UŽBURTI LOBIAI – KIEK ISTORIJOS

2018 spalio 7

KIEK ISTORIJOS

Kartą parginęs bandą Vladas atėjo pas Petrą. Jiedu buvo sutarę parodyti daktarui surinktas senienas ir paprašyti, kad jis paaiškintų. Paėmęs dėžutę su tais senoviškais daiktais, Petras pravėrė tėvo kabineto duris, kur jis skaitė laikraštį, ir paklausė:

Tėveli, ar tu laisvas, galima pas tave?

Jei rimtą reikalą turi, laisvas.

Labai rimtą, tėveli.

Prašau.

Petrui iš paskos nedrąsiai žengė į kabinetą ir Vladas.

-A, ir Vladas! Sveikas, sveikas! — atsakė pasveikintas dak­taras ir, pamatęs, kad Vladas drovisi, pakvietė: — Prašau, Vla­dai. Sėskite, vaikai. Kaip ožys su gervinu gyvena, kokius naujus mokslus išėjo? Petras sako, kad tu jį naujų išdaigų mokai?

Vladas, droviai šypsodamasis, tylėjo.

Taip, tėveli, jis išmokė gerviną ant ožio nugaros ne tik stovėti, bet ir jodinėti.

Įdomu, įdomu. Blaivų ar girtą?

Blaivų, tėveli! Pasigėręs gervinąs nieko neklauso.

Vargšas paukštis. Silpnos valios žmonės, nelaimei išti­kus, kartais degtinėje nusiraminimą randa ir pradeda gerti.  Ar tik ne dėl to, kad laisvę prarado, ir gervinas girtuokliu virto?

Jei degtinės jam niekas neduoda, jis negeria, tėveli! Žmonės jį senojoje karčiamoje girdo.

Tik jūs, vaikai, jo negirdykit.

Ne, tėveli, mes jam duonos, varškės, mėsos duodame. Aną dieną Kazys krūmuose gyvatę užmušė ir jam atidavė. Tai džiaugėsi gervinas, net be muzikos šokti pradėjo.

Mylėkite gyvulius, vaikai. Jie žmonių gyvenimo ramstis. Kai žmogus ištiesė jiems savo globėjišką ranką, jie pamilo jį, prisirišo ir dabar viską jam atiduoda.

Petras atidarė dėžutę ir, išėmęs iš jos rastą prie Valiulio akmens kirvuką, padavė tėvui.

Žiūrėk, tėveli, kokią įdomią Perkūno kulką radome. Tik­ras kirvukas, tik akmeninis.

Tikrai įdomus kirvukas,— jį apžiūrėdamas, tarė dakta­ras.— O kodėl jį Perkūno kulka vadinat?

Perkūnas juos audros metu svaido, velnius jais šaudo! — paaiškino įsidrąsinęs Vladas.

Nusišypsojo daktaras ir paklausė:

-Įdomu, įdomu! Ar žinote, kiek jam metų?

Dar septynių neturi! — tvirtai įsitikinęs, atsakė Petras.

Kodėl?

Dar į žemės paviršių nebuvo iškilęs, nors jau visai ne­giliai radome.

Iš kur jūs tai žinote?

Senelis Yla sakė, kad Perkūno kulka per septynis sieks­nius į žemę įsmenga ir po septynių metų į paviršių iškyla,— aiškino Petras.

Ir senelis Yla, ir jūs, vaikai, labai klystate,— tarė šyp­sodamasis daktaras.— Tas kirvukas ne septynis, o labai labai daug metų turi.

O kiek?

Tur būt, ne mažiau, kaip tris tūkstančius.

Tris tūkstančius!.. — nustebo vaikai.

Pamatęs vaikų nustebimą, daktaras ilgokai jiems aiškino, kad gilioje senovėje žmonės nei geležies, nei kitų metalų dar neži­nojo ir visus darbo įrankius ir ginklus dirbdinosi iš medžio, kaulo ir akmens. Labai didelės reikšmės tuomet žmonių gyve­nime turėjo akmeniniai kirviai ir kiti iš akmens padaryti darbo įrankiai, todėl ir tas laikas yra vadinamas akmens amžiumi.

– Ką gi su tokiu kirviu buvo galima padaryti? Juk medžio su juo nenukirsi? — teiravosi Petras.

– Visam kam tas kirvis buvo naudojamas. Nors ir sunku buvo su juo dirbti, bet nukirsdavo su juo nestorus medžius, ko­vojo ir medžiojo.

O kaip tuos kirvius padarydavo?

Daug darbo ir laiko reikalavo tokio kirvio padarymas. Vieną kirvį visą savaitę, o gal ir ilgiau dirbdavo. Paimdavo žmogus parankesnį akmenį ir, jei jis būdavo per didelis, tai su kitu akmeniu jį apskaldydavo. Ant kito, didesnio akmens pa­berdavo smėlio, suvilgydavo jį vandeniu ir parinktą akmenį ilgai trindavo, zulindavo, lygindavo jo šonus, norėdami pada­ryti jį tinkamą darbui.

O kaip tą skylę kotui išurbindavo? — pasiteiravo Petras.

Skylę kotui kaulu gręždavo.

Kaulu? — nustebo Vladas.— Juk kaulas daug minkštes­nis negu akmuo!

Tikrai kaulu. Čia irgi suvilgytą smėlį panaudodavo. Nuskeldavo kaulo galą ir jį lanko temple keletą kartų apvynio­davo. Nuskeltą kaulo galą pastatydavo ant smėliu apiberto kirvuko šono ir, iš viršaus jį kokiu medžio gabalu prilaikydami, lanką patraukdavo. Kaulas lėtai sukdavosi ir grikšėdamas su smėliu gręždavo akmenyje skylę. Kaulas dildavo, bet ir skylė pamažu gilesnė darydavosi. Nudilęs kaulas būdavo pakeičiamas nauju. Dieną, dvi, tris, o gal ir ilgiau taip gręždavo, kol pa­galiau kiaurai kaulas pralįsdavo. Negailėjo tuomet žmonės nei darbo, nei laiko, stengdamiesi palengvinti savo gyvenimą ir grumdamiesi kovoje dėl būvio.

Tai žmonės akmeninius kirvukus darė! O kodėl Yla juos Perkūno kulkomis vadina? — teiravosi Petras.

Perkūno kulkomis akmeninius kirvukus žmonės pavadi­no daug vėliau. Jie pažino žalvarį ir geležį. Pradėjo iš jų dirbtis patvaresnius ir patogesnius darbo įrankius bei ginklus. Ypač buvo patogūs geležiniai. Jie ir dabar yra naudojami, tik kur kas geriau pritaikyti darbui. Ilgainiui žmonės pamiršo, kad jie patys dirbosi akmeninius kirvius ir juos naudojo savo gyvenime, o, radę kur nors, manė, kad jie stebuklingai atsiranda, kad jie audros metu paties piktojo dievo Perkūno iš dangaus yra svai­domi. Nežinojo tuomet dar žmonės, kodėl žaibuoja, kodėl griaus­tinis griaudžia, tai ir manė, kad yra piktas ir galingas dievas Perkūnas, kuris žaibą ir griaustinį valdo, akmeninius kirvukus į savo priešus — velnius — svaido. Ilgai žmonės tuo tikėjo ir pačius kirvukus stebuklingais ir šventais laikė. Dar ir dabar mūsų kaimiečiai tuos kirvukus Perkūno kulkomis vadina, karves, o kartais ir žmones gydo, sutinusias vietas trina. Dabar jau apie įvairias tolimosios žmonijos praeities senienas yra sukurtas net atskiras archeologijos mokslas. Tas mokslas paaiškina ne tik pačius daiktus, bet ir kada bei kaip gyveno jų savininkai, kai dar rašto neturėjo.

O kaip tas kirvukas prie Valiulio akmens pateko? — vėl teiravosi Petras.

Kokio Valiulio akmens, kur jis?

Valiulio akmuo yra Alkos gojelyje, prie Karališkių eže­ro. Toks didelis akmuo, o ant jo vienoje pusėje yra iškalta kry­žius, saulė ir mėnulis, o kitoje — lankas su strėle, žmogus, paukščiai.

Tai labai įdomus akmuo. Matyti, tie ženklai yra įvairių laikotarpių. Žmogus, lankas su strėle, paukščiai be nebus tik akmeninio kirvuko amžininkai. Tuomet žmonės mito įvairiu ren­kamuoju maistu, vertėsi medžiokle ir žvejyba. Tą gyvenimą žmo­gus ir ant akmens atvaizdavo. Kirvukas prie to akmens galėjo patekti visai atsitiktinai. Žmonės medžiodami dažnai į žvėris kir­vukus svaidydavo ir jų vėliau nebesurasdavo.

Yla sakė, kad prie Valiulio akmens žmonės dažnai jų randa! — pastebėjo Vladas.

Jei jų daugiau randama, ir ypač jau sugedusių, perskilu­sių ar nebaigtų dirbti, tai ten galėjo būti žmonių gyvenvietė, todėl daugelis ir į žemę patekdavo.

O kam ten yra kryžius, saulė ir mėnulis iškalti?

Pagalvojo daktaras ir paklausė:

O ar nepastebėjot, koks buvo kryžius?

Keistas kryžius, tėveli. Net ir Vladas, jį radęs, sakė: „Žiū­rėk, Petrai, koks kryžius: jo ir skersinė, ir statinė kryžmos vi­sai lygios.”

-Tada čia ne krikščioniškas kryžius: tai senoviškas ugnies, o tikriau — saulės ženklas. Tie ženklai bus iškalti jau daug vėlesniais laikais. Neapsiriksiu pasakęs, kad jie kiek daugiau negu tūkstantį metų turi. Tais laikais mūsų krašto žmonės, lie­tuvių protėviai, jau plačiai vystė žemdirbystę ir gyvulininkystę. Būdami žemdirbiai, jie labai garbino saulę, ją dievino ir laikė visokių gyvenimo gėrybių tiekėja. Kad saulė būtų jiems palanki, ant kai kurių dirbamuose laukuose esančių akmenų aukodavo jai savo kuklias aukas ir tuos akmenis laikydavo aukurais. Ilgai­niui net kalbėti imta, kad po jais yra paslėpti užburti lobiai ar kokie nors turtai. Matyti, ir Valiulio akmuo buvęs toks saulės aukuras. Gal ir apie jį kalbama, kad slepiąs kokius nors turtus ar lobius?

Į tą tėvo aiškinimą Petras jau buvo besižiojąs sakyti, kad apie Valiulio akmenį tikrai taip kalbama, bet Vladas kumštelėjo draugui į šoną. Supratęs draugą, Petras staiga tėvo paklausė:

-Tai kuris dievas — Perkūnas ar Saulė — buvo laikomas, vyriausiuoju?

Nusišypsojo daktaras ir klausia:

Na, o pats kurį laikytum?

Aš tik saulę: ji ir šviečia, ir šildo. Kaip gera vasaros laiku!

– Tikrai, saulė yra žemėje gyvybės šaltinis. Be jos nieko nebūtų: nei augalų, nei gyvūnijos, nei žmogaus.

Bet perkūnas yra galingesnis, baisesnis,— pastebėjo Vladas.

Žinokit, vaikai,—mokė daktaras,—kad nei geresnių, nei piktesnių, nei galingesnių, nei silpnesnių dievų nebuvo ir nėra. Žmonės seniau, nesuprasdami nei saulės, nei kitų dangaus kūnų ir įvairių gamtos reiškinių, skirstė juos pagal tai, kaip jie žmo­gaus gyvenimą veikė, ir juos dievino. Taigi, būdami žemdirbiai, lietuvių protėviai daugiau saulę negu perkūną gerbė. Perkūną vyriausiuoju dievu imta laikyti jau vėliau, kai valdantieji pra­dėjo juo bauginti ramius žemdirbius, norėdami greičiau ir leng­viau juos pavergti. Bet apie tai reikia ilgai kalbėti.

Ką dar tu­rite? — paklausė daktaras, pamatęs, kad Petras iš dėžutės kažką traukia.

Šukių! — atsakė Petras ir išėmęs padavė.

Iš kur jos?

Iš salos piliakalnio.

O kaip ten patekot? Į jj gi ir kelio nėra!

Yra, tėveli, mes jj suradom.

O kurgi tas kelias?

„Peklos” pelkėje, po žolėmis.

Juo ir nuėjote?

Taip, tėveli, tik tas kelias ne tiesus, o vingiuoja, rangosi ir apsigožęs žolėmis.

Įdomu, įdomu! — tarė daktaras, atidžiai apžiūrėdamas šukes.

Kieno tos šukės, tėveli? — teiravosi Petras.

Tos šukės yra sudužusių senoviškų molinių puodų, kurie daryti apytikriai prieš tūkstantį metų.

O iš ko tą galima pažinti?

Pradžioje žmonės ilgai molinius puodus lipdė. Puodas išeidavo nelygus ir negražus. Mūsų krašte IX—X amžiuje mo­linius puodus pradėjo žiesti ratu ir juos puošti tiesiomis ir ban­guotomis linijomis. Tai, iš tų šukelių sprendžiant, mes ir galime manyti, kad tas piliakalnis supiltas IX—X amžiuje, nes anksty­vesnių, rankomis lipdytų puodų šukių jūs neradote.

O kam reikėjo jį supilti?

Piliakalniai buvo pilami įvairiais laikais ir įvairiems rei­kalams. Iš pradžių jie buvo paprastos gyvenvietės. Gyveno tuomet žmonės gimininėmis bendruomenėmis. Kad lengviau būtų apsiginti, visa giminė susipildavo piliakalnį, jį dar medi­nėmis tvoromis sustiprindavo. Vėliau iškilo galingesni, vyres­nieji karo vadai ir kiti, kurie senus piliakalnius užvaldė arba sau naujus susipylė. Šiuos piliakalnius jau dirbdavo žmonės prievarta, nes galingesnieji užvaldydavo žemes, vandenis, miš­kus, o paprastus žmones padarydavo savo duoklininkais, o vė­liau — ir tikrais vergais. Taip ir susidarė pavergtųjų valstiečių ir valdančiųjų ponų feodalų klasė. Vienas tokių valdovų, matyt, užvaldęs apylinkes, prievarta supylė ant salos piliakalnį, pa­statė pilaitę, per pelkę dar slaptą, vingiuotą kelią išgrindo, kad lengviau būtų jam apsiginti ir nuo pavergtos liaudies keršto, ir nuo galingesnių feodalų antpuolių.

Na ir įdomu, tėveli, kaip pasaka! — žavėjosi Petras.

Tai ne pasaka, o tikra mūsų liaudies istorija, ir ją reikia žinoti, jei nori suprasti, kodėl mūsų liaudis ir dabar dar tokia skurdi, išvargusi, menkiausio caro valdininko bijosi ir prieš po­nus žemai lenkiasi. Na, ar viskas?

Ne, tėveli, dar turime senoviškų daiktų ir pinigėlių. Ir apie juos norime žinoti.

Tai jūs visą muziejų surinkote. Gerai darote, vaikai, kad tokius daiktus renkate, jie yra labai svarbūs istorijos mokslui.  Parodykite, ką turite. Kur surinkote?

Milžinkapio smėlyne prie Avinėlio. Ten daug žmonių kau­lų paviršiuje barkšo,— atsakė Petras ir išdėjo viską ant stalo.

Ilgai žiūrinėjo daktaras Milžinkapio smėlyne surinktus daiktus.

-Visko aš jums nepaaiškinsiu, aš ne archeologas, bet kiek pastabų galiu padaryti. Šitie žalvariniai ir geležiniai daiktai, matyt, yra piliakalnio amžininkai. Visi jie buvo padėti prie la­vonų ir drauge su jais deginti, todėl smarkiai apsvilę. Sude­gintų lavonų liekanas ir daiktus surinkdavo į vieną vietą ir ant viršaus iš žemės kauburį bei pilkapį supildavo. Tokie senoviški kapai mūsų liaudies dažnai yra vadinami milžinkapiais.

Yla sakė, kad senovėje žmonės buvo tikri milžinai! — pastebėjo Vladas.

Kokie ten milžinai. Jie buvo tokio pat ūgio, kaip ir mes, bet liaudis vadino milžinais savo protėvius iš pagarbos dėl jų atliktų didelių darbų, dėl jų ilgų kovų savo laisvę ginant. Daug tekdavo mūsų protėviams dirbti: kirsti miškus, plėšti dir­vonus, saugoti savo pasėlius ir gyvulius nuo įvairių žvėrių, o ypač sunkiai kovoti su savo pavergėjais ir svetimais krašto niokotojais. Tas viskas reikalavo nepaprasto ryžto, darbo ir jė­gų. Taip jie ir nusipelnė milžinų vardą. Ilgainiui vėjas nupustė žemės kauburius, ir šitie daiktai atsirado smėlio paviršiuje. Šitie pažaliavę pinigėliai yra XVII amžiaus. Tai smulkios monetos, vadinamos solidais, arba grašiais. Jie priklauso jau vėlesniais laikais palaidotiesiems, kurių dar ir kaulų yra išlikę.

Taip, tėveli, tose vietose žmonių griaučiai baltuote bal­tuoja. Yla sakė, kad tai švedų! — pastebėjo Petras.

Bene bus tai žuvusiųjų tuo metu karių kapinės. XVII amžiaus viduryje dėl įvairių mūsų krašto ponų didikų tarpu­savio ginčų ir asmeniškos naudos Lietuvai teko didelių nelaimių pergyventi. Čia ilgai bastėsi švedai. Jie taip įkyrėjo savo plėši­kavimais, kad dar ir dabar daug apie juos liaudis kalba. Na, ar viskas dabar suprantama?

Taip, tėveli, viskas aišku ir labai įdomu, ačiū!

Toliau, vaikai, irgi rinkite, jei kur rasite žemės pavir­šiuje, senoviškus daiktus. Mes juos į Vilnių Lietuvių Mokslo Draugijai išsiųsime. Tik nieko nekasinėkite, kasdami jūs sunaikinsite senovės paminklą, o mokslui labai svarbu ne tik daiktai, bet ir visa kita: kur jie rasti, kokiomis sąlygomis į tą vietą pa­teko. Įvairius senovės paminklus gali kasinėti tik archeologai.

-Aš irgi būsiu archeologas, tas darbas labai įdomus. Pa­ėmei senovišką daiktą ir skaitai viską kaip iš knygos. O tu, Vladai, kuo nori būti?

Vladas tylėjo… Daug kuo jis norėtų būti, bet ką čia besakysi, jei nėra jokių galimybių: motina — varginga našlė, jis — pie­muo, o mokslas taip brangiai kainuoja. Mokslą jam sunkiau pasiekti, negu kokį nors užburtą lobį surasti.

Pamatęs draugo liūdesį, Petras suprato, kad jo klausimas Vladui labai skaudus, ir nutilo.

Tylą nutraukė daktaras:

-Neliūdėk, Vladai, kad į Petro klausimą šiandien negali atsakyti. Į jį atsakysi vėliau. Nors ir sunkus bus tavo gyvenimo kelias, bet ryžtingai ir drąsiai juo į užsibrėžtą tikslą eik, o per darbą ir kovą jį atsieksi!

TĘSINYS…