UŽBURTI LOBIAI – VALIULIO AKMUO

2018 spalio 5

VALIULIO AKMUO

Sekmadienio pavakare pas Ylą vėl susirinko vaikų būrys. Senukas juos linksmai sutiko ir vėl daug naujo papasakojo. Šį kartą teko išgirsti apie Valiulio akmenį.

— Alkos gojelyje prie Karališkių ežero guli didelis Valiulio akmuo. Štai ką apie jį seni žmonės porina. Po Valiulio akmeniu skylė buvusi. Pro tą skylę vis išlįsdavęs kipšiukas ir, pasivertęs kurpiuku, ant akmens sėdėdamas siūdavęs batukus… Nelaimin­gas buvęs kipšiukas: vos tik jis ant akmens atsisės ir pradės batukams padus kalti, kaip mat debesys aptraukia dangų, lietus papliumpa kaip iš kibiro, o Perkūnas kad ims trankytis. Supyks kipšiukas, patursins Perkūnui pasturgalį ir tučtuojau smunka į skylę. Labai supykdavo Perkūnas ir kad trenks į kipšiuką: vos suskubdavo nelaimingasis po akmeniu panerti.

Daug kartų Perkūnas norėjo kipšiukui užtvoti, bet tik akmenj kliudydavo. Didelę akmens dalį jis buvo nuskėlęs ir daug savo kulkų prie jo per septynis sieksnius į žemę suvaręs. Jos tik po septynerių metų j paviršių teiškildavo. Dažnai žmonės prie Va­liulio akmens Perkūno kulkų randa. Tokios įdomios tos kulkos, visiškai kaip kirvukai, tik iš akmens nukaltos. Renka žmonės tas Perkūno kulkas sutinusiems karvių tešmenims trinti.

Taigi, sėdėdavo kurpiuku pasivertęs kipšiukas, toks susitrau­kęs, kuprotas, ir siūdavo batukus. Praeinantiems pro šalį žmo­nėms siūlydavo juos pirkti, girdavo, kad jų sudėvėti negalima. Nuėjo kartą į gojelį netoli akmens grybauti Adomaičio mergina. Kipšiukas pasiūlė batukus ir jai. Tokie gražūs geltoni batukai, net akį veria, o kipšiukas tik giria juos, tik giria: per tris mėsėdus šokdama jų nesudėvėsianti. „Tai gal brangiai už batukus prašai?”— klausia mergina. O tas ir siūlo: „Tu pirmiau juos pa­dėvėk, užmokėti ir vėliau galėsi.” Susigundė mergina, paėmė batukus. Šoko ji tais batukais vieną mėsėdą — nė žymės nėra. Šoko antrą, o batukai kaip nauji. Baigiasi jau ir trečiasis mėsėdas, o jie tarsi dar stipresni pasidarė. Ūžia jaunimas Užgavėnių vakarą, o mergina tiesiog šėlte šėlsta, šoka trypia per naktį, kad tik batukai susidėvėtų ir kurpiukui už juos nereikėtų mokėti. Vidurnaktį, kai bažnyčios varpai paskelbė gavėnios pradžią, jau­nimas baigė linksmintis ir išsiskirstė į namus. Patraukė namo ir Adomaičio mergina. Tik žiūri — ne namo, o prie Valiulio akmens beeinanti. Patys batukai ją ten veda. Nori juos numauti — ne­gali. Suprato mergina, kad batukai užburti: atėjo laikas už juos kurpiukui mokėti. Ką darys, eina prie Valiulio mergina, o ant akmens jos kurpiukas belaukiąs. „Na, mergele, ar stiprūs mano batukai, ar gerai per trejus metus linksminaisi? Atėjo laikas man už batukus mokėti.”—„Ko už juos nori?”—klausia mergina. „Nebrangiai prašau — tavo sielos”,— atsakė kurpiukas.

Laukė tėvai merginos per naktį — nesulaukė. Ir rytui išaušus vis dar duktė negrįžta. Baisiai supyko tėvai. O tuo metu kaimynų vaikai atbėga išsigandę ir rėkia: „Dėde, dėde, Marijona ant ša­kos prie Valiulio akmens pasikorusi, o jos batukai ant akmens stovi!”

Subėgo tėvai, kaimynai, žiūri — tikrai ji ant medžio šakos bekybanti, o josios visiškai nauji batukai užkelti ant akmens. Suprato tuomet žmonės, kad ant Valiulio ne koks kurpiukas, o pats kipšiukas, pats velnias sėdėdavo. Merginą pakapyje pa­laidojo, o batukų tai niekas nebeėmė, nors jie buvo visai kaip nauji. Nenorėjo žmonės dėl jų sielos prarasti. Ir ilgai jie ant akmens stovėjo. Norėdami piktos pagundos išvengti, žmonės susiprato akmenyje kryžių iškalti. Nuo to laiko pradingo užburti batukai ir pats kipšiukas ant jo daugiau nebesirodo.

Tai mergina! Per trejus metus batukų nesuavėjo. O man trejų vieniems metams neužtenka. Tėvelis net pabara kartais, kad taip greit nuplėšiu. Aš ir užburtus batukus greitai suavė­čiau,— pastebėjo visuomet batuotas gimnazistas Petras.

O kad taip man tuos batukus…— pratarė Vladas, pažvelg­damas į savo basas, purvinas ir suskirdusias kojas,— man jų visai trisdešimčiai metų užtektų. Praėjusią žiemą mirusio tėvo batus Visai nuplėšiau. O stiprūs buvo! Tėvelis sakė, kad juos dar senelis buvo pasisiūdinęs ir visą savo amžių šventadieniais su jais vaikščiojęs.

Nenorėkite velnio užburtų batukų, vaikai,— rimtai tarė Yla.— Nors gražūs ir stiprūs jie bus, bet į pagundą nuves. Sakė seni žmonės, kad po Valiulio akmeniu dideli pinigai užkasti ir kipšiukui buvo pavesta juos saugoti. O kad po tuo akmeniu tikrai yra lobis, rodo ant jo iškalta pasaga. Pasakojama, kad nesunku, esą, tą lobį paimti. Tereikia iš po jo išsirausti mažą akmenuką ir jį tris dienas burnoje, žodžio nepratariant, laikyti. Trečią naktį, dar gaidžiams nesugiedojus, prie Valiulio akmens nueiti, iš bur­nos akmenuką išsiimti ir, juo triskart į akmenį pabeldus, su­šukti: „Valiuli, Valiuli, duok pinigų!” Pasikels tuomet į viršų sunkus Valiulio akmuo, atsivers skrynios dangtis, ir semkis aukso kiek nori.

Gal jau to aukso po Valiulio akmeniu seniai nebėra,—pa­klausė Petras.

Būti tai yra,— rimtai tvirtino Yla.— Nors ir atrodo, kad jį lengva paimti, o pabandyk žmogus tris dienas akmenuką, žo­džio nepratardamas, burnoje išlaikyti. Daug kas bandė, bet trijų dienų ištylėti negalėdavo. Kaimynai, boba, vaikai pablūdusiu laiko, visaip erzina. Neišlaiko žmogus, supyksta, o supykęs ir nepastebės, kaip spjovęs visus po velnių pasiųs. Na ir baigta. Antrą kartą nė nebando akmenuko burnoje laikyti ir tylėti. Taigi turtai dar ir dabar po Valiulio akmeniu guli,— užbaigė Yla savo pasakojimą.

Kitą dieną į ganyklą pas Vladą atėjo Petras, ir mūsų draugai ilgai kalbėjosi apie Valiulio akmenį ir po juo pakastus pinigus.

  • Žinai ką, Vladai,— tarė Petras,— pabandykime mes tą užburtą auksą iš po Valiulio akmens paimti. Argi mes tris dienas akmenuko burnoje tylėdami neišlaikysime? O auksą pa­ėmę, knygų ir batukų nusipirksime. Mokytis galėsi.
  • Tai eisime prie Valiulio akmenukų pasiimti,— sutiko Vla­das.— Tik palauk, perpietei į miestelį galvijus parginsime.

Parvarę ir sutvarkę bandą, draugai nuskubėjo takeliais per laukus į Alkos gojelį prie Karališkių ežero, už kokių trijų kilometrų. Pasiekę gojelį, draugai ilgai ieškojo paežerėje lazdynų ir visokių krūmų tankumyne Valiulio akmens. Pagaliau jį su­rado. Didelis buvo akmuo, sulig geros kaimo pirties. Nuo akmens galo buvo du gabalai nuskelti ir gulėjo čia pat. Brūzgyne lindė­damas, akmuo buvo visas kerpėmis ir samanomis apaugęs. Šoko vaikai prie akmens ir pradėjo nuo jo samanas lupinėti.

  • Štai ir kryžius! — sušuko Vladas, švariai nugramdyto akmens paviršiuje pastebėjęs iškaltą kryžių.— Tiesą Yla sakė. Bet koks jis keistas, jo skersinė ir statinė kryžmos lygios. O čia ir daugiau kažkokių ženklų besama,— stebėjosi Vladas, didesnį plotą nuo samanų apvalęs ir pamatęs akmens paviršiuje kažko­kius neaiškius ravelius.

Prie Vlado prisidėjo Petras, ir, tą plotą švariai nuvalę, juo­du pamatė, kad čia ne tik kryžius išrantytas, bet dar greta spin­duliuota saulė ir mėnulis.

  • Ką jie reiškia? — pažinęs ženklus, samprotavo Petras.— Kas ir kuriam reikalui juos yra iškalęs?

Bet nei jis pats, nei Vladas negalėjo atsakyti į tuos klausi­mus. Atrasti ženklai sužadino vaikų smalsumą.

Gal dar kokių ženklų yra? — domėjosi Petras. Vėl vaikai ėmė gramdyti samanas.

O štai ir pasaga! — sušuko Petras, pastebėjęs iškaltą ant akmens pusapskritimį, tačiau, geriau įsižiūrėjęs, pastebėjo kit­ką.— Tai ne pasaga, o lankas, va čia ir strėlė per jį iškalta,— aiškino jis pažintą ženklą Vladui.

Tai ne pasaga? — nusivylęs teiravosi Vladas.

Ne, tikrai lankas su strėle! — patvirtino Petras.

Tai gal ir lobio nebus, jei nėra pasagos? Yla sakė, kad tikrai Valiulio akmenyje ji iškalta.

  • Gal kur kitoje vietoje? — spėliojo Petras.— Paieškosime. Vaikai vėl pradėjo samanas nuo akmens laupyti ir aptiko dar kažkokių neaiškių ženklų. Ilgai jie tuos ženklus tyrė. Įžiūrėti juos buvo labai sunku.

—- Šitas lyg žmogų vaizduotų,— aiškino Petras, pirštu va­džiodamas iškaltu raveliu.— Štai galva, rankos, kojos. Čia kaž­koks paukštis, o čia…

  • Ne žmonių, ne paukščių, o pasagos reikia ieškoti,— ne­kantravo Vladas, įnirtingai gramdydamas akmenį toliau.

Ilgai vaikai samanas skutinėjo. Visą akmenį nuvalė, visą rūpestingai apžiūrėjo, bet pasagos nesurado. , — Gal ir lobio jokio po tuo akmeniu nėra? — abejojo Vladas

O gal žmonės tą lanką pasaga laikė ir lobį po juo padė­jo? — tvirtino Petras.

Tai paimkime akmenukus ir, tris dienas ištylėję, ateisime Valiulio pinigų prašyti,— pasiūlė Vladas.

Draugai ėmė po Valiulio akmeniu raustis, mažų akmenukų ieškoti. Kiek pasirausęs, kietoje, sumintoje žemėje Petras rado gražų akmeninį kirvuką. Tai buvo tikras kirvukas: nugludintas, ir skylelė kotui išurbinta.

—- Žiūrėk, Vladai, kokį gražų kirvuką radau,— gyrėsi Petras.

Tai Perkūno kulka. Jomis, kaip sakė Yla, Perkūnas kip­šiuką ant Valiulio akmens šaudė,— aiškino Vladas.

Reikia kirvuką paimti, tėveliui parodysiu,— pasakė Pet­ras ir šmakštelėjo jį į kišenę.

Netrukus vaikai rado po mažą akmenuką. Pasiėmę skubėjo grįžti namo, ketindami kitą dieną iš pat ryto juos į burną įsidėti ir tylėti tris dienas.

Rytą atsikėlęs, Petras paėmė akmenuką į burną, tylomis pa­pusryčiavo ir, bijodamas, kad motina ar tėvas neprakalbintų, po pusryčių tučtuojau išėjo iš namų.

Nelaimei, Petrą tuoj pamatė miestelio vaikai. Pastebėjęs at­bėgančius draugus ir nenorėdamas su jais susitikti, Petras nu­kūrė į laukus. Vaikai pradėjo jį vytis. Kur dingti? Laimė, čia pat ganyklų krūmai, o už jų —Javrų brūzgynai nebetoli. Sumanė Petras juose pasislėpti ir leidosi, kiek kojos neša. O vaikai irgi neatsilieka. Krūmus pasiekė uždusęs, vos teištūrėdamas burnoje tą nelemtąjį akmenuką, ir, kiek giliau įlindęs, pasislėpė. Atbėgę vaikai ilgai jį šaukė, ieškojo, bet jis tylėjo. Labai norėjo Petras vaikams atsiliepti, bet, pasiryžęs tris dienas ištylėti, save nuga­lėjo. Vaikai pagaliau nutilo ir išsiskirstė. Krūmuose Petras iš­buvo iki pat vakaro. Namo sugrįžęs, jis tylėdamas pavakarie­niavo ir atsigulė.

Kitą dieną Petras nutarė pasilikti namie. Jis įsitaisė kertėje su knyga rankose. Bet ir skaityti buvo sunku. Graži, šilta diena viliote viliojo Petrą iš namų, ir knyga visai jo nedomino. Laikas slinko labai pamažu. Pagaliau šiaip taip jis sulaukė pietų. Visi susėdo už stalo.

— Tylite, tarsi šermenys būtų mūsų namuose. Kas nutiko? Petrai, kodėl antrą dieną tavo balso negirdžiu? Ar besveikas? Gal ką skauda? — nutraukė tylą daktaras.

Labai norėjo Petras mylimam tėveliui atsakyti, bet laiku susi­griebė: įkimšo šalia akmenuko į burną geroką kąsnį ir papurtė galvą. O tuo metu kažką pasakė motina ir tėvo dėmesį nukreipė.

Petras išvargo namuose iki vakaro. Jis ir antrą dieną laimingai ištylėjo.         ;

Trečia diena vėl buvo graži. Nebegalėdamas nustygti na­muose, Petras sumanė išeiti į laukus ir dieną praleisti kur nors parugėje. Susiradęs ramią vietelę, išsitiesė ant žolės prieš sau­lutę pasilepinti. Ilgai jis vartėsi nuo vieno šono ant kito, mąstė, svajojo ir pagaliau, karštų spindulių glamonėjamas, užmigo. Pabudo Petras, žiūri — jau saulutė ritasi dangaus skliautu že­myn, namuose pietų laukia. Ir taip dažnai jam nuo motutės ten­ka, kad vėluojasi, o čia ir valgyti norisi. Ilgai negalvodamas, Petras pakilo ir nukūrė namo. Netoli miestelio staiga topt j gal­vą: ,,0 kur akmenukas?” Pamaišė liežuviu burnoj — tuščia. Matyt, parugėje bemiegant jis bus išriedėjęs. Net ašara ištryško Petrui: taip ilgai jis akmenuką burnoje išlaikė, tiek išsikamavo —ir taip kvailai pamesti! Ką darysi, antrą kartą jau nebe­galima imti, antru akmenuku Valiulio neprišauksi.

Daug vargo turėjo su savo akmenuku ir Vladas. Kiti du vai­kai, kurie drauge su Vladu ganė, jei pamatydavo, kad kuri karvė ar ožka nuo bandos atsiskyrė ir į desentininkų javus traukia, rikteldavo, ir tos paklususios sugrįždavo atgal. Negalėdamas šaukti, Vladas turėjo bėgioti ir varinėti prie bandos atsiskyrusius galvi­jus. Visai nusiplūkė per dieną taip belakstydamas. Į  pavakarę vos kojas bepavilko, bet ištylėjo. Kitą dieną vėl tas pats vargas, o čia dar anuodu piemenys, nepaprasto Vlado tylumo nustebinti, stengėsi jį visaip prašnekinti: kalbino, juokėsi, pokštavo, erzino, bet Vladas nieko nepaisė. Ir trečią dieną jis laimingai ištylėjo, nors draugai dar labiau erzino ir juokėsi. Namie tylėti jam buvo nesunku. Maža jis su motina tesimatydavo: pažadins sūnų iš ryto, pavalgydins ir išeina į miestelį prie kokio nors darbo, o jis gena bandą. Vidudieniais motina dirbdavo, Vladas vienas pie­taudavo, o vakare, abu per dieną nuvargę, skubėdavo vakarie­niauti ir gultis, retai kokiu žodeliu tepersimesdami. Motina mie­gojo troboje, o Vladas — tvarto palėpėje ant šieno.

Ištylėjęs trečią dieną, Vladas džiūgavo. Jau nebetoli laimė! Sutems, ir šit jis su akmenuku burnoje prie Valiulio nubėgs, į jį pabeldęs sušuks: „Valiuli, Valiuli, duok pinigų!” Pasikels akmuo, atsivers skrynios dangtis, semkis aukso kiek nori. Paskui naują eilutę, batus pasisiūdins, knygų pirks, mokysis, o ir moti­nai galės padėti. Taip besvajodamas, Vladas tylomis pavakarie­niavo ir užlipo į tvarto palėpę kiek nusnūsti. Gulantis atsikišęs šiaudas netikėtai jam bakstelėjo į nosį. Sučiaudėjo Vladas, o ak­menukas iš burnos ėmė ir iškrito. Ilgai tą vakarą verkė Vladas, bet pagaliau, išvargęs per dieną, užmigo.

Nepasisekė draugams Valiulio užburtąjį auksą paimti.

TĘSINYS…