet gimnazistas jas laikė tarsi surakinęs. Giliausioje upės vietoje tarp dviejų skęstančiųjų kilo tikros imtynės. Tai vienas, tai kitas pasinerdavo į vandenį, vėl iškildavo į paviršių ir įkvėpdavo kiek oro, bet į išžiotas burnas patekdavo nemaža ir vandens. Juodukas išsigandęs pradėjo gim­nazistui šaukti, kad paleistų jo rankas, bet šis tik kažką, sukan­dęs dantis, švokštė ir vis nepaleido. Pagaliau vargais negalais gelbėtojui pavyko išlaisvinti vieną ranką, ir jis, kovodamas dėl savo gyvybės, pamažu artėjo prie kranto, drauge vilkdamas ir gimnazistą. Bet ir gelbėtojui pritrūko jėgų: jis jau du kartus pasinėrė ir iškilo, springdamas jsrėbtu vandeniu. Neišsilaikęs jis paniro ir trečiąjį kartą, bet,— o laimė,— jo kojos atsirėmė į kietą upės dugną. Tatai jį paskatino, ir jis, sukaupęs paskutines savo jėgas, išvilko į krantą sąmonės nustojusį gimnazistą.

Išbalęs, nejudėdamas gulėjo gimnazistas ant kranto kaip tikra iš vandens ištraukta žuvis ir plačiai išsižiojęs kvėpavo, o vanduo tekėjo iš jo burnos. Bet ir skenduolis, ir jo gelbėtojas atsigavo greitai.

Nemaniau, kad toks sunkus esi. Ne žuvis, o tikras akmuo! Vos manęs, rankas sugriebęs, nepaskandinai!—tarė kiek atsi­gavęs gelbėtojas.

Argi? Ėmęs skęsti, labai išsigandau, nieko neatmenu…

Pasirodo, visai dar plaukti nemoki, o norėjai tokią plačią upę perplaukti. Jei nemoki, tai ir pūškautum sau prie kranto!

O ko iš manęs juokeisi!

Kaipgi nesijuoksi, toks jau vyras, gimnazistas, visokius mokslus išmano, o upėje prie kranto pliauškia, plaukti nemoka!

Gimnazistui pasidarė skaudu, ir jis pravirko.

Tai ko dabar… kaip mažas?..

O ko iš manęs juokiesi?

Na, liaukis, nesijuoksiu, o jei nori, išmokysiu tave plaukti!

Tikrai?

Tikrai! Jei nori, tuojau pat! Gimnazistas nubraukė paskutinę ašarą.

Ačiū. Būkime draugai. Kuo tu vardu?

Gerai, būkime… aš Vladas, o tu?

Petras.

Taip vieną šiltą ir saulėtą vasaros dieną užsimezgė neseniai į miestelį atsikėlusio daktaro Jonaičio sūnaus, dvylikos metų gimnazisto Petro, ir vargšės miestelio darbininkės, našlės An­tanienės, sūnaus Vlado draugystė.

Sušoko vaikai į šiltą upės vandenį, ir juokaudamas Vladas pradėjo mokyti Petrą plaukiojimo meno. Nors Vladas ir labai prastas mokytojas buvo, bet Petras greitai suprato, kaip reikia taisyklingai rankomis ir kojomis veikti, norint ant vandens išsi­laikyti ir plaukti. Netrukus Petras jau daug geriau prie kranto plaukiojo, bet į upės vidurį dar neišdrįso leistis.

Gerai išsimaudę, vaikai išlipo iš vandens. Petras apsivilko savo gražią gimnazisto uniformą: balta drobinė su šviesiomis sidabrinėmis sagomis palaidinė, diržas, mėlynos kelnaitės, batu­kai, ant galvos uniforminė kepurė su dideliu gimnazijos ženklu — tikras ponaitis! O Vladas užsitraukė purvinas, nebaltytos drobės sulopytas kelnes, tokius pat marškinius, užsimetė ant pečių dar tėvo nešiotą, jau lops ant lopo švarkelį, o galvos neturėjo kuo pridengti. Apsivilkę šnekučiuodamiesi vaikai patraukė į miestelį.

Ką dirbi? — Petras paklausė draugo.

Ganau miestelio ožkas ir karves. Zinai ką, Petrai, ateik pas mus į ganyklas. Tai bus linksma — ugnį sukursime, mūsų mokyto Mendelio ožio ir gervino Jono išdaigas tau parodysime. Ar ateisi?

Gerai, ateisiu.

O kurioje klasėje esi? — klausė, apžvelgdamas draugą, Vladas.

Jau į trečiąją pavasarį perėjau.

Zinai ką, Petrai, kai pas mus į ganyklas eisi, tai atnešk man knygų. Aš labai mėgstu skaityti. Ar turi?

Turiu nemaža, tėvelis man jų daug nuperka. Ir tau atne­šiu. Ar moki skaityti?

Moku: dvejus metus į mokyklą vaikščiojau, pramokau. Žiemą iš ten knygas imdavau, o vasarą mokytojas neduoda. Tai jei turi, būtinai atnešk, aš tau būsiu dėkingas,— sužibo Vlado akys.

Gerai, atnešiu.

Miestelį pasiekę, vaikai išsiskyrė.

Petras nė neužsiminė tėvams, kaip jis skendo ir kaip jį vos gyvą piemuo Vladas ištraukė, bet pasigyrė, kad jis jau labai gerai moka plaukioti. Motina perspėjo, kad vandenyje neišdy­kautų, būtų atsargus.

Kitą dieną Petras paėmė kelias knygas ir išėjo pas Vladą. Plačios smėlingos miestelio ganyklos tęsėsi toli. Buvo jose ly­gumų, kalnelių, krūmų, bet žolės — maža. Jei po lietaus sužibė­davo kur lomoje jaunos žolės aksomas, tai jį tuojau karvės ir ožkos nukrimsdavo. Vien tik „dėdai”— dirvuolės — grakščiai ke­rojo. Vietomis jų buvo priaugę ištisi plotai, nes niekuomet, nors ir alkanos, karvės ir ožkos jų neliesdavo. Nerasdamos žolės, kar­vės, o dažniausiai ožkos, noriau grauždavo karčius alksnelių krūmus.

Ganykloje, prie galvijų bandos, be Vlado, Petras rado dar du paauglius. Visi jie Petrą sutiko labai draugiškai, atneštąsias knygas žiūrinėjo, vartė jų lapus, o Vladas tai tiesiog į jas įkniu­bo. Aprodė piemenukai ganyklą, bandą, pasižymėjusias karves ir ožkas, o svarbiausia — tai visame miestelyje pagarsėjusį di­delį žilą Mendelio ožį, kuris paskui save vedžiodavo visą bandą. Gudrus buvo ožys: jei tik piemenys kiek neapsižiūrės, jis tuojau, ją į „desentininkų” javus nuveda. Tekdavo už tai jam šmaikščių botagų, bet nepykdavo — pavarytas ramiai, išdidžiai, lyg niekur nieko, kepėstuodavo iš javų ir greitai, skausmą užmiršęs, vėl bandą į juos vesdavo. Daug vargo piemenys turėjo su Mendelio ožiu, bet ant jo nepyko, nes jis buvo labai draugiškas. Duonos plutelėm prisiviliodami, vaikai buvo jį išmokę visokių išdaigų. Norėdamas gauti duonos, ožys prie vaikų prieidavo ir pats siūlydavosi žaisti. Piemenys gyrėsi Petrui savo mokytu ožiu ir rodė, ką jis sugeba.

Išsitraukė vienas piemuo iš kišenės mažą lūpinę armonikėlę ir užgrojo linksmą polkutę. Išgirdęs muziką ir pamatęs vaikų rankose duoną, ožys ėmė šokti, sukinėtis, trypti kojomis — ne blogiau už kokį nors kaimo jaunuolį.

Išgirdęs grojant, netrukus iš krūmų dar vienas šokėjas at­šlubavo.

  • O antai ir mūsų gervinąs Jonas, jis gražiau už ožį šoka. Pašok, Joneli, pašok,— prašė gerviną Vladas.

Naują šokėją ilgai prašyti nereikėjo. Muzikos taktą sugavęs, gervinąs pradėjo stypčioti, kraipytis; ir tikrai jis gražiau šoko. Jei ožys tik trypė ir sukosi, nesilaikydamas takto, tai gervinąs, sekdamas taktą, tokias figūras išdarinėjo, kurių, tur būt, nė vie­nas baletininkas neatliktų. Šokdamas gervinąs net nešlubavo.

Iki ašarų įsijuokė Petras, tų ožio ir gervino šokių žiūrėdamas.

  • Užteks,— nustojęs groti, pasakė piemenukas.— Duokite šokėjams duonos, tegul atsigaus!

Pavaišino vaikai šokėjus, o jie, duoną prariję, vėl jos dairėsi.

  • Dabar, oželi, padainuosim,— pasakė trečiasis berniukas ir garsiai užtraukė:

Oi ožy, oželi, Pakratyk barzdelę! Pakratyk barzdelę, Padainuok dainelę! Padainuok dainelę, Duosim tau duonelės!

Dainininkui pritardamas, ožys pradėjo taip garsiai bliauti, kad net karvės ir ožkos nustojo žolę pešusios ir, į savo vadą žiū­rėdamos, smalsiai klausėsi.

O pats dainininkas, savo dainavimu gėrėdamasis, vis garsiau ir garsiau bliovė, galvą kėlė, barzdą kratė.

Vaikai net raitėsi iš juoko. Vien tik gervinąs buvo abejingas. Stovėjo ramiai išsitiesęs, galvą pakreipęs, viena akimi lyg su panieka į ožį žiūrėdamas.

Baigė dainuoti — vėl duonos riekelę gavo. Duonos ir gervi­nąs priėjo.

  • Palauk, palauk, Joneli,— stūmė jį šalin Vladas,— duonos tai gausi, bet parodyk, kaip Karalius pas Abromą į karčiamą gerti bėga… bėga… bėga!

Tuos žodžius išgirdęs, gervinąs susikūprino, galvą į pečius įtraukė ir, greitai tripsendamas, ėmė bėgti.

  • O pasigėręs Karalius namo grįžta… grįžta… grįžta!..— vėl šaukia Vladas.

Gervinąs iš karto išsitiesė, galvą iškėlė, kojas plačiai išskėtė ir šlubuodamas, vos į šonus negriūdamas, rodė, kaip pasigėręs Karalius iš karčiamos grįžta.

Net sukniubo Petras iš juoko. Tokių išdaigų jis net Kaune nei teatre, nei cirke nebuvo matęs ir per visą savo gyvenimą tiek nebuvo juokęsis.

  • O gal mūsų oželiu pajodinėti nori? Štai koks jis stiprus žirgas,— pasiūlė vienas berniukas ir, ant ožio nugaros sėdęs, už jo plačių ragų kaip už vadelių laikydamasis, pradėjo, jį ratu varyti. Stiprus buvo ožys, iš pradžių lengvai su savo našta žings­niavo, o vėliau ir tekinas ėmė bėgti. Kiti vaikai irgi ožiu jodinėjo.

Už ką čia, mieloji Verut, jį bari? — linksmai tarė dakta­ras.— Ar kad jis ant ožio jojo? Aš vaikystėje ganydamas ant mūsų kuprotų kiaulių jodinėjau. Net lenktynes rengdavom. Ot bū­davo juoko, kai deglosios mus tiesiog kur į balą nutėkšdavo.

Tai tu, tu buvai tikras piemuo ir kaip piemuo išdykauda­vai, o Petras ne piemuo: daktaro sūnus, gimnazistas!

O kas čia tokio. Linksmai vaikiškai paišdykauti kartais ir gimnazistui reikia!

Tik ne ant ožių ir ne ant kiaulių jodinėti, ir ne su pieme­nimis draugauti!

Jodinėti, tai taip, gyvulių kankinti tikrai nereikia, bet su piemenimis susidraugauti Petrui būtų nebloga. Jei pats nepie­menauja, tai tegul nors pažįsta tą darbą iš kitų vaikų.

Susiraukė žmona, bet daugiau nebesiginčijo, nes žinojo, kad šiuo klausimu sunku bus vyrą perkalbėti.

Vasara slinko. Susidraugavęs su miestelio piemenimis, Pet­ras dažnai juos ganykloje lankė, bet daugiausia laiko praleisdavo su Vladu. Jam kas kartą naujų knygų atnešdavo, apie perskaity­tąsias kalbėdavosi.

  • Kokius mokslus gimnazijoje eini? — kartą Vladas paklau­sė Petro.

Petras draugui papasakojo, kad mokosi jis rusų ir vokiečių kalbų, istorijos, geografijos; parodė, kokius sunkius aritmetikos uždavinius sprendžia apie vandens baseinus, traukinius ir javų aruodus. Nepaprastai susikaupęs klausėsi Vladas Petro pasa­kojimo, ir pavydu degė jo akys.

Kaip aš norėčiau viso to mokytis, bet vargšė mano mo­tina pinigų neturi, negali manęs į mokslą leisti. Sakė, kad rudenį ir į pradinę jau nebegalėsiąs eiti, už pusbernį į kaimą išleisianti.

Jei nori mokytis, tai aš tau knygų atsiųsiu,— ramino Pet­ras draugą.

Bet maža suramindavo draugo paguodos žodžiai visa savo širdimi mokslo trokštantį Vladą.

Kartą jis perskaitė Petro atneštą labai vaikų mėgiamą Marko Tveno apysaką „Tomo Sojerio nuotykiai”. Vladas godžiai sekė visus Tomo Sojerio ir jo draugo Fino nuotykius ir ypač jiems pavydėjo, kai jie landynėje rado didelį lobį: vargšas Finas pra­turtėjo ir galėjo vėliau mokytis.

O, kad kur ir man lobį radus,-— svajojo Vladas.— Senelis Yla pasakoja, kad mūsų miestelio apylinkėse daug kur užburtų lobių yra, ne vienas jau surado ir praturtėjo, o dar, sako, ne­maža jų žemėje guli, tik reikia mokėti juos paimti.

Zinai ką, Vladai,— atjausdamas draugą, patarė jam Pet­ras,— paklausime mes Ylos, kur tie lobiai guli, ir pradėsime jų ieškoti. Kiti žmonės randa, tai gal ir mes rasime.

Gerai sakai, bet tie lobiai dažniausiai yra užburti. Kaip mes burtus pašalinsime?

Ne visi gi lobiai užburti, o jei tokį aptiksime, tai ir burtus kuriuo nors būdu pašalinsime. O lobį suradęs, ganyti mesi, į miestą kartu išvažiuosime, drauge gimnazijoje mokysimės. O vėliau į tolimus, svetimus kraštus drauge keliausime.

Ne, niekur aš iš savo krašto važiuoti nenoriu,— atsakė Vladas,— visuomet jame pasiliksiu. Čia, tarp savų žmonių, taip gera, miela.

Tikrai, ir tėvelis sako, kad tik savame krašte žmonės gali būti visiškai laimingi. Ir aš niekur kitur gyventi nenoriu, o tik svetimus kraštus ir žmones pamatyti traukia,— sutiko su Vladu Petras.

Tikrai, reikia mums tų lobių ieškoti. Sekmadienį pavakare nueisime drauge pas Ylą, apie lobius paklausinėsime ir sal­džiųjų jo vyšnių paragausime. Sakė Yla, kad tokių skanių, saldžių vyšnių tai ir klebono sode nėra, ir klebonas pas jį ateina tų vyšnių. O Yla jų ne tik klebonui, bet ir mums, vaikams, nesi­gaili,— nusprendė Vladas.

— Gerai, nueisime,— pritarė draugui Petras.

Taip Petras su Vladu sutarė drauge ieškoti užburtų lobių miestelio apylinkėse. O dėl to vėliau jiedu patyrė įvairių nuoty­kių, kurie pateko ir į mūsų miestelio istoriją.

TĘSINYS…