Vienintelė Lietuvoje tokia – Svobiškėlio stotelė

Apie Svobiškėlio autobusų stotelę

Svobiškėlis – gerokai ištuštėjęs kaimas tarp kalvelių ir miškelių, kur viena-kita apgyvendinta sodyba labiau primena pabarstytus vienkiemius. Buvę gausūs gyventojai kas išvažiavo į didmiesčius, kas persikėlė į Alantą ir Naujasodį, o kas ir pasimirė. Todėl ir autobusų stotelė jau seniai nebelankoma autobuso Alanta-Vaikšniūnai, jau seniai joje nebesirenka kaimynai pasilabinti. Kai nėra žmonių, tai nelieka ir gyvybės: nei darbų, nei naujienų.

Senoji stotelė, tokia palūžusi ir patręšusi, užspausta iškerojusio slyvos krūmo, tačiau tokia autentiška ir vis dar apipinta čia laukusių kaimynų prisiminimais, priminė pamirštą paminklą – antkapį nelankomose kapinaitėse, prie kurio norisi ateiti ir pabendrauti su dar čia užklystančiomis dvasiomis. Prašyte prašėsi sutvarkoma ir sušildoma, kad kas dar prisėstų ant suolelio ar pasislėptų po stogeliu nuo rudeninės darganos.

Atsikėlėme į Svobiškėlį pačioje kovidinio karantino pradžioje, kai miestai ištuštėjo ir užsidarė depresijoje. Labai trūko paprasto bendravimo, galvojimo apie ką nors gražaus ir perspektyvaus, galinčio nustumti į šoną niūrius pandemijos pranešimus. Panašiai nutiko ir artimiausiems kaimynams: Jankauskai nusprendė pakeisti didmiestį į kaimo erdves ir su trimis mokyklinukais įsikūrė prie Svobiškėlio piliakalnio. Natūralu buvo kaimynams pasvajoti apie dar laukiančius gyvenimo džiaugsmus, tai ir stotelę įsivaizdavome sveikai paremontuotą, su informaciniu stendu ant šono ir apspistą susidomėjusių turistų. Tada ir atsirado graži vizija, teliko tik imti ir kažkam ir kažkaip visa tai įgyvendinti.

Kas stotelėje svarbiausia,- tai juk laukiantys žmonės? Gal autobusas vėluos, o gal ir visai neatvažiuos, bet jeigu tik žmonių yra, tai vistiek ateisi sužinoti naujienų ar pats pasipasakoti. Žmonės svarbiausia. Tai todėl pradėjau nuo žmonių siluetų, netikėtai ir keistai sustingusių savo laukime, kiekvienas savoje nuotaikoje ir savame rūpestyje. Gal kažkas iš vietinių atpažins savo figūrą ar judesį? To ir reikia: šie siluetai yra Svobiškėlio apylinkių dvasios, vis dar sugrįžtančios palaukti autobuso. Na, dar prireikė ir katino ant stogo, kaip čia be jo. Ir dar raudono baliono – kad iš toli šviestų.

Sekantis darbas buvo pačio stotelės pastatėlio remontas. Nugara visai išpuvusi – vienos skylės, slyvos šakos jau per sieną įsilaužusios, grindyse styro vinys nuo sutręšusio paklojimo, pro langų skyles ir durų angą lyja ir dulka. Vis atidėliojau darbą: labai jau didelis. Bet kai pagaliau pasiryžau ir įtraukiau į dailininkų plenerą lydinčių darbų sąrašą, teko imtis. 

Ar daug buvo darbo, ar sunku buvo? O taip! Tačiau kur kas svarbesniu tapo džiaugsmas, kai kiekvienas paprašytas pagalbos kaimynas sutiko jau po pirmo sakinio, be įkalbinėjimo ir įtikinėjimo. Pasirodo, visiems rūpėjo stotelės ateitis, visi norėjo prisidėti.  Štai Alvydas Šeikis: tik išsižiojau, kad būtų gerai gauti lentų skylėms lopyti, o jis tik perklausė kiek ir kada, ir ant rytojaus kieme – priekaba su lentomis. Arba štai Remigojus Bulkevičius: vargstu aš su senų skylių lopymu naujomis lentomis, o jis kritiškai: „ką čia dabar darote? Taigi reikia naują statyti, bus ir greičiau, ir geriau. Nerijus duos lentų“. Na, aišku, kad taip, kaip čia su tuo nesutiksi… Tai Remigijus – už telefono: „Nerijau, čia Saulius stotelę remontuoja, ar duosi lentų?“ Nerijus mielai prisidėjo, ir po dienos jau konstravome naują stotelę. Būtent taip ir buvo – visiems stotelė rūpėjo ir visi padėjo. Prireikė dar rodykles apie artimiausius lankytinus objektus įkelti į seną telefono stulpą, ir langus rasti, ir duris įstatyti. O kai pas Margaritą Jankauskienę nuėjau kaulyti žadėto informacinio stendo, tai, pasirodo, viskas jau buvo padaryta ir tik laukė savo panaudojimo.  Todėl ačiū kaimynams didžiausias.

Bet bene svarbiausias veiksmas buvo stotelę padaryti visiems patrauklia lankymo vieta. Sugalvojome įrengti nereikalingų daiktų mainyklą. Jeigu daiktas dar geras, bet nereikalingas, kodėl gi nepasiūlyti kitiems? Gal kam kaip tik to trūksta, ir radęs apsidžiaugs? Iš tikro: žmonės laukia autobuso, o daiktai tranzuoja, visi keliauja, visiems stotelėje vietos gana. Taip ir padarėme. Dabar Svobiškėlio stotelė yra „keturi viename“: meninis objektas, atminties vieta, informacinis centras, prieglauda keleiviui nuo lietaus ir dulkių. Gavosi gerai. O prisiminus stotelės atidarymo iškilmes, kai susirinko žmonės iš visų aplinkinių kaimų, kai karštyje ir dulkėse skambėjo iškilmingos kalbos ir buvo teikiami Bendruomenės padėkos raštai,- širdis džiaugiasi. Žmonės priėmė, visiems įtiko, ir tai yra geriausias rezultatas.

Belieka tik pridurti, kad skeptikai, burbantys, jog „tiems kaimiečiams niekas neįdomu, jie nieko nenori“, yra greičiausiai nevykėliai, nežinantys kuo žmones sudominti arba nemokantys su jais pasitarti. Labai visiems įdomu ir labai visi prisideda prie iniciatyvų, kurios yra vykusios.

Saulius Žvirblis, „Giedra galerija“

2023-09-28