UŽBURTI LOBIAI – PILIAKALNYJE

PILIAKALNYJE

Už plačios ir klampios „Peklos“ pelkės, kuri tęsiasi toli į ry­tus nuo klebono lankų ir per kurią net vasarą ne visi drįsta eiti, nes ir ji, ir per ją tekantis Musės upelis neišdžiūsta, Aitros ir Musės upelių santakoje buvo nedidelė salikė. Ją visi vadindavo Piliakalnio sala. Pats piliakalnis tai buvo kelių metrų aukščio apvalus, stačiais šlaitais kalnelis, kurio viename gale kyšojo dar kelis metrus iškilęs kauburys. Piliakalnio šlaituose kerojo seni medžiai, o jo viršūnėje augo tik žolė.

Gera buvo piliakalnio pieva. Bet, žolę nupjovus, šieno kupe­tos piliakalnyje buvo paliekamos iki žiemos. Tik žiemą, kai už­šaldavo pelkė ir per ją tekantis Musės upelis, žmonės galėjo tą šieną į namus nusivežti. O gražaus šieno piliakalnyje prišienau­davo nemaža, nes jo viršūnė buvo apie pusės hektaro ploto. Žemė čia buvo juoda lyg suodžiai ir todėl labai derlinga. Kazlų kaimo gyventojai, kuriems ta sala priklausė, labai norėjo piliakalnį javų lauku paversti, bet jį pasiekti net sausiausią vasarą buvo labai sunku: per „Peklos“ pelkę visiškai negalima pravažiuoti, o kuriuo nors būdu per Aitrą persikelti irgi neįmanoma, nes aplink toli, o, be to, kitoje Aitros pusėje — dvaro pievos ir lau­kai: jais važiuoti buvo griežtai draudžiama. Taip ir tūnojo sau paliktas ramybėje sunkiai pasiekiamas salos piliakalnis.

Nors mūsų miestelio apylinkėse buvo dar trys nedideli, leng­vai prieinami piliakalniai, tačiau saloje esantis buvo plačiau žinomas. Senasis Yla taip pat apie jį daugiau žinojo ir vieną va­saros šventadienio pavakarę susirinkusiems vaikams papasakojo įdomių padavimų. Tada pas jį buvo nuėję ir Petras su Vladu. Jie klausėsi ausis pastatę, o Yla porino nenuilsdamas:

— Žmonės sako, senovėje stipri pilis ant salos piliakalnio stovėjusi, bet vėliau ji į kalną nugrimzdusi. O tai va kaip atsi­tiko. Pilyje gyveno turtingas bajoras. Jis turėjo gražuolę dukterį. Laikas jau buvo panai tekėti, taigi pas ją nuolat lankėsi jaunikiai su piršliais. Tuo metu ant Ažušilių kalno irgi stovėjo pilis, o joje gyveno pikta ragana. Turėjo ta ragana suaugusį sūnų, kuris taip pat sumanė panai pasipiršti. Bet jis buvo labai bjaurus: neūžau­ga, žvairas, kuprotas, tai pana nė girdėt apie jį nenorėjo ir ište­kėjo į svetimą kraštą už gražuolio karalaičio. Bajoras pakėlė vestuvių puotą. O raganos sūnus, apie tai sužinojęs, labai su­pyko ir ėmė motinai skųstis, aimanuoti, kad pana už jo tekėti nenorinti. „Nesielvartauk, sūneli,— sako jam ragana,— nebus ji tavo žmona, neteks ir karalaičiui.“ Ir užbūrė piktoji ragana turtingojo bajoro pilį: su žmonėmis, su visais turtais nugrimzdo ji j žemę, o gražiąją paną ragana pavertė bjauria rupūže. Visai negiliai pilis žemėn yra nugrimzdusi. Kai kas piliakalnį jau yra bandę kasti: tuojau pilies stogą pasiekdavo.

O kam žmonės piliakalnį kasė? — paklausė kažkuris vaikas.

Ogi lobių užburtoje pilyje ieškojo. Daug įvairių brange­nybių yra toje pilyje, ir kas jas suras, liks turtingas žmogus.

Kaip žmonės tą pilį pasiekdavo? Juk per „Peklą“ pereiti negalima? — vėl kažkas paklausė.

Senovėje per „Peklos“ pelkę visi lengvai pilį pasiekti ga­lėjo. Per pelkę ėjo platus, sausas kelias. Kai pilis į žemę grimz­do, tai ir tas kelias pelkėn nugarmėjo. Bet po žolėmis ir dabar dar jis yra. Kas tą kelią žino, lengvai piliakalnį pasiekia. Dar neseniai tuo keliu žmonės vaikščiojo. Kartą lauke prie „Peklos“ vienas Kazlų bernas naktį ganė arklius. Tik žiūri — beateinanti prie jo tokia graži, baltai apsirengusi pana. Priėjusi ir sakanti: „Jaunuoli, esi drąsus vyras ir, jei panorėtum, galėtum mane ir pilį iš burtų išvaduoti. Jei išvaduosi, brangių dovanų nepagailė­siu. O išvaduoti nesunku: tereikia pabučiuoti tą, ką pirmą pilia­kalnyje sutiksi.“ Paklausė jaunuolis panos ir nuėjo į piliakalnį keliu per pelkę. Atėjęs dairosi, ką jam čia pabučiuoti teks. Žiūri jaunuolis — tiesiog į jį didelė ir bjauri rupūžė šliaužia. Visai ne to jis tikėjosi ir suabejojo: negi tą rupūžę jam reikia bučiuoti? O rupūžė jau visai arti, jau savo bjaurią leteną kelia ant jo basos kojos, nori užropoti. Iš arti ji dar bjauresnė. Koktu jaunuoliui pasidarė, ir supykęs paspyrė ją, o pats leidosi nuo piliakalnio, kiek tik kojos neša. Staiga klauso — užpakaly kažkas graudžiai graudžiai verkia. Atsigrįžo jaunuolis, žiūri — ant piliakalnio jo matyta pana rauda pasikukčiodama. Ir sako ji tam kvailam bernui: „O, jaunuoli, nepanorėjai manęs ir pilies iš piktųjų burtų išvaduoti!.. Juk rupūžė tai buvau aš pati. Piktoji ragana ja mane pavertė. Dabar vėl turėsiu septynerius metus požemy be saulės kentėti ir kito drąsuolio laukti.“

Seniau, dar baudžiavos laikais, tame piliakalnyje buvo vienas įdomus atsitikimas. Gyveno Kazlų kaime vargingas žmo­gelis. Visą dieną drauge su kitais baudžiauninkais turėjo jis dvare nugarą lankstyti, savo lauką galėjo apsidirbti tik pavaka­rėm ir šventadieniais. Kartą tas vargšas žmogelis norėjo va­kare dar savo rėželį prie „Peklos“ pelkės išarti. Visą dieną dvare dirbęs, ir jis, ir jo kumelaitė vos pakrutėjo iš nuovargio. Nuvarė žmogelis vieną vagą, kitą, o kumelaitė ir visai sustojo. Atsisėdo ir jis ant ežios kiek atsipūsti. Sėdi paniuręs ir mąsto apie sunkų savo gyvenimą. Tik staiga klauso: tarsi jį kas šaukia. Pakėlė žmogelis galvą: ogi bestovįs priešais jį kažkoks nepažįstamas ponas. Jis ir sakąs žmogeliui: „Eime su manimi į pilį, man reikia tavo pagalbos. Jei varge padėsi, jokių turtų tau nepagailėsiu, o visus baudžiauninkus laimingus padarysiu.“ Nuėjo žmogelis su tuo ponu į piliakalnį, žiūri — čia gi ne tuščias kalnas: jame gra­žūs rūmai bestovį. Pravėrė ponas pirmas medines duris, ir abudu suėjo į vidų; praėjo dar geležines ir pro trečiąsias — iš vario nu­kaltas — pateko į didelę gražią svetainę. O toje svetainėje — ilgas stalas bestovįs, visas valgiais ir gėrimais apkrautas. Prie jo sėdi paniurę jaunavedžiai ir aibė ponų bei ponių. Sėdi ir tyli. O ant duonos pačiam stalo vidury — žiūri žmogus ir nebetiki pats savo akimis — tupi didelė bjauri rupūžė.

Ponas ir sako žmogui: „Didelę puotą savo dukters sutuoktu­vėms surengiau, daug į ją ponų ir ponių sukviečiau, ir linksmai sau puotavom. Sumanė jaunavedžius pasveikinti ir mano bau­džiauninkai, su duona ir druska į pilį atėjo. Pasijuokiau aš iš jų dovanos ir išvariau supykęs iš pilies, o jų duoną šunims išme­čiau. Sunkiai mane už tai dievas nubaudė. Ant duonos atsitūpė toji bjauri rupūžė ir visus užkerėjo: niekas negali nei valgyti, nei gerti, o laikas jau puotą pradėti. Padėk, gerasis žmogau, išnešk tą rupūžę laukan, iš rankų nepaleisdamas. Gausi, ko tik panorėsi.“ Geros širdies buvo žmogus, pono pagailėjo, o, be to, ir pralobti troško. Ilgai negalvodamas, griebė jis tą bjaurią ru­pūžę ir, ja nešinas, pasuko iš svetainės. Bet kas per stebuklas! Kas žingsnis rupūžė žmogaus rankose vis didėjo, sunkėjo ir bjauresnė darėsi. Vos beišėjo žmogelis su rupūže pro varines duris, o jau pro antrąsias — geležines — su savo našta vargais negalais tepralindo. Kai pasiekė medines duris, bjaurioji rupūžė buvo taip pasunkėjusi ir išsipūtusi, kad vargšas žmogelis ko galo negavo, pro jas besisprausdamas. Stūmėsi, stūmėsi, pavargo, prakaitu apsipylė ir, norėdamas nusišluostyti, užmiršęs pono žo­džius, paleido rupūžę iš rankų. Nusikvatojo rupūžė ir vėl ant duonos užsikraustė. Tuo metu viskas pradingo. Atsipeikėjo žmo­gelis: vėlyva naktis, jis besėdįs ant ežios, čia pat ir jo kumelaitė, į žagrę įkinkyta, snaudžia.

O gal dabar jau piliakalnyje nėra jokių turtų? — paklausė vienas vaikas.

Yra,— rimtai patvirtino Yla.— Mano amžiną atilsį tėve­lis sakė, kad tame piliakalnyje buvusi didelė skylė, į ją akmenu­kus jis su vaikais mėtydavęs. Ilgai akmenukas skyle krisdavo, kol jos dugną pasiekdavo. Kažkaip kartą bejuokaudami vaikai pastvėrė vieno berniuko naują kepurę ir įmetė skylėn. Graudžiai pravirko vaikas, gailėjo savo naujosios kepurės ir prašėsi jį į tą skylę nuleisti jos pasiimti. Surišo vaikai draugą vadelėmis ir nuleido, o po kiek laiko jį atgal ištraukė. Žiūri — draugas pilną kepurę aukso beturįs. Pradėjo teirautis, kas jam tą auksą davęs. Vaikas sakėsi skyle į didelę svetainę patekęs. Toje svetainėje priešais veidrodį graži pana sėdėjusi ir savo ilgus plaukus šu­kavusi. Klausianti pana berniuką, ko jam čia prireikė, o jis verk­damas ėmęs savo kepurės prašyti. Paėmė pana kepurę, priėjo prie skrynios ir, prisėmusi iš jos pilną kepurę aukso, padavė berniukui.

Įsigeidė aukso ir kiti vaikai. Vienas pavyduolis kaip mat nu­sitraukė nuo galvos kepurę ir sviedė į skylę, o paskui prašėsi draugų nuleidžiamas. Nuleido draugai jj j skylę, ilgai ilgai lau­kė, kada jis vadeles truktels, ženklą duos jį traukti, bet nesu­laukė. Patys ėmė vadeles ringuoti. Sunku buvo traukti. Na, mano vaikai, aukso laimėsią, o ištraukę žiūri — pavyduolis ber­niukas nebegyvas. Sako žmonės, kad toji skylė dar ir dabar pi­liakalnyje esanti.

Šie Ylos pasakojimai apie salos piliakalnį sudrumstė mūsų draugų, Petro ir Vlado, ramybę. Jie visai nuoširdžiai patikėjo, kad ten tikrai nugrimzdusi užburta pilis, o joje daug gėrybių esą. Mūsų narsuoliai tvirtai pasiryžo žūt būt į piliakalnį patekti, atsi­kasti užgriuvusią skylę ir surasti užburtus lobius. Tada Vladas galėsiąs mokytis.

O kaip mes į piliakalnį pateksime? Juk per „Peklą“ ne­išbrisime? Dvaro laukais vaikščioti negalima! — suko galvą Vladas.

Senu keliu, kuris, kaip sako Yla, po žolėmis vandenyje nugrimzdęs, jo paieškosime,— priminė Petras.

Gerai,— sutiko Vladas,— pamėginsime, nes kitaip prie piliakalnio neprieisi.

Vieną laisvesnę popietę draugai su kastuvais ilgai slankiojo „Peklos“ pakraščiais, ieškodami slapto kelio į piliakalnį. Dau­gelyje vietų jie bandė bristi, bet kojos giliai grimzdavo, niekur neatsispirdavo į kietą pagrindą: slapto kelio ar bent brastos nebuvo nė žymės. Vienoje vietoje besidairydamas, Petras paste­bėjo, kad per kalnelį, kuris čia pat prie pelkės kyšojo, eina kaž­koks jau užartas ir užsėtas įdubimas, lyg tikras kelias kada buvęs.

• Štai kur kelias! — linksmai sušuko jis.— Žiūrėk, šita kryp­timi jis į piliakalnį eina, štai jo įdubimas per tą kalnelį.

Apžiūrėjęs ir Vladas sutiko su draugo nuomone.

• Tai čia ir reikia jo ieškoti,— pasakė Vladas ir drąsiai ėmė bristi piliakalnio link, kartele baksnodamas į dugną. Ir tikrai, kartelė tučtuojau atsitrenkė į kietą pagrindą: visas aptekęs mau­rais, kelias buvo visai negiliai. Kiek pasižvalgę, vaikai ėmė juo slinkti toliau. Tai buvo 3—4 metrų pločio kietai suplūktas grin­dinys, kaip ir visa pelkė, apaugęs aukšta žole. Iš šalių tas kelias buvo vietomis sutvirtintas akmenimis, o vietomis vienas prie kito sukaltais rąstais. Šalia kelio kai kur jų kartys dugno nepasiekdavo.

Nustatę teisingą kryptį, vaikai pamažu brido vis tolyn. Sunki buvo toji kelionė: visa pelkė apsitraukusi tankia žole, o per ją negi lengvai pabrisi. Po kurio laiko vaikai žiūri, kad jie ne į pi­liakalnį, o visai kita kryptimi pasukę.

Kur mes einame! — sušuko Vladas.— Ana kur piliakalnis pasiliko!

Keliu einame,— atsakė jam pirma brendąs Petras.— Ke­lias čia, šita kryptimi eina.

Po kiek laiko, vaikų nuostabai, kelias pelkėje visai baigėsi. Priėję jo galą, vaikai badė kartimis, bet visur buvo tik gili pelkė. Ką daryti? Toliau eiti negalima. Reikia grįžti, ir vaikai pa­suko atgal.

• Vladai, štai kur kelias,— staiga tarė Petras, kuris atgal taip pat pirmas ėjo ir kartimi kelią atrado sukantį kažkur į de­šinę.— Eikime juo.
• Eikime,— sutiko Vladas. ,

Netrukus jie vėl kelio galą priėjo. Bet dabar, jau apsipratę su paslaptingojo kelio klastomis, stropiai kartimi grabaliodami, greičiau tikrąjį kelią surasdavo ir kas kartą vis toliau ir toliau į pelkę brido. Pagaliau nusikamavę vaikai laimingai pasiekė pi­liakalnį. Netikėtai pasirodę, jie čia sukėlė didelį triukšmą. Žmo­nių nelankoma sala vasaros metu buvo tikra įvairių paukščių karalystė. Čia, niekieno nebaidomi, veisėsi garniai, gervės, lau­kinės žąsys, antys ir daug kitų pelkių ir vandens paukščių. Vla­dui ir Petrui įsibrovus, išsigandę paukščiai klykė, gageno, spy­gavo, sprukdami į visas puses ir skubėdami slėptis žolėje ar krūmuose.

Kiek atsikvėpę, nekreipdami dėmesio į paukščių išgąstį, vai­kai pradėjo saloje ieškoti paslaptingosios skylės. Visą piliakalnį, jo viršūnę, šlaitus vaikai apžiūrėjo net po keletą kartų, bet pa­slaptingosios skylės kaip nebūta. O be jos nepasieksi ir nu­grimzdusios pilies.

Petrai,— nusivylęs tarė Vladas,— jei nėra skylės, tai pa­mėginkime prisikasti iki nugrimzdusios pilies stogo, juk Yla pa­sakojo, kad ji visai negiliai ir kažkas jau buvo prisikasęs.

Pamėginkime,— sutiko Petras.

Parinko vaikai piliakalnio viršūnėje vietą ir įniko kasti. Nu­plėšę velėną, jie rausėsi gilyn į jo purią juodą žemę. Kastuvai smigdavo lengvai, tik dažnai atsitrenkdavo į sudūlėjusius akme­nis, išversdavo senų molinio puodo šukių ar sutrūnijusių kaulų, bet iš pradžių vaikai į tuos radinius nekreipė dėmesio. Iškasę gana gilią duobę, jie pasiekė raudoną gryną molį. Jį kasti buvo labai sunku, ir vaikai greitai pavargo. Pagaliau Vladas pradėjo abejoti dėl darbo vaisių:

Žinai, Petrai, čia mes nugrimzdusios pilies neprisikasime. Štai jau seniai grynas molis. Čia pilies nebus.

Pamėginkime kasti kitoje vietoje,— pasiūlė Petras.

Kiek atsipūtę, vaikai pradėjo rausti kitur. Bet ir čia jokio pilies stogo nerado, nors duobę juodame žemės sluoksnyje buvo dar gilesnę iškasę. Vaikai joje visai pasislėpė. Taip besirausdami, net nepastebėjo, kad purus žemės sluoksnis gresia juos užgriūti. Staiga vienas kraštas ėmė trupėti ir šlumštelėjo į duobę, užpildamas žemėmis vaikus iki pat krūtinės. Kojų jie negalėjo nė pajudinti. Vlado kastuvas liko po žemėmis, tik Petras dar tebe­turėjo savąjį, tačiau ir tas iki pat rankenos buvo žemių užpiltas, ir jį vos beištraukė. Daug vargo turėjo vaikai, kol iš užgriuvu­sios žemės išsikapstė ir išlipo ant kietos piliakalnio viršūnės.

O jau ir vakaras čia pat. Visa pelkė gaubiasi rūku.

Matyt, teisybę Yla sakė: pilis užburta, ir mums jos nepa­siekti,— nusivylęs pastebėjo Vladas.

Tikrai užburta,— sutiko Petras.

Pažarstęs išraustą žemę, jis rado kažkokią šukelę.

Štai kokia įdomi šukelė, kokiais raštais ji padabinta.

Tikrai.

Pasirinksime daugiau.

O kam jos reikalingos?

Tėveliui parodysiu, jis pasakys, kam jos buvo reikalingos ir kada padarytos.

Šukeles tai parodyk, bet nesakyk, ko mes piliakalnyje ieškojom.

Kodėl?

Kad piliakalnyje esančių turtų nepaimtų. Tavo tėvelis mokytas žmogus. Jis greit burtus panaikins ir paims turtus. Ge­riau mes čia dar kartą ateisime.

Teisingai sakai, apie turtus kalbėti negalima.

Taigi.

Vaikai prisirinko pilnas kišenes įdomių šukelių ir leidosi atgal per pelkę paslaptinguoju keliu. Dabar jau greičiau brido, nes buvo apsipratę su jo klastomis. Netruko jie namus pasiekti.

TĘSINYS…