Kaip žmonės myli Valiulį, o Valiulis žmones…

Alantos krašto žmonės dažnai pasakoja istoriją, kaip vienokiu ar kitokiu būdu Valiulio akmens prieigas ir takelius tvarkė. Kadangi istorijų tikrai nemažai, reikėtų jas visas atskirai aprašyti. Pirmų pirmiausia išgirdau labai įdomų pasakojimą iš savo kaimynės Vandos Šeikienės, kai vasarą skynėme gardžiuosius jos auginamus serbentus. Taigi, pasirodo, senais laikais Valiulio akmuo buvo gilioje tankmėje pasislėpęs, o jo buvimo vietą Karališkių gyventojams nurodydavo pavasariais žydinti laukinė obelis. Taigi Alvydas Šeikis su draugu iš Žibėčių kaimo Jonu Satkūnu, pasikvietę būrį talkininkų prieš dvidešimtmetį, vadavo Valiulį iš tankmės. Daug ir tuometinės Alantos vidurinės mokyklos (dabar Alantos gimnazijos) ir tuomet vadinto Alantos technikumo (dabar Aukštaitijos profesinio rengimo centro) moksleivių buvo nukeliavę Valiulio akmens aplinkos tvarkyti. Apie tokias talkas pasakojo Liongina Lasienė ir Vaida Saugūnienė, žinoma, pasakotojų buvo ir daugiau, bet gi neužsirašiau tuomet ir kai kurias istorijas primiršau. Tad šią straipsnio dalį palikime redaguoti, o pasakojimą tęskime toliau.

2021 metų žiemą buvo imtasi darbo, tam kad šią aluntiškių mylimą vietovę padaryti patrauklią turizmui. Alantos dvaro bendruomenė parengė projektą Molėtų vietos veikos grupei ir gavo pinigėlių Valiulio akmens informacinio stendo parengimui, su visokiais pagerinimais (tegul išliks paslaptis iki atidarymo) taip pat stendo atspausdinimui ant atsparios aplinkos poveikiui medžiagos. Toliau bendruomenė turėjo prisidėti savanoriškais darbais. Rudens pradžioje Saulius Baušys ėmėsi suoliukų gamybos, o Mindaugas Jankauskas sumeistrauti informacinio stendo stovą. O tada beliko tik aplinką apie akmenį ir taką vedantį link jo sutvarkyti.

Tam reikalui buvo suorganizuota rimta talka. Vieną gražią rudens dieną suvažiavo Aluntiškiai, suėjo visi Karališkių ir Svobiškėlio kaimų gyventojai, atvažiavo talkininkų net iš paties Vilniaus, virš 30 mažų ir didelių talkininkų suskaičiavau. Suūžė pjūklai ir trimeriai vyrų rankose, traškėjo krituoliai ir šakos, čiuženo grėbiami nukritę lapai. Tokį technikos ūžimą ir Molėtuos buvo galima girdėt, o šernai, iki tol ramiai knaisioję taką ir Valiulio pašonę, išsilakstė Skudutiškio link. Nei napamatėme, kaip darbas buvo padarytas. Takas iki Valiulio dabar kaip kokia poniška alėja tapo, o Valiulis visas saulės apšviestas tingiai guli ir lankytojų laukia. Beje, nors stendas su suoliukais dar nepastatytas, tačiau lankytojų tikrai atvažiuoja.

Valiulio akmens pritaikymo turizmui atidarymo šventė numatoma 2022 m. pavasarį, kai žibutės žydės. O aš labai norėjau visai Lietuvai papasakoti, kokia darbšti, nuoširdi ir veikli Alantos bendruomenė, šios talkos pavyzdys parodo, kad kiekvienas po mažą darbelį padarę, nepaprastai išgražinsime bei išpuoselėsime savo kraštą, o kartu ir Lietuvą.

Na o man tai labiausiai bičiulystė po talkos patiko, Giedra Purlytė su Sauliumi Žvirbliu pasikvietė darbininkus Giedros galerijon, kuri visai čia pat Valiulio, Feliksas Laivys pasiūlė talkininkams pirtį iškūrenti, mūsų visų mylima Laimutė Pacevičienė pasisiūlė straipsnį apie Valiulį parašyti, o suneštinis vaišių stalas tai kaip pasakoj, gaspadinių gamintais gardumynais nukrautas buvo.

Margarita Jankauskienė