UŽBURTI LOBIAI – SENOJOJE KARČIAMOJE

SENOJOJE KARČIAMOJE

Mūsų miestelio apylinkėje plačiai buvo žinoma senoji karčiama. Ji stovėjo už kilometro nuo miestelio, prie Rygos kelio, ties ganyklų galu, netoli Milžinkapio smėlyno. Toji vieta buvo vadinama „Miesteliške”. Kalbama, kad senovėje mūsų miestelis stovėjęs čia ir dabartinėje vietoje įsikūręs gerokai vėliau. Čia tik viena sena karčiama belikusi. Tai buvo didelis, labai senas medinis trobesys. Ilgas, tamsus prieangis skyrė jį į dvi dalis. Viename gale buvo didelė arklidė su plačiomis durimis įva­žiuoti, o kitame, gyvenamame gale, buvo pati karčiama.

Sena buvo karčiama. Jos šiaudinis stogas taip apsamanojęs, kad net nepažinsi, kuo jis dengtas, o vietomis išaugę net didoki berželiai. Jie gal iškerotų į gerą medį, jei ne miestelio ožkos, kurios iš ganyklos dažnai ateidavo prie pat senosios karčiamos, o čia, suuodusios kvapius berželių lapus, tuoj užsiropšdavo ant stogo, kuris vienu šonu vos tik nesiekė žemės, ir tuos berželius plikai nugrauždavo.

Tai buvo jau į visas puses iškrypęs trobesys, nors stovėjo dar tvirtai. Langai rėmė žemę, o įeinant tekdavo lipti kaip į rūsį: ar karčiama pati į žemę buvo nugrimzdusi, ar ji smėlio iš Mil­žinkapio smėlyno buvo užpustyta — nežinia. Žmonės sakė, kad ji turinti kelis šimtus metų ir stovėjusi anksčiau čia buvusio miestelio viduryje. Švedai miestelį sudeginę ir palikę tik vieną karčiamą, kad turėtų kur gyventi ir savo arklius laikyti.

Senosios karčiamos sienos daug ko per savo amžių matė, daug ką jos galėtų papasakoti: ir gero, ir blogo, ir linksmų, ir liūdnų įvykių. Tylėjo  pakrypusios senosios karčiamos sienos, bet užtat daug apie ją kalbėjo žmonės. Tačiau, nors ir daug kalbėjo, bet, matyti, visų jos paslapčių nežinojo, nes dar ir ma­no jaunystės dienomis senoji karčiama buvo laikoma labai slė­pininga. Sakoma, kad ji senovėje labai garsi buvusi: joje turtingi bajorai ir ponai sustodavo, linksmai kiauras naktis ūžda­vo, mazurką šokdavo, kardais kapodavosi. Daug bajorų kraujo ant kietai sumintos aslos senovėje dėl tuščių ginčų yra išlieta.

Seniai bajorai ir ponai nebelanko karčiamos. Jau seniai į ją teužsuka vien paprasti žmonės. Jie taip priprato ją lankyti, kad net ir arkliai, jei tik pro senąją karčiamą kas keliu važiuoja, ima ir užsuka prie jos. O arklys žino, ką daro, žino, kad keleiviui reikia į karčiamą užeiti, su jos savininku, senu Abromu, apie naujienas pakalbėti, jei kiek smulkių yra, tai vieną kitą „arielkos kvortelę” išlenkti: žiemos laiku, kad sušiltų, vasaros,— kad at­vėstų, o svarbiausia — garsiųjų Abromo riestainių vaikams nu­sipirkti.

Abromas seniai buvo našlys ir visai jau pražilęs senelis. Jo vaikai jau kadai suaugę ir net gerokai senstelėję, į kitus mies­telius išsikėlę gyventi. Ne kartą jie ir tėvą prie savęs kvietė. Pa­pratęs prie savo senosios karčiamos, Abromas nė pamanyti negalėjo, kad jis turėtų ją palikti. Čia dar jo tėvas Leizeris gy­veno ir mirė, čia jis savo mirties sulauks. Laikė jis dar seną samdinę nebylę Uršulę, kuri jo karčiamą valė, tešlą riestainiams minkė, krosnj kūreno. Garsiuosius savo riestainius Abromas pats kepdavo. Ar jis kokią ypatingą riestainių kepimo paslaptį žinojo, ar patyręs kepėjas buvo, bet tikrai jo riestainiai buvo nepaprasti: tokie kvapūs, traškančiais dantyse kvapiais juodgrūdžiais apibarstyti, rusva plutele, o burnoje tiesiog tirpte tirps­ta. Niekas miestelyje tokių skanių riestainių kepti nemokėjo, ir garsas apie juos sklido plačiai. Net pravažiuoją aukštieji valdi­ninkai ar ponai, ir tie Abromo riestainių reikalaudavo ir pasiim­davo ištisas jų virtines. Kiek rytą Abromas jų beiškepdavo, iki vakaro vis tiek nė vieno nelikdavo. Verkdavo vaikai, sulaukę tėvų iš miestelio be Abromo riestainių. Tėvai juos ramindavo, kartais net supykdavo, bet pažadėdavo kitą kartą jiems iš Abro­mo lauktuvių parvežti. Taigi, visi jo riestainiais gardžiuodavosi. O senis Abromas, juos savo pirkėjams beskaičiuodamas, vieną riestainį priedo jauniausiajam pirkėjo vaikui pridėdavo ir jam geros sveikatos, linksmam augti linkėdavo. Visos apylinkės jau­nėliai nekantraudami laukdavo tėvų iš turgaus sugrįžtant su Abromo dovana, užtat jie buvo vadinami Abromo „baronkomis”. Paaugę vaikai taip pravardžiuojami labai pykdavo, pešdavosi; daug drabužėlių būdavo suplėšoma, mėlynių ant veido ar kur kitur padaroma, bet nuo to pravardžiavimo savo draugų atpratinti negalėjo. Džiaugėsi vaikai, broliuko ar sesutės susi­laukę, kuriuos jie patys Abromo „baronka” galėdavo vadinti. Daugelis iš jaunų dienų visą savo gyvenimą Abromo „baronko­mis” būdavo vadinami ir visiškai su tuo apsiprasdavo. Taigi, ne tik seni žmonės, bet ir maži vaikai plačioje mūsų apylinkėje senąją karčiamą ir Abromą dėl jo skanių riestainių žinojo.

Jauku buvo senojoje karčiamoje. Gardžiai kvepėjo riestai­niai. Už pertvaros ant prekystalio visuomet butelis degtinės sto­vėjo, ant jo kaklelio riestainis užmautas ir apvožta varinė kvor­telė puikavosi. Įeis keleivis j karčiamą, o Abromas, kuris visuomet už pertvaros stovėdavo, žinodavo, ko lankytojui reikia. Kvortelę degtinės pripils, „į sveikatą” pratars. Išlenks keleivis iki dugno, riestainiu užkas ir tylomis desentką  Abromui pa­duoda. O ant butelio jau vėl naujas riestainis užmaujamas, vėl kvortelė apvožiama. Jei kartais Abromo karčiamoje ir nebūdavo, už pertvaros ant stalo visuomet butelis degtinės su riestainiu ir kvortele stovėdavo parengtas. Kiek kvortelių lankytojas beišgertų, kiek riestainių besuvalgytų, vis butelis būdavo papildo­mas, tik desentkas mokėk. Tuo stebėdamiesi, žmonės net kal­bėti ėmė, kad, Abromui karčiamoje nesant, pats kipšas iš naujo degtinės butelį pripildąs, o desentkas paėmęs, jas kamaroje už Abromo lovos piląs. Nepastebėdavo įgėrusieji lankytojai mažo ūgio nebylės Uršulės, kuri, už pertvaros tyliai sėdėdama, butelį papildydavo ir pinigus priimdavo.

Senąją karčiamą buvo labai pamėgęs ir visų miestelio vaikų draugas gervinąs Jonas. Mėgo gervinąs su vaikais žaisti, bet ir palesinti jį reikėdavo, o vaikai apie tai kartais visai pamiršdavo. Nebylė Uršulė dažnai jį lesindavo, o kai kada ir pats Abromas riestainiu vaišindavo. įkaušę lankytojai kartais dar degtinės duodavo sriūbtelėti, todėl gervinąs visai prie senosios karčiamos buvo pripratęs ir jį žmonės dažnai gervinu girtuokliu vadin­davo. Karčiamos pastogėje atsitūpęs, gervinąs dažniausiai ir nakvodavo, o žiemą šiltoje jos arklidėje ir net pačioje karčia­moje praleisdavo.

Apie garsiąją karčiamą nemaža žinojo ir senasis Yla. Su­sirinko vieno šventadienio pavakare vaikai pas jj ankstyvų saldžiųjų obuolių paragauti, pasakojimų pasiklausyti. Daug įvairių kalbų apie senąją karčiamą girdėjusiam Vladui parūpo jų ir iš Ylos išgirsti, todėl lyg netyčia paklausė:

Ar tiesa, seneli, kad senojoje karčiamoje į kamarą už Abromo lovos kipšas desentkas ir šeštokus duotus už degtinę ir riestainius, nuo stalo nešioja? Žmonės sako, kad jau pilna ka­mara pinigų pripilta.

Kiek Abromas toje kamaroje turi desentkų ir šeštokų prikrovęs, nežinau, nors per visą savo gyvenimą nemaža jų senojoje karčiamoje palikau. Bet kad toje karčiamoje iš senovės nemaža pinigų paslėpta, tai tiesa. Dar seniai, prieš Abromo tėvą Leizerį, senąją karčiamą laikė kažkokie kiti žmonės: vyras su žmona. Seni jie buvo, šykštūs, pikti ir pavydūs. Tie nedorėliai karčiamos lankytojus visaip apgaudinėdavo, todėl žmonės jos ir vengė.

Kartą žiemos vakarą į karčiamą užėjo sušilti jau pasenęs iš kariuomenės paleistas kareivis. Išgėrė kareivis vieną, kitą kvor­telę degtinės ir įsikalbėjo su šeimininkais. Pasakojo jis apie savo ilgą tarnybą, kuriuose kraštuose buvo, kur ir su kuo ka­riavo. Žodis po žodžio, o dar kiek degtinės užgėręs, kareivis vis atviresnis darėsi. Kai jis visai nusigėrė, karčiamininkas paklau­sė, kaip jis dabar, iš kariuomenės paleistas, gyvens. O kareivis pradėjo girtis, kad žemės pirksiąs, namus pasistatysiąs, ūkinin­kausiąs. „O ar tam viskam pinigų turi?”— klausia kareivio kar­čiamininkas. „Turiu”,— atvirai atsako kareivis ir parodo jam piniginę — kapšiuką su auksu, kurį po drabužiais ant krūtinės pasikabinęs nešiojo. „Taip,— sako karčiamininkas,— labai ge­rai. O žinai, gerasis žmogau, čia apsigyvenk. Ana, Kazlų Mik­čius į Ameriką išvažiuoja, tai savo ūkį parduoda.”— „Apie tai rytoj pakalbėsime”,— karčiamininkui kareivis atsakė.

Dar kiek išgėrė ir, čia pat nuvirtęs, jis užmigo. O karčiamininkus — vyrą ir žmoną — pavydas ima, miegoti negali. Baisų dalyką nedorėliai sumanė: tą kareivį užmušti ir jo pinigus pa­siimti. Dar vyras kiek spyrėsi, nenorėjo kareivio žudyti, bet boba ėmė ant jo rėkti: „Koks tu vyras!..” Vyras, drąsos įgavęs, vidurnaktį paėmė kirvį ir skėlė kareiviui į kaktą. Užmušė seną kareivį karčiamininkas, auksą pasiėmė, o lavoną į lauką išvilko ir sniege paslėpė. Bet tas baisus darbas galvažudžiams dovanai nepraėjo. Pasakojo žmonės, kad nė vienos ramios nakties jie po to neturėjo. Kasnakt prie karčiamos ateidavo užmuštasis ka­reivis ir reikalaudavo savo pinigų. Vos gyvi buvo galvažudžiai iš baimės. Pavasarį, kai sniegas nutirpo, žmonės rado užmušto kareivio lavoną ir iš jo popierių  sužinojo, kad tas kareivis buvo pačių nedorųjų karčiamininkų sūnus. Daug metų jis kariuome­nėje tarnavo, nežinojo, kur jo tėvai, gal jau mirusiais laikė. Nei kareivis savo tėvų, nei karčiamininkai sūnaus nepažino. Sužinoję, kad jie užmušė savo sūnų, galvažudžiai tiesiog pamišo. Suėmė policija galvažudžius, aukštasis teismas atva­žiavo ir už baisų sūnaus nužudymą karčiamininkus pakorė prie karčiamos.

Ilgai po to baisaus įvykio senoji karčiama tuščia stovėjo ir tik po kiek laiko joje apsigyveno iš kažkur atsibastęs Abromo tėvas Leizeris. Bet sako žmonės, kad dar ir vėliau kai kada už­muštasis kareivis prie karčiamos vaidendavosi — ateina ir reikalauja pinigų. Tai Leizeris, o vėliau Abromas jam ir duoda­vo jų.

Taigi, nemaža pinigų senojoje karčiamoje yra paslėpta. Anais metais desentininkas Strazdas pavasarį iš karčiamos ark­lidės mėšlą mėžė. Tik girdi: šakė kažką suskambino. Pasirausęs rado visą senoviškų sidabrinių rublių puodą. Kvailas buvo žmo­gus: tuojau pasigyrė lobį radęs. Kai sužinojo apie tą lobį poli­cija, tuoj radinį iš Strazdo atėmė. Bet dar nemaža pinigų seno­joje karčiamoje paslėpta, tik juos atrasti reikia,— užbaigė Yla savo įdomų pasakojimą.

Kalbos apie Abromo kamarą, pilną desentkų bei šeštokų, ir paslėptus senojoje karčiamoje lobius, apie kuriuos ir Yla pa­tvirtino, mūsų draugus labai sudomino. Bet kuriuo būdu į se­nąją karčiamą patekti? Kaip ten pinigų ieškoti? Ne kartą Petras ir Vladas pavieniui nubėgo į senąją karčiamą pas Abromą ries­tainių nusipirkti. Riestainius pirkdami, vaikai atidžiai karčia­moje žvalgydavosi. Tikrai, kampe už Abromo lovos buvo ma­tyti kažkokios durys.

-Tai kamaros durys,— nusprendė vaikai ir vis galvojo, ku­riuo būdu jiems slapčiom į senąją karčiamą patekti, kaip joje gerai pinigų paieškoti.

Kartą Vladas, kažką sumanęs, sako Petrui:

Žinai, Petrai, pinigų iš senosios karčiamos niekam nepa­stebint nepaimsime. Visuomet joje Abromas sėdi, o jei jo nėra, tai Uršulė, nors ir nebylė, bet geriau negu šuo karčiamą saugo.

Tai ką daryti? — klausia Petras.

O taip padarysime, kad pinigų senojoje karčiamoje ieš­koti nereikės, juos į rankas gausime.

Kuriuo būdu?

Sako žmonės, kad užmuštasis kareivis ir dabar kai kada vaidenasi: prie karčiamos ateina ir savo pinigų reikalauja. Išsi­gandęs Abromas vaiduokliui pinigus pro langą išmeta.

Na tai kas iš to? Juk Abromas vaiduokliui pinigus duoda o mums jų neduos.

O aš vaiduokliu pabūsiu,— pasakė savo paslaptį Vladas.— Balta paklode apsisupsiu, barzdą prisikabinsiu, veidą išsitepsiu ir reikalausiu pinigų iš Abromo. Išsigandęs Abromas būtinai mums pinigų duos.

Tai bus vagystė,— suabejojo Petras.

Kokia čia vagystė! Tai tik Abromo nenuovokumas. Jei pažins, kad netikras vaiduoklis, pabėgsime, o nepažins — išsi­gąs, ir pinigų turėsime.

O jei tikrasis vaiduoklis kartu ateis?

Tada pažiūrėsime, kuris vaiduoklis baisesnis bus ir kas nuo ko pabėgs,— drąsiai kalbėjo Vladas.

Taip įkalbėtas, Petras su draugo pasiūlymu sutiko. Vieną naktį slapta, iš namų pro langą išlipęs, Petras nubėgo pas Vla­dą, o šis jau visai sumanytam žygiui buvo pasiruošęs. Balta paklode apsisupęs iki kulnų, prisikabinęs ilgą barzdą, veidą išsitepęs, Vladas iš tikrųjų atrodė baisus vaiduoklis. Ilgai ne­trukę, vaikai paslapčiomis tiesiai per ganyklas nutraukė prie senosios karčiamos.

Nors ir drąsinosi vaikai, bet tas nepaprastas žygis kėlė jų širdyse didelę baimę. O kas bus, jei Abromas vaiduoklio neišsigąs, pinigų neduos ar juos pažins? Kas bus, jei tikrasis vai­duoklis kartu ateis?

Priėjęs senąją karčiamą, Vladas sako draugui:

-Petrai, stok už kampo prie karčiamos pašalio ir saugok, kad kas neateitų, o aš Abromą žadinsiu.

Prie karčiamos durų priėjęs, Vladas tylomis pradėjo barš­kinti. Ilgai neatsiliepė Abromas. Tada Vladas dar smarkiau pabeldė. Pagaliau jis išgirdo, kaip virstelėjo vidinės karčiamos durys, ir netrukus suaidėjo Abromo balsas:

-Kas ten?

Tyli Vladas ir vėl j duris barškina. Dar vieną, kitą kartą Abromas paklausė, o Vladas vis tyli ir beldžia. Nesulaukęs at­sakant, Abromas pamažu pravėrė duris ir stengėsi įžvelgti, kas čia baldosi. O Vladas kad šoks, kad suriks storu balsu:

Atiduok mano pinigus!

Oi!.. Oi!..— pamatęs vaiduoklį, ėmė šaukti nesavu balsu Abromas.

Kol Vladas barškino, Petras, prie sienos prisiglaudęs ir pro kampą galvą iškišęs, dairėsi, ar koks žmogus, ar pats baisusis vaiduoklis neateina. Tuo metu, kai Petras išgirdo nesavą Abro­mo balsą, kažkas jam stipriai smogė j nugarą. Atsigrįžo Petras ir mato: iš po tamsios pastogės jo kažkas aukštas, baisus siekia ir staiga vėl niukt j nugarą. Išsigandęs Petras kad suriks:

-Vaiduoklis, tikrasis vaiduoklis! — ir spruko nuo karčia­mos, kiek jėgų turėdamas.

Klaikų išsigandusio draugo riksmą išgirdęs, Vladas taip pat persigando ir, kiek kojos neša, nupleškėjo karčiamos pasieniu paskui Petrą. Tik jaučia Vladas, kad kažkas jj vejasi, bet sustoti ir atsigrįžti jis nedrįsta. O vijikas lapnoja jau čia pat, ir staiga kad smogs jis Vladui į nugarą. Net suriko jis nuo to smūgio ir stabtelėjo. Sustojęs žiūri — nagi gervinąs Jonas bestypsąs. Jis vėl jau tiesia snapą kirsti. Vladas mėgino jį kalbinti, bet gervi­nąs, snapu įsikibęs, kad pradėjo sveikuoju sparnu jį mušti, triukšmą kelti. Pabūgo triukšmo Vladas ir, atstūmęs gerviną, nukūrė paskui jau toli nubėgusį draugą.

Abromas, iš pradžių ne mažiau už vaikus išsigandęs vai­duoklio, pasislėpė už durų, bet kai triukšmas nurimo, vėl įsidrą­sino ir, duris atidaręs, ilgai dairėsi, kas čia iš tikrųjų atsitikę, o kai suprato, kad piemenų išdaiga, spjovė ir vėl nuėjo miegoti.

Ilgai po tos nakties Vladas Petrui prikaišiojo, kad jis kvai­las ir bailus buvęs, kad gervino, pastogėje tupėjusio, išsigandęs, jį vaiduokliu laikęs.

– Tai kodėl patsai bėgai? — Petras savo ruožtu draugui prikaišiojo.

TĘSINYS…