UŽBURTI LOBIAI – AVINĖLIO BANGOSE

2018 spalio 6

AVINĖLIO  BANGOSE

Ar žinote, vaikai, Avinėlio ežerėlį už ganyklų tarp Milžin­kapio smėlyno kalnų?—senasis Yla paklausė susirinkusių šventadienį pas jį vaikų.

Žinome! — choru atsiliepė vaikai.— Jame daug karosų, tik sunku juos sugauti, dumblo dugne gausu.

E… e… Avinėlyje ne vien tik karosų, kai ko ir geresnio yra. Jo dugne dvylika statinaičių aukso, švedų paskandinto, guli!

Šie Ylos žodžiai labai vaikus sudomino.

O kodėl jį paskandino? Papasakokit, seneli! — suskato Ylą prašyti vaikai.

Gerai, bet reikia pradėti viską iš pradžių. Ar žinote, kaip Avinėlis atsirado ir kodėl jis taip vadinamas?

Nežinome.

Taigi, pasiklausykite. Kartą senovėje vieną gražią vasa­ros dieną ant Milžinkapio smėlyno nugulė debesiukas. Mažas de­besiūkštis, bet toks triukšmingas: žaibuoja, blyksi, perkūnus svaido ir vis apie smėlyno kalnus suka. Pabūgo piemenys audros ir ėmė varytis gyvulius namų link. Gena, skuba, tik viena mer­gaitė pamatė, jog nėra jos avinėlio, ir kad suriks: „Kur mano avinėlis?!” Kai suriko mergaitė, debesis taip ir leptelėjo į tarpukalnę. Atsirado toje vietoje ežerėlis, kurį žmonės ir pavadino Avinėliu. Senovėje ežerai dažnai debesimis padangėje slankiojo ir, jei kas jų vardą atspėdavo, tai jie tuojau toje vietoje nusileis­davo. Daug tokių ežerų yra.

O kaip švedų auksas į jį pateko?

Dabar tai ir apie švedų auksą paklausykite,— ramiai kal­bėjo vaikams senelis Yla.— Seniau švedai su lenkais ilgai ka­riavo. Kartą juos lenkai ant Milžinkapio kalnų apsupo. Dieną, antrą, trečią kovėsi švedai su lenkais. Daug jų toje kovoje krito. Mato — neišsilaikysią, teksią jiems visiems čia savo galveles pakloti, tai visą auksą — o jo dvylika statinių turėjo — nuo kalno paritino ir Avinėlyje nuskandino. Greitai visi švedai kovoje krito. Visi jie Milžinkapio smėlyne ir palaidoti. Ana, kiek žmonių griau­čių vėjas smėlyje išpūkštė. Po smarkesnės audros vien tik kaulai baltuoja. Tai vis nelaimingųjų švedų kauleliai. Ir ko jie į mūsų kraštą vilkosi? Jie turėjo dar vieną statinę sidabrinių pinigų, tai kai ją nuo kalno į Avinėlį paritino, ėmė ir suiro šulai, pinigai smėlyje pažiro. Jų ir dabar dar žmonės Milžinkapio smėlyne randa. Kai kas tai pilnas kepures sidabrinių pinigų prisirinkdavo.

– Kodėl tas smėlynas Milžinkapiu vadinamas? — paklausė kažkuris vaikas.

Milžinai ten yra palaidoti,— sako Yla.— Senovėje žmonės buvo milžinai. Sėdi, būdavo, vyras ant vieno kalno, o pypkę kemšasi kitame kalne. Moterys irgi milžinės buvo: stovi ant vieno kalno, o kitame maišo samčiu puodą su viralu. Vėliau milžinai išnyko: ar tai nuo maro, ar kurios kitos ligos. Jų jau ir kaulai sutrūnijo, tik ta vieta, kur jie palaidoti, dar ir dabar Milžinkapiu vadinama.

Stebėjosi vaikai, kad senovėje tokie dideli žmonės gyveno, norėjo apie juos daugiau paklausinėti, bet Yla vėl ėmė pasakoti apie paskandintą Avinėlyje švedų auksą.

Kad aukso Avinėlyje yra, tai visi žino. Kai dar ponas gyvas buvo, į dvarą kartą atvažiavo kažkokie svetimos šalies didikai. Ilgai jie su ponu tarėsi. Daug kartų važiavo Avinėlio pažiūrėti. Jie buvo atvykę švedų aukso iš Avinėlio dugno iš­griebti. Bet kaip jį iš ten paimti? Sumanė ponai per smėlyną di­delį griovį iškasti ir iš Avinėlio vandenį nuleisti: tada būsią ga­lima ir auksą paimti. Pasamdė jie žmonių ir pradėjo tą griovį kasti. Bet, matyti, tas švedų auksas yra užburtas. Kiek žmonės per dieną iškasdavo, naktį vėl smėlis užpildavo. Ilgai kamavosi ponai su tuo grioviu ir, nieko nepešę, metė jį kasti. Atrodo, kad darbas visai nesunkus. Smėlį kasti lengva, o Avinėlis, pažiūrėti, tai daug aukščiau tarpukalnėje guli negu „Peklos” pelkė. Jei tik tą griovį prakasus, tai kaip mat vanduo nubėgtų, ir imk tuomet švedų auksą iš sauso dugno.

Tas Ylos pasakojimas mūsų lobių ieškotojams, Petrui ir Vla­dui, giliai įstrigo į galvą. Ar nepabandžius švedų aukso Avinė­lyje jiems paieškoti, patikrinti, ar tiesą Yla kalbėjo. Jei statinai­tės su auksu tikrai Avinėlio dugne guli, tai jas kartimis lengva aptikti, o radus galima bus kaip nors ištraukti.

Ilgai netrukę, vieną popietę Petras su Vladu ėmė braidyti po platų Milžinkapio smėlyną, atsidėję smėlį žiūrėjo, išbarstytų pinigėlių ieškojo. Tikrai, smėlyje klampodami tarp baltuojančių žmonių kaulų draugai rado kelis mažus, pažaliavusius ir visai jau nudilusius pinigėlius. Ir ne tik pinigėlių, dar rado ir aprūdi­jusių geležinių daiktų: iečių, kirvių, strėlgalių, sagčių, o vietomis ant pažaliavusio smėlio žalvarinių žiedelių, įvijų ir kai kurių kitų daiktų. Petras pradėjo tuos daiktus rinkti.

– Kam tuos surūdijusius gelžgalius renki? — paklausė drau­gą Vladas.

– Tėveliui parodysiu, jis pasakys, kam jie buvo reikalingi.

[domu, ką jis pasakys?

Žinai, Vladai, ateik kurią pavakarę pas mane, nueisime drauge pas tėvelį, viską, ką surinkome, parodysim.

Ne, aš neisiu.

Kodėl?

Gal tavo tėvelis pyks, jei aš ateisiu.

Nebijok, tėvelis labai geras. Kai aš jam pasakiau, kad tau knygas skaityti nešu ir tu mokytis nori, tai tėvelis tave gyrė ir net liepė atsivesti.

Dabar ir Vladas pradėjo įvairius senoviškus daiktus rinkti. Tačiau jie maža mūsų draugams berūpėjo: nedavė ramybės švedų auksas, ir todėl, radę smėlyne kelis mažus sidabrinius pinigėlius, jiedu tikrai Ylos žodžiais patikėjo, kad jie yra išbyrėję paritus nuo kalno statinę su sidabru. O jei čia tiesa, tai ir Avinėlyje tikrai švedų auksas guli. Bet kuriuo būdu jį pasiekti?

Vladai, patsai gerai nardai, pamėgink pasinėręs Avinėlio dugną pasiekti,— patarė Petras.

Ne, Avinėlio dugną panėrus nepasieksi. Daug dumblo.

Tai žinai ką,— svarstė Petras,—sukalsime plaustą ir juo plaukydami kartimis dugną tirsime. O kai statines su auksu ap­tiksime, tai kaip nors jas ištrauksime.

Tiesą sakai,— sutiko Vladas,— tik kad kas mūsų nepa­matytų.

Plaustą krūmynėly kalsime.

Pradėjo vaikai plaustą ruošti. Iš visur paslapčiomis ėmė vilkti į krūmynėlį prie Avinėlio įvairius rąstgalius, malkų pliauskas, lentgalius. Surinkę visą krūvą, jie surentė šiokį tokį plaustą, iš­mėgino jį vandenyje. Plaustas pakėlė juos abu ir ant vandens laikėsi gerai. Sutarė vaikai sekmadienį, kai nieko laukuose ne­bus, statinaičių su auksu Avinėlyje paieškoti.

Atėjo sekmadienis. Vladas galvijus popietei iš ganyklos atva­rė; apsižiūrėjęs, kad niekas nemato, atkabino nuo kaimyno Na­viko šulinio svirties kartį ir drauge su Petru ganyklomis nuėjo prie Avinėlio. Viskas sekėsi gerai. Aplinkui nebuvo matyti jokio žmogaus. Vaikai ištraukė plaustą iš krūmų, nuvilko jį į vandenį, sulipo ir, kartimi pasistumdami, ėmė irtis. Plaustas vandeniu čiuožė lengvai, tik su kartimi buvo sunkiau: giliai ji dugno dumb­le įstrigdavo, ir ištraukti ją būdavo ne taipjau lengva, dėl to ir plaustas į šonus krypuliavo, vietoje sukinėjosi, tai vienu, tai kitu galu į vandenį panirdavo. Bet tai vaikų negąsdino, ir jie kas kartą vis toliau nuo kranto plaukė. Bet juo toliau nuo kranto, juo daugiau dumblo buvo ant dugno nusėdę: kartis vis giliau įstrigdavo ir sunkiau paklusdavo traukiama. Nors ir gilus buvo Avinėlis, bet švaraus vandens jame ne daugiau kaip per metrą tebuvo, o giliau tai tik drumzlės ir dumblas juodavo. Dairosi vaikai plaukdami, ar nepamatys kur vandenyje statinaičių su auksu, ar kur dumble kartimi jų neaptiks. Tačiau nei akims, nei karčiai aptikti jų vis nepavykdavo, sudrumstame vandenyje nieko nebuvo matyti. Besistumdamas Vladas kartj giliai į dugną įsmeigė, ir ji į kažką kietą dugne stipriai atsitrenkė, net rankos sudrebėjo.

Statinė su auksu! — linksmai sušuko Vladas. O tuo metu rankos spaudžiama kartis nuo kietos atramos nuslydo ir visu savo ilgiu į vandenį pasinėrė. Karties iš rankų neišleisdamas, Vladas staiga pliumptelėjo į vandenį, o bekrisdamas kojomis stipriai į plaustą spyrė. Pasviro į šoną plaustas, subraškėjo ir trūko pusiau. Ir Petras vandeny atsidūrė. Greitai vaikai iš van­dens išniro ir žiūri, kad plausto dalys gerokai nuo jų nuplauku­sios. Nors ir apsirengę, vaikai leidosi plaukti ir, pasiviję savo plausto likučius, įsikibo į juos  atsigavo ir dairėsi, kas čia jiems atsitikę.

Kur statinaitė su auksu? — pirmas paklausė Petras. — Ogi ten, kur kartis įstrigo.

O kur ji?

Dairėsi vaikai, bet labai sudrumstam vandeny ir dumble Įstrigusios karties niekur nebuvo matyti. Nieko nepadarysi, rei­kia į krantą plaukti. Ta netikėta maudynė, nors ir su drabužiais, vaikų neišgąsdino, blogiau, kad karties niekur nebuvo galima rasti.

O kaip bus su kartimi, juk ji nuo Naviko šulinio? — pa­stebėjo Vladas.

O ar jis matė, kaip ją ėmei? — paklausė Petras. -— Niekas nematė, visi buvo išėję.

Tylėk, tai niekas ir nesužinos, kad tu paėmei.

Gerokai privargo vaikai, kol, plausto likučių įsikibę, pasiekė krantą. Pagaliau čia atsikvėpė. Sekmadienis buvo šiltas, ramus, saulėtas.

Reikia nuo drabužių purvą nuplauti ir išsidžiovinti, negi šlapi į miestelį grįšime,—tarė Vladas nusivilkdamas ir, priėjęs prie švaresnio vandens, pradėjo juos plauti. Petras taip pat nu­sivilko savo gimnazistišką uniformą ir atsargiai, stengdamasis nesudrumsti vandens, ėmė ją skalauti. Nuplovę nuo drabužių ir baltinių purvą, vaikai juos krūmyne ant šakų pakabino džiūti, o patys vėl sušoko į Avinėlį purvo nuo kūno nuplauti. Išsimaudę vaikai, juokaudami iš savo nuotykio, išlipo ant kranto saulutėje apdžiūti. Netikėtai Vladas pažvelgė į Petro kojas ir išsigando.

Petrai, kas tavo kojoms?

Pažiūrėjo į savo kojas Petras ir net nubalo iš išgąsčio, o tuo metu ir skausmą pajuto. O jos, nors ir švariam vandenyje buvo nuplautos, juoduote juodavo nuo daugybės į jas įsisiurbusių dė­lių. Juodosios siurbėlės raitėsi ant Petro kojų, stipriai prie odos prikibusios, į ją įsisiurbusios, vietomis net kraujas tekėjo.Tai dėlės,— atspėjo Vladas,— nuimk jas, nes visą kraują iščiulps.

Pabraukė Petras rankomis per kojas, bet slidžios dėlės buvo jau taip stipriai įsikibusios, kad nė nekrustelėjo. Pabandė po vieną jas nutraukyti, bet jos slydo iš drebančių pirštų. Paėmė Vladas pagaliuką ir bandė juo dėles nubraukyti, bet ir tai nepa­dėjo. O kraujas iš kojų vis smarkiau ir smarkiau tekėjo. Nors skausmas praėjo, bet vaikai buvo labai išsigandę.

Žinai, Petrai, nieko mes rankomis ir pagaliu dėlėms ne­padarysime, kol jos pačios kraujo neprisisiurbs ir neatkris.

O kada tas bus?

Negreit. Ilgai bjaurybės žmogaus kraują siurbia. Mačiau, kaip senis Navikas pirtyje jomis iš smilkinių sugedusį kraują leido. Apkibo bjaurybės jo smilkinius, o kraujas veidu teka. Baisu buvo į serų žiūrėti. Daug kraujo dėlės iš Naviko iščiulpė; apalpo senis, vos nemirė, o jos vis čiulpia ir čiulpia.

Tai gal aš mirsiu,— nusigando Petras. Ir Vladas dėl draugo nelaimės labai susirūpino, bet staiga, kažką prisiminęs, linksmai sušuko:

Lukterk, Petrai! Nubėgsiu pas Abromą į senąją karčiamą, jo druskos paprašysiu, ir dėles apibersime. Labai druskos bjaurybės nemėgsta. Daug kartų, dėlių prigaudę, mes jas druska apiberdavome, tai raitydavosi siurbėlės.

Griebęs savo dar šlapius drabužius, Vladas greit apsirengė ir nubėgo į senąją karčiamą. O Petras vos gyvas iš baimės laukė draugo ir, žiūrėdamas į savo dėlių nusagstytas ir krauju pasru­vusias kojas, graudžiai pravirko. Tikrai manė vaikas, kad jo mirtis nebetoli, kad jau niekuomet jis savo mylimų tėvų nepa­matys. Tačiau netrukus Vladas grįžo, druska nešinas, ir apibarstė ja Petro kojas. Pajutusios druską, dėlės ėmė raitytis ir susitrau­kusios viena po kitos nuo kojų atsikabino. Greitai nė vienos dėlės nebeliko. Bet nauja nelaimė: druska pateko į dėlių padarytas žaizdeles, ir Petras pajuto kojose nepaprastą skausmą. Atrodė, lyg jas kas deginte degintų. Ne savo balsu šaukdamas, parkritęs ant žemės jis raitėsi lyg ta dėlė. Labai išsigando Vladas, nesu­manydamas, kuo čia draugui padėti. Bet greit susivokė: čiupęs draugą, nuvilko į vandenį. Vandenyje, druskai ištirpus, skausmas pranyko, bet kraujas smarkiau iš žaizdelių pasruvo. Nors diena buvo šilta, o ežerėlio vanduo irgi nešaltas, bet, nustojęs daug kraujo, Petras išbalo, ėmė dantimis kalenti, tarsi nuo šalčio dre­bėti. Matydamas, kad ir vandenyje draugui blogai, Vladas jį vėl į krantą ištraukė. Petras kiek atsigavo saulutėje, o, kūnui džiūstant, traukėsi ir žaizdelės, kraujas vis silpniau tekėjo. Pagaliau jos visai užsitraukė. Netrukus ant Petro kojų, kur dėlės siurbė kraują, pasiliko tik maži šašiukai. Jis visai atsigavo. Bet ieškoti Avinėlio dugne švedų aukso statinių draugai nė nemanė.

Žinai, Vladai,— po ilgos tylos tarė Petras,— nepasiekti mums Avinėlyje nuskandinto švedų aukso. Ana, ir Yla sakė, kad net svetimos šalies ponai jo nepaėmė, tai ir mums, matyt, neteks jo regėti.

Tur būt, neteks,— liūdnai pridūrė Vladas, kildamas grįžti namo.

TĘSINYS…