UŽBURTI LOBIAI – PRIE SENOJO ĄŽUOLO

2018 9 spalio

PRIE SENOJO ĄŽUOLO

Kiek atokiau nuo kelio, iš miestelio į dvaro pusę, kerojo se­nas ąžuolas. Jo viršūnė buvo pakrypusi į šoną, todėl jam dar teko kreivio vardas.

Nors ir senas, bet stiprus dar buvo ąžuolas. Smarkiausios audros jo nei palenkti, nei išversti nepajėgė. Kamienas buvo toks storas, kad trys žmonės vos begalėjo jį apkabinti. Ąžuolo viduryje nuo pat žemės kilo didelė drevė. Atrodė, kad jis laikosi atsirėmęs vien tik savo žieve. Ko tik toje drevėje vaikai nedarė! Kiek kartų joje piemenys ugnį kūreno, drevės kraštus degino, bet ąžuolas buvo lyg geležinis. Nei ugnis, nei audros jo nenuveikdavo. O kirsti tai jo niekas nekirsdavo, nes, anot žmonių, kraujas tekėsiąs. Kai kurios šakos jau buvo išdžiūvusios, ir, aplamai, tiek žiemą, tiek ir vėlų pavasarį senasis ąžuolas atrodė miręs. Daug kas pavasarį, pro jį keliu važiuodamas, į jo plikas šakas pažvelgęs, pagalvodavo: „Na, šiais metais ąžuolas jau neatsigaus, o neatsigaus, tai lauk nelaimių.” Bet, visų nuste­lbimui, vėlai pavasarį, kai jau gerai sušildavo oras, laukai ir kiti medžiai sužaliuodavo, ilgai jokios gyvybės nerodęs, senas ąžuolas staiga per vieną savaitę suklestėdavo ir visą vasarą savo žalia viršūne ošdavo. Toks nuostabus buvo tas ąžuolas, ir todėl žmonės jau seniai jį išskyrė: prie jo didelį smūtkelį buvo prikalę. Smūtkelio medinė statula irgi buvo labai sena ir jau visai sutrūnijusi.

Žmonės senąjį ąžuolą laikė pagarboje ir ko tik apie jį ne­prišnekėdavo. Žinojo apie jį ir senelis Yla. O ką žinojo, sekma­dienį susirinkusiems vaikams papasakojo.

Ar senąjį ąžuolą žinote, vaikai? — pirmiausia paklausė Yla.

Kaip nežinosi! Kiek kartų jo drevėje nuo lietaus slėpė­mės, kiek kartų joje ugnį kūrenome, bulves kepėme, rudenį po juo gilių rinkomės,— atsiliepė vaikai.

Tai tiek ir težinote? Mažai, mažai… Daug ko žmonės apie jį prišneka. Kai ką ir aš žinau. Ilgai tylėjau, bet nebetoli mano mirties valanda, ir tos paslapties su savim į kapus aš nenoriu nunešti, taigi jums, vaikai, ją pasakysiu.

Anais metais į mūsų miestelį netikėtai atklibikštavo senas nikolajevskas  kareivis. Senas, bet dar tvirtas jis buvo: krūtinę išpūtęs, ūsus kaip katinas pastatęs, sparčiai žingsniuodavo per miestelį, nors vieną koją medinę turėjo. Mūsų žmogus tas ka­reivis buvo, tik per trisdešimt caro kariuomenėje ištarnautų metų spėjo visai savo kalbą pamiršti. Šiaip jis buvo geras, tik bobas labai gąsdindavo: sutiks jį kelyje moterėlė, nusilenks jam ir sveikina tylomis, o kareivis, akis išpūtęs, kaip iš triūbos suriks: „Zdravija želaju!  — tai net suklups moteriškė. Vaikai seną kareivį mylėjo, vis paskui jį sekiojo, o jis jiems nepagailėdavo: tai saldainių, tai riestainių užteikdavo, o senesnius žmones ir degtinės kvortele pavaišindavo, pasakodavo jiems apie savo gyvenimą. O pasakoti buvo kas: kaip jį prievarta ponas į rekru­tus atidavė, kaip dvejus metus jis pėsčias į tolimą Kaukazą buvo varomas ir ten ilgai kariavo su kalniečiais, kurie savo laisvę gynė, kaip aršiai kovėsi prie Sevastopolio, Lenkiją per metėžą  ramino. Daug kraštų senas kareivis buvo matęs. Klauso kartą senojoje karčiamoje susirinkę žmonės jo pasakojimų, o Paberžės šlėktelė Beržinskis taip pat sumanė pasigirti, kad ir jis pasaulio matęs! „Ir aš „všendze”  buvau!..” O kareivis jam kad suriks: „Esi kvailas per visą pilvą! Mūsų pulkas dar už Všendzos per vasarą stovėjo.” Papliupo visi juokais, nutilo šlėktelė, neturi kuo daugiau pasigirti.

Taip ir gyveno senas kareivis mūsų miestelyje. Keliskart per dieną nueidavo pas Abromą į senąją karčiamą: už desentką degtinės išgers, riestainį pauostys ir bruka jį į kišenę, kad ga­lėtų kuriam pakeliui sutiktam vaikui atiduoti. Grįžta išraudęs kareivis j miestelį, pats sau garsiai komanduodamas: „Prava, Ieva! ” ar garsiai šaukdamas „Ura!”

Stebėjosi žmonės, iš kur jis pinigų ima, kad gali tiek desentkų kas dieną pas Abromą pragerti. Kartą karčiamoje drauge su juo vaišinęsi žmonės klausia jį: „Sakyk, kareivi, iš kur tu tiek pinigų turi, kad jų pragerti negali? Ar tiek tau caras už tavo ilgą tarnybą davė, ar kur kokį lobį radai?” Pasijuokė iš žmonių kareivis ir sako jiems: „O ir kvaili jūs, gerieji žmonės, ar nežinote, kad visa kareivio alga tik vienas šeštokas per die­ną”,— ir užtraukė caro kareivių dainą.

„Tau į dieną — trys kapeikos,

Kur tu nori, ten jas dėk.

Reiks juk ylos tau ir muilo,

Dar burnelei atidėk

Na, dabar, kai jau kariuomenėje netarnauju, tai nei yloms, nei muilui man daug pinigų nereikia, o išlenkti kvortelę, kitą papratau, išgėrimui man pinigų užteks.”—„Bet kiek už vieną šeštoką išgersi?” — suabejojo žmonės. „Kiek galiu išgerti, tai ir nesuskaičiuosite. Už visą caro kariuomenę, už visus genero­lus, pulkininkus, visus komandirus, paprastus kareivius ir jus visus gerus žmones. Už kiekvieno skyrium sveikatą kas dieną galiu gerti, ir tai man pinigų užteks.”—„Meluoji, seni, nesąmo­nes tauški”,— jam pastebėjo kažkuris. Supyko kareivis: „Aš meluoju! Trisdešimt metų teisingai carui ir tėvynei tarnavau, pasenau, melagiu nebuvau vadinamas, o jūs mane melaginsite! Aš jums parodysiu, iš kur pinigus imu!” Šmakšt ir išsitraukė kareivis iš kišenės seną sudėvėtą odinę piniginę — kapšiuką. At­vėręs parodė jame kelis pažaliavusius varinius pinigus. „Nedi­delis tavo turtas, daug už jį neišgersi”, — erzina kareivį žmonės. „Štai žiūrėkite, kiek gersiu!” Pradėjo senas kareivis kapšiuką ant stalo kratyti. Krato ir vis šaukia: „Talalai, talalai, kriskit, mano pinigai!” Nustebo žmonės, pamatę, kad iš tuščio kapšiuko ant stalo visa krūvelė varinių ir sidabrinių pinigų pribyrėjo. O kareivis juokiasi ir klausia: „Na, ar maža pinigų turiu? Gal dar norite, iškratysiu ir daugiau. Bet šiam kartui užteks jų geriems žmonėms pavaišinti. Abromai! Nešk šen už visus ariel­kos, riestainių, silkių!”—„Valio!”— sušuko visi žmonės ir pra­dėjo į jo sveikatą lenkti kvortelę po kvortelės.

Nustebę, kad tiek pinigų iš tuščios piniginės kareivis pri­krėtė, žmonės gerdami jį klausinėjo:- „Tai gal tavo kapšiukas užburtas?”—„Taigi!”—„O iš ko jį gavai?”—„Iš raganos.”—„Ra­ganos?”—„Taip!”

Pradėjo žmonės kareivį prašyti, kad jiems papasakotų, kaip jis tą stebuklingą kapšiuką iš raganos gavęs. „Tai paklausyki­te,— sutiko kareivis.— Kai Lenkijoje kilo metėžas, mūsų pulkas  buvo pasiųstas iš Kaukazo į Varšuvą. Pradėjome žygiuoti. Einam mėnesį, kitą, metus, o vis galo mūsų žygiui nėra. Vis einame. O aplinkui tokios plačios, žole apaugusios lygumos. Per chochlų kraštą ėjome. Nieko sau vyrai, tie chochlai, gerai degtinę traukia. Ir su kareiviais kumpaniją  palaikydavo. Bet jų bobos tai visos raganos: nei įgnybsi, nei žodį pratarsi. Labai jos mūsų, kareivių, nemylėjo,— iš jų ne tik kokio valgio, bet dažnai ir vandens negaudavom.

Kartą vienoje troboje paliko mane nakvynės. Tai buvo Jo­ninių naktį. Troboje gyveno sena moteris ir trys suaugusios dukterys. Atrodė nieko sau mergičkos, bet senė tai tikra ragana. Kad pradėjo ji mane plūsti, barti, o mergos dar jai pritaria. Ne tik vakarienės, bet ir vandens atsigerti nedavė, o valgyti norisi. Ką bedarysi, suveržiau stipriau savo pilvą ir atsiguliau ant suolo pasienyje. O pilvas tik urzgia, valgio prašo, negaliu užmigti.

Apie vidurnaktį žiūriu — kažkas prie krosnies juda. Pažiū­rėjau geriau, ogi senoji ragana. „Na,—tariau sau,— pažiūrėsime, ką ji čia darys!” O senė iš krosnies kažkokį puodą betrau­kianti. Ištraukė, ranka jame pamaišė ir brūkšt brūkšt ta pačia ranka sau per pažastis. Paskui žiūriu — senoji ragana į krosnj lenda ir dingsta joje. Laukiu, kas toliau bus. Netrukus vyres­nioji duktė pasitepė sau pažastis ir taip pat šmurkštelėjo į krosnj. Ja pasekė antroji ir trečioji. Visos joje dingo. Nustebau! Pakilęs šokau žiūrėti į krosnį, o ji tuščia beesanti, tik kepta žąsis taip gardžiai kvepia. Griebiau aš tą žąsį ir puškinu su visais kau­lais. Galvoju, kas čia per monai. Žiūriu — prie suolo puodas su kažkokia koše bestovįs. Pasikabinau aš tos košės ranka ir brūkšt brūkšt ja per suolą, kuris prie krosnies stovėjo. Matau, lenda suolas į krosnį ir pro kaminą sau lekia. „Štai koks dalykas,— galvoju sau,— raganos į pokylį nulėkė. Palaukite, brangiosios, ir aš pasilinksminti noriu.” Ir patepiau aš ta koše savo pažastis. Tik ausyse suūžė, žąsies kaulu vos nepaspringau, pro kaminą išlėkiau ir kažkur oru nušvilpiau kaip vėjas.

Lekiu, žąsį kramtau, tik žvaigždės šonuose mirga. Po ku­rio laiko žiūriu — suolas skrenda. Aš jį pavijau ir pralenkiau. Toliau jaunesniąją mergą pralenkiau ir, žąsies koją įsikandęs, su ja kareiviškai pasisveikinau. Nustebo mane pamačiusi merga, pradėjo vytis, bet nepavijo, toli užpakalyje pasiliko. Netrukus antrąją mergą aplenkiau ir jai laimingos kelionės palinkėjau. Vijosi mane ir toji, bet veltui. Netrukus ir trečiąją, vyriausiąją mergą aplenkiau, o po kurio laiko ir senąją raganą užpakalyje palikau. Taip greitai skrendu, kad net ausyse ūžia. Kiek laiko taip skridau, neatmenu, tik jaučiu, kad daug lėčiau skristi pra­dėjau. Jau ir senoji ragana, mane vydamasi, artėja, o aš dar lėčiau skrendu ir jaučiu, kad tuojau mano kelionė baigsis ir aš krisiu. Pažiūrėjau žemyn, ogi ten aukščiausieji kalnai kaip maži kupsteliai atrodo. Taip aukštai aš buvau pasikėlęs. Net plaukai piestu ant galvos stojosi. „Tai,— manau sau,— jei iš tokios aukštybės krisiu, žmonės ir kaulų nesurankios.” Net žąsį kram­tęs nustojau, taip išsigandęs buvau. O čia dar jaučiu, kad štai tuoj tuoj krisiu.

Tuo metu mane ir senoji ragana pasivijo. Sutelkiau pasku­tines jėgas ir šoktelėjau jai ant nugaros, o ji kad suriks, kad ims cypti. „Cypk,—manau,— o kareivį nešk.” Tačiau su tokia sunkia našta senoji ragana pradėjo lėčiau skristi. Žiūriu — vy­resnioji duktė mus pavijo; netrukus antroji,” o po kurio laiko ir trečioji. Aplink motiną sukasi jos, cypia, o motina kas kartą vis lėčiau skrenda, vis žemiau leidžiasi. Pagaliau užkliuvo ji už kalno viršūnės ir parkrito. Parkritau ir aš, bet raganos iš rankų nepaleidžiu. Pradėjo mane mergos prašyti: „Paleisk mūsų mo­tiną, gerasis kareivi. Prašyk, ko tik nori!” O tuo metu aš labai panūdau savo tėviškę pamatyti, savuosius aplankyti. Penkiolika metų jų buvau nematęs. Tai ir sakau raganai: „Nunešk mane į tėvynę, tenai tave paleisiu.”—„Negaliu, nepajėgiu,—sako senoji ragana.— Per maža savo pažastis patepiau, kelyje krisime, žūsime.”—„O jei ir kristume, vis tiek skrisime!”— surikau.

Pradėjo vėl raganos prašyti, verkti, o aš vis nesutinku senės paleisti. Pagaliau vyresnioji duktė su seserimis pasikalbėjo ir sako: „Paleisk, gerasis kareivi, mūsų motiną, duosime mes tau užburtą kapšiuką: galėsi iš jo pinigų prisikrėsti, kiek tik pa­norėsi.” Ir parodė merga šitą kapšiuką, pamokė, kaip jo reikia pinigų paprašyti: „Talalai, talalai, kriskit, mano pinigai!” Nu­stebau pamatęs, kad iš šio mažo kapšiuko visa krūva pribyrėjo ir vis dar byra ir byra, kol jam merga „gana” nepasakė. „Taigi,— sako merga,— pinigų visuomet turėsi kiek norėsi.”—„O kam man tie pinigai,— sakau,— juk viską, kas kareiviui reikalinga, caras duoda.”

Tuo tarpu, žąsies užkandus, pradėjo mane troškulys marinti, ir ne vandens, bet geros kvortos degtinės įsigeidžiau, o mergos vis užburtu kapšiuku vilioja. „Kareivi, pinigų turėdamas, kiek degtinės galėsi išgerti! Visą savo amžių tų pinigų nei pats vie­nas, nei su draugais vaišindamasis nepragersi!”—„E,— tariau sau,— jei taip, tai tas kapšiukas geras daiktas, jei jį turėsiu, bus kuo žąsį užgerti! Na,— sakau,— sutinku, paleisiu aš jums jūsų motiną, duokite kapšiuką.” Merga man kapšiuką kiša, o aš pagalvojęs klausiu: „Kur mes dabar esame, kur mano kuopa?” Merga ir sako: „Tavo kuopa už trijų tūkstančių mylių pasiliko.” Nusigandau tokio ilgo kelio. Aš ir per trejus metus nenueisiu, tai ir sakau raganoms: „O kaip aš atgal sugrįšiu? Man rytiniam patikrinimui jau savo kuopoje reikia būti. Mūsų kapitonas labai piktas: pavėluosi į patikrinimą, tuojau lieps šimtą lazdų įkrės­ti.*’—„Niekis, iš to vargo tuojau mes padėsime tau išsikrapš­tyti”,— atsakė raganos, o tuo metu ir suolas mus privijo. Griebė raganos suolą, apsuko jį ir sako: „Sėskis, kareivi, tuoj namuose būsi!”—„Ką,—sakau,—su jumis darysi, duokite savo kapšiu­ką.” Padavė man raganos šitą užburtą kapšiuką, apžergiau aš suolą, ir tik suūžė ausyse — nepajutau, kaip atgal į namus su­grįžau.

Rytą pabundu, žiūriu — visos raganos jau namuose. Tokios geros, meilios, už stalo sėsti prašo, o ant stalo visa kepta žąsis, degtinės kvorta. Kareivio ilgai prašyti nereikia. Greitai aš ir tą žąsį, ir degtinę sudorojau, o tuo metu išgirdau ir tri­mitą: pulką tolimesniam žygiui šaukia. Atsisveikinau su raga­nomis, o jos net išbučiuoti davėsi.

Ir vėl visą dieną žygiavome. Vakare kažkokioje karčiamoje sustojome. Draugai pradėjo degtinę gerti. Į juos žiūrint, ir mane troškulys ėmė marinti, o kišenėje — nė kapeikos. Ir prisiminiau aš raganų man duotą užburtą kapšiuką. „Ar visa tai sapna­vau? — manau.— Ne-e…” Čiupt už kišenės, o joje tikrai tas kapšiukas beesąs. Aš už karčiamos kampo išėjau, kapšiuką ati­dariau ir sakau: „Talalai, talalai, kriskit, mano pinigai!” Ir labai nustebau, kad iš jo ne tik variokai, bet ir sidabriniai pinigai pažiro. Visa krūvelė jų pribiro, jau gerai už juos išgerti galėjau. „Gana”,— sakau. Kapšiuką tuoj šmakšt į kišenę, pinigus su­rinkau, karčiamininkui atidaviau ir sakau: „Duok už visus.” Ir tiek už juos karčiamininkas davė degtinės, kad visa kuopa jos išgerti tą vakarą negalėjo, dar daug pagirioms paliko. Tai mes ją rytą ir išbaigėm. Taigi, štai kaip tas užburtas kapšiukas pas mane pateko.”

Ir tikėjo, ir netikėjo žmonės kareivio pasaka. Bet daugelis teigė, kad jis tikrai jų akyse iš seno odinio kapšiuko pinigus krėtęs ir todėl galėjęs kas dieną po kelias desentkas pra­gerti, o kartais ir gerus žmones pavaišinti.

Taip kelerius metus gyveno mūsų miestelyje senas kareivis. Tik vienas dalykas buvo nesuprantamas: kartais dienai, kitai jis kažkur pradingdavo. Kur jis tuo metu būdavo, niekas neži­nojo, bet sugrįžęs vėl dažnai pas Abromą lankydavosi ir po ke­lias kvorteles per dieną išgerdavo. Tūlas sakėsi matęs, kad kareivis dažnai apie senąjį ąžuolą vaikščiojąs. Čia jo ir medinės kojos pėdas žemėje rasdavo. Ir prie Senadvario kalnelio kartą, kitą žmonės jį buvę sutikę, o ko jis ten vaikščiojo, niekas neži­nojo. Kažkas buvo išgalvojęs, kad prie senojo ąžuolo kareivis yra lobį radęs ir už jį girtuokliaująs. Kai kas ir pinigus degan­čius ar vaiduoklius pasirodančius prie to ąžuolo matęs. Argi visų kalbas suvaikysi? Senovėje, kaip ir dabar, žmonės irgi ple­pūs buvo.

Kartą, jau vėlai rudenį, išėjau vakare į miestelį. Girdžiu — patvoryje kažkas kriokia. Priėjau, ogi žiūriu — mūsų kareivis vos gyvas begulįs. Negi paliksi žmogų patvory: griebiau jį ir į savo trobelę atvilkau.

Vidurnaktį girdžiu—-šaukia mane kareivis ir, vos, vos žodi ištardamas, sako: „Buvai man geras, geras ir aš tau noriu būti; įsidėmėk šiuos mano žodžius: „Lauke stovi statula ir į rytus — vakarus dairosi, žiemiams trilinka lenkiasi. O kas jai nusilenks; to nei perkūnas trenks, nei vargas spaus, jis ir visus turtus gaus. Supranti?”—„Nesuprantu,”—sakau jam. Ir tą valandą kareivis mirė. Gražiai seną kareivį palaidojome. Pasirodo, tur­tingas ir geros širdies jis buvo: visą pinigų krūvą geriems žmo­nėms, špitolninkams dovanojo. Ir manęs neužmiršo: visą šim­tinę rublių buvo palikęs.

Ilgai miestelyje seną kareivį visi minėjo, o aš tai ir iki šios dienos pamiršti jo negaliu: dienomis, naktimis galvoju, ką per mįslę man jis mirdamas pasakė. Bet ir dabar jos įminti negaliu: Na, o jūs, vaikai, į mokyklą einate, gal jūs įspėsite? Gal tu, Pet­rai? Gimnaziją lankai, visokius mokslus eini, gal tu tą kareivio mįslę gali atspėti?

Tačiau niekas, net Petras, kareivio mįslės neatspėjo, ir visi, apie ją galvodami, išsiskirstė į namus.

Ilgai Petras tą kareivio mįslę įminti mėgino. Kartą per pietus jis susimąstęs sėdėjo prie stalo. Tik staiga kad sušuks: „Atspė­jau, atspėjau!”—ir, metęs šaukštą, strimagalviais iškurnėjo pas Vladą.

Pablūdo vaikas, ar ką? —nustebinta tokio sūnaus elgesio, tarė motina.— Kas jam yra?

Tą mes vėliau sužinosime,— atsakė motinai tėvas ir griež­tai pridūrė: — O kai sugrįš, tegul lieka nevalgęs: jokių pietų jam nepalik! Tegul žino, kad viskam turi būti savo laikas ir tvarka!

O Petras uždusęs atrisnojo pas Vladą į ganyklas ir berte išbėrė:

-Vladai, žinai, kareivio mįslę atspėjau! Jis apie paslėptą prie senojo ąžuolo lobį kalbėjo. Jis žinojo, kur lobis guli, ir iš jo pinigus ėmė. Jokio užburto kapšiuko jis neturėjo. Jei būtų turėjęs, tai jis būtų likęs, o apie tai, kur jam mirus kapšiukas dingo, Yla nė žodžio nepasakė.

Gal kunigui jį atidavė? — spėliojo Vladas.

Kad kunigas užburtą kapšiuką turėtų, tai ir jis iš jo pinigus kratytų. Juk senoji špitolė visai sukrypo, taisyti ją ar naują statyti reikia. O pinigų mūsų klebonas neturi ir bažnyčioj tam reikalui aukas renka.                           . :

Tai ką pats manai?                    .;,>,-

Manau, kad ne kokį užburtą kapšiuką kareivis turėjo, o,  būdamas juokdarys, panorėjo, kad prasti žmonės jo pasaka apie raganas ir jų užburtą kapšiuką patikėtų, tai ėmė ir iškratė kiek variokų iš savojo. Mieste cirko pokštininkai tokius stebuklus daro. Man iš ausies dešimtį kiaušinių ištraukė. Ar “jie pas mane tikrai galvoje buvo?

Gal ir taip. O kaip su kareivio mįsle?

Čia tai kareivis apie senąjį ąžuolą kalbėjo. Juk prie jo se­nas, supuvęs smūtkelis prikaltas. O mįslės žodžiai, kad statula į rytus — vakarus dairosi, tai, manau, ta kryptis, kuria rytą ar, vakarą nuo ąžuolo šešėlis krinta.

O kur tikri rytai — vakarai bus, juk šešėliai ne vienon vie­ton krinta?

Taip, tikrai. Bet, žinai, mums geografijos mokytojas pa­sakojo, kad šeštą valandą ryto saulė būna rytuose, o šeštą va­landą vakaro — vakaruose. Tai kur tomis valandomis šešėlis krinta, nesunku bus rasti.

Gal ir teisingai kalbi,— sutiko pagaliau su draugo žo­džiais Vladas.— O toliau kas?

O toliau mįslėje sakoma, kad statula žiemiams trilinka lenkiasi. Tai reiškia, kad lobis guli triskart arčiau, negu rytinis ir vakarinis ąžuolo šešėlis drauge. Tik kaip mes jį paimsime?

Gal ir tas lobis yra užburtas, kokia baidykle ar žvėrimi pasirodys?

Tegul tik jis pasirodo, o pinigais paversti bus nesunku, tik su savimi šermukšnio lazdas reikia turėti. Kai lobis kuria baidykle pasirodys, tuojau jai atžagaria ranka drožk šermukšnio lazda, tai auksas ir pabirs,— paaiškino Vladas.

Tai gal ieškosime kareivio lobio prie senojo ąžuolo? — pasiūlė Petras.

Ieškosime,— sutiko Vladas.

Tik reikia gerai jo vietą įsidėmėti.

Tą tai tu, Petrai, padaryk. Laikrodžio neturime, tai tikro laiko nežinome.

Sugrįžo Petras namo, o čia jį motina gerokai už netvarką pabarė, tikrai be pietų norėjo palikti, bet kai jis, rankas bučiuo­damas, už savo elgesį atsiprašė, motina atsileido ir davė jam pietų. O Petras valgydamas motinos prašė, kad jį kitą dieną anksti prikeltų. Nelaimė, kelios dienos iš ryto buvo apsiniauku­sios, ir Petras, anksti prižadintas, daugiau jau užmigti negalė­davo: į pilką, debesimis apsitraukusį dangų žiūrėdamas, jis labai nerimaudavo.

Dangus pragiedrėjo tik po savaitės, ir Petras, miegančio tėvo laikrodį pasiėmęs, dar prieš šeštą valandą atsirado prie senojo ąžuolo. Štai jau ir šešta. Ilgas šešėlis nuo ąžuolo lauku nusi­driekęs… Petras gerai šešėlio galą žemėje pažymėjo ir grįžo na­mo, o per visą dieną nekantraudamas pagaliau sulaukė ir va­karo. Šeštą valandą vakaro jau vėl prie senojo ąžuolo buvo ir jo vakarinio šešėlio galą tiksliai pažymėjo. Žinodamas šešėlių kryp­tis ir išmatavęs jų ilgį, Petras triskart mažesnį ilgį šiaurės kryp­timi išmatavo ir tą vietą, kur jis tikrai spėjo senojo kareivio lobį gulint, gerai pažymėjo. O ta vieta, pasirodo, buvo pačiame kelio į dvarą viduryje. Po to Petras nubėgo pas Vladą ir jam pasakė, kad jau suradęs lobio vietą. Sutarė vaikai vėlai vakare eiti to lobio kasti, o Vladas pažadėjo šermukšnio lazdas išsipjauti.

Vėlų vakarą, paėmę kastuvus bei šermukšnines lazdas, vaikai slapta išėjo iš namų ir netrukus buvo jau lobio vietoje. Apsidairė ir, pamatę, kad niekas keliu nei eina, nei važiuoja, pradėjo kasti. Sunku buvo rausti kietai sumintą kelią, bet vaikai jėgų negai­lėjo. Jau iškasė gilią duobę, o pinigų vis kaip nėra, taip nėra. Tik staiga Vlado kastuvas atsitrenkė į kažkokį kietą daiktą.

Pinigai, lobis! — pusbalsiu sušuko Vladas ir atsargiau pradėjo žemę rausyti. Tikrai žemėje kūpsojo kažkoks kietas daik­tas, pažiūrėti lyg ir akmuo. Atsargiai kasdami, savo nustebimui, išvertė arklio kaukolę.

Štai tau ir lobis,— prabilo nusivylęs Petras.

Gal toji kaukolė užburta? —spėliojo Vladas. Tačiau kiek ją vaikai bevartė, kiek bežiūrinėjo, kiek šermukšnio lazdomis plakė, nepavirto arklio kaukolė auksu.

O gal tas lobis kaip kitaip užburtas? Gal jis kuria baidyk­le, žmogumi ar žvėrimi ateis? — samprotavo Vladas.

Tai palaukime čia,— pasiūlė Petras.

O tuo tarpu tolumoje pasigirdo tylūs, graudūs smuiko garsai. Vaikai įsiklausė.

Tai gal Motiejus muzikantas smuiku griežia,— spėliojo Petras.

Tikriausiai ne Motiejus, o lobis, Motiejum pasivertęs,— sako Vladas.— Palauksime. Kai jis ateis prie duobės, tai mes jam šermukšnio lazdomis per nugarą kartą, kitą sudrošim. Pa­matysime tada, kas bus.

Gerai,— atsakė Petras.

Vaikai sugulė į griovį ir laukia. O smuiko garsai kas kartą vis garsėja, vis arčiau ir arčiau girdėti. Žiūri jie — tikrai viduriu kelio, galvą nuleidęs, eina pamažu Motiejus muzikantas ir tyliai graudžiai smuikuoja. Priėjo Motiejus vaikų iškastą duobę ir, jos nepastebėjęs, įkrito. Nakties tylą perskrodė išgąstingas jo balsas. O vaikai tuo metu iš griovio pakilo ir šmaukštelėjo jam per nugarą kartą, kitą savo šermukšninėmis lazdomis. Tai kad šoko vargšas Motiejus iš duobės, pametė smuiką ir, kiek jėgų turėdamas, nurūko keliu.

Taigi tikrai Motiejus muzikantas, o ne užburtas lobis bu­vo,— gailėdamas vargšo žmogaus, pasakė Petras.

O kaip jį lazda mušei? — pasiteiravo Vladas.

Kaip… aš jam… tiesiai kirtau,— trūksmingai atsakė Petras.

Taigi kvailas buvai, viską sugadinai: juk tiek kartų sa­kiau, kad vaiduokliams reikia atžagaria ranka šermukšnio lazda kirsti.

Ir ką čia į tuos draugo žodžius atsakysi. „Tikrai,— pamanė Petras,— kvailas buvau ir viską suga­dinau.”

Bet tuo tarpu pamatė jis Motiejaus smuiką, ant žemės be­gulintį.

-Tai tikrai Motiejus muzikantas, o ne koks užburtas lobis buvo,— patvirtino apsidžiaugęs Petras.— Štai ir jo smuikas.

Pažiūrėjo Vladas į smuiką ir pagaliau sutiko su draugo žo­džiais.

Ką mes su Motiejaus smuiku darysime? Juk reikia jam atiduoti? — paklausė draugą Petras.

Smuiko mes patys Motiejui neatiduosime. Sužinos, kas jį lazdomis mušė, tai ir mes jų gausime. Smuiką prie švento­riaus vartų padėsime. Ten jį rytą špitolninkai suras ir Motiejui atiduos,— nusprendė Vladas.

Na, o su duobe, kaukole…

Užkasime. Matyti, nepavyks mums senojo kareivio lobį paimti. O gal jis kur kitur guli? Gal tikros jo vietos nesuradai?

Kaipgi, tikrai jo vieta turėjo čia būti, o ne kur kitur,— įsižeidė Petras.

O aš manau, kad ne. Ar žinai, apie kurios dienos ąžuolo šešėlius kareivis savo mįslėje kalbėjo? Ar žinai, kad rytą ir va­karą ir tą pačią valandą šešėliai ilgesni ir trumpesni būna? Sau­lė vasarą aukščiau kyla — šešėliai trumpesni, rudenį žemiau kabo — jie ilgesni.

Suprato savo klaidą Petras ir sutiko su draugo žodžiais.

-Nepavyks mums ir kareivio lobį paimti,— galutinai nu­sprendė Petras.

Užpylė vaikai iškastą kelyje duobę ir, sugrįžę į miestelį, pa­dėjo Motiejaus muzikanto smuiką prie šventoriaus vartų. Čia rytą špitolninkai jį atrado ir atidavė Motiejui. Džiaugėsi jis, at­gavęs savo smuiką. Bet kas jam naktį buvo nutikę, kaip jo smui­kas prie šventoriaus vartų atsirado, nei jis kam skundėsi, nei vaikai apie tai nepasakojo.

Taigi ir vėl nepavyko draugams lobio surasti.

TĘSINYS…