MISTINĖS ALANTOS VIETOS – VALIULIO AKMUO

Dažnai tiems, kurie manęs klausia „ kas gi atviliojo į Alantą“ atsakau, kad tai – Valiulio akmuo. Čia, galima sakyti, beveik gryna tiesa. Vaikystėje P. Tarasenkos knygą „ Užburti lobiai“ taip dažnai skaitydavau, kad puslapiai ko ne susitrynė. Kur tu dabar, mano mylima vaikystės knygele? Ir vis spėliodavau, – kurgi yra tas knygoje aprašytas miestelis? Vėliau, dirbdama Molėtų raj Balninkų vidurinėje mokykloje, nusprendžiau, kad tai yra Balninkai. ( Nedaug apsirikau). Netgi pasiūliau savo auklėtiniams, kurie tada gal buvo kokie šeštokai, paieškoti to mįslingo akmens. Bet vienas berniukas pasakė, kad jo dėdė pasakojęs, jog tas akmuo yra miške, netoli Alantos, todėl paieškas atidėjome neribotam laikui.

Vėliau likimas ( o gal ir magiška Valiulio akmens trauka) lėmė taip, kad 1997 persikėliau dirbti Alantos žemės ūkio mokykloje. Ir iš karto vėl užsidegiau noru susirasti tą mįslingą akmenį. Jis plačiau apibūdinamas svetainėje adresu https://www.vle.lt/straipsnis/karaliskiu-valiulio-akmuo štai taip: „Karãliškių Valiùlio akmuõ, Svobiškėlio akmuõ, Valiùlio akmuõ, archeologinis ir mitologinis akmuo su ženklais Molėtų rajono savivaldybės teritorijoje tarp Karališkių ir Svobiškėlio (Alantos seniūnija) kaimų, į šiaurės rytus nuo Glasmyno ežero, miške (Alkos giraitėje, daug ąžuolų ir uosių 1988 iškirsta). Karališkių Valiulio akmuo yra rusvo granito, 3,6 m ilgio, 3,0 m pločio ir 1,4 m aukščio. Akmens pietinėje plokštumoje iškaltas 43 × 35 cm dydžio ovalas ir kryžius-žvaigždė (10 cm aukščio ir 10 cm pločio), saulė ir mėnulis (jie – 20 cm aukščio ir 16 cm pločio) jo viduryje, pietvakarinėje plokštumoje – 51 × 26 cm dydžio ovalas ir kryžius (13,5 cm aukščio ir 12 cm pločio) su strėle (28 cm aukščio ir 0,8–24 cm pločio). Pasakojama, kad po Karališkių Valiulio akmeniu palaidoti Napoleono kariai arba kad jį saugojo velnias Valiulis. Manoma, Karališkių Valiulio akmuo yra riboženklis, P. Tarasenka jį laikė Saulės akmeniu (siejo su Saulės kultu). Apie 0,6 km į pietryčius nuo Karališkių Valiulio akmens yra Karališkių piliakalnis, apie 0,6 km į vakarus yra Svobiškėlio piliakalnis.“ O daugiausiai man apie jį papasakojo gerbiamas rašytojas, Alantos krašto patriotas ir šviesuolis, lietuvių kalbos mokytojas Antanas Pivoras. Jis man net planelį nubraižė, kaip rasti tą akmenį. Pamenu, kad nebuvo lengva, iš pradžių nuklydau kažin kur- neprisileido Valiulis.. Ją išleidau 2005 metais ir labai nustebinau klasiokus, kai jiems per penkiasdešimtmečio susitikimą įteikiau šią knygą. Tačiau vėliau pavyko rasti tą akmenėlį gana niūraus, kalvoto miško proskynoje. Vėliau lankiausi ten su draugais, ir visi aptarinėjome savo pojūčius – kas beveik nieko nejautė, o kam įsiskaudėjo galvą. Radome, apžiūrėjome ir mitologinis ženklus, svarstėme, kas ir kam galėjo juos iškalti, tuo labiau, kad vienas iš jų buvo aiškiai senesnis už kitą. Prieš rašydama šį straipsnį, vėl kreipiausi į gerbiamą A.Pivorą, prašydama pasidalinti savo patirtimi. Pateikiu visą rašytojo pasakojimą:

Ką mąstome apie senovę prie Valiulio akmens?

1960 metais baigiau Vilniaus pedagoginį Institutą ir pradėjau dirbti Alantos žemės ūkio mokykloje, vėliau technikume. Ėmiau dėstyti pagal specialybę lietuvių kalbą ir literatūrą, o taip pat ir istoriją. Tais laikais Lietuvos istorijai buvo skiriama mažai dėmesio. Mane sudomino gimtojo krašto – Alantos – praeitis. Ėmiau susitikinėti su žmonėmis, ką nors žinančiais apie praeitį ir šiaip įdomiais pasakoriais. Jų mintis ir net žodžius užrašinėjau. Tapau nuolatiniu bibliotekų lankytoju. Jose radau daug knygų istorijos klausimais, susipažinau, ką jos rašo apie Alantą. Ypač domino prisiminimai ir grožiniai kūriniai.

Per keturiasdešimt metų susikaupė nemažas pluoštas medžiagos. Gimė mintis išleisti knygą. Taip gimė „Švyti Alanta nuo tėviškės kalvos“. Ją išleidau 2005 metais ir labai nustebinau klasiokus, kai per penkiasdešimtmečio susitikimą įteikiau šią knygą. Buvęs auklėtojas Kazys Vidžiūnas įvertino: „ Tai – puiki monografija. Autoriui reikia suteikti profesoriaus vardą.“

Į šią knygą įdėjau Petro Tarasenkos iš knygos „ Užburti lobiai“ sakmę „ Valiulio akmuo“(306 psl.) ( Beje, visą knygelę galima rasti Alantos svetainėje www.alunta.lt ). Apie šį akmenį yra rašęs ir kunigas K. Girnius knygoje „ Mano miela Alantos parapija“ ( „Švyti Alanta“ 23 psl.). Kaip gi aš galėjau neiti apžiūrėti šio akmenio? Kartą įbridau į Svobiškėlio mišką. Per brūzgynus, kelmynus, dilgėlynus broviausi ir ieškojau legendinio senolio, bet niekaip neradau. ( Dabar, dėka projektų vadybininkės Margaritos Kairytės ir alantiškių talkininkų, galima laisvai prieiti prie akmens, be to padaryti ir nauji nuorodų ženklai).

Užkalbinau moksleivę Angelę Vildžiūnaitę ( dabar Bareikienė), kilusią iš Vildžiūniškio kaimo, esančio šalia Svobiškėlio. Ji per lauką nuo savo kaimo įvedę į mišką ir mes atsidūrėme prie Valiulio. Nuo jo aš radau šiek tiek pramintą takelį į Karališkių kaimą. Nuo tos pusės, tiksliau sakant nuo Vlados ir Albino Kvedarų sodybos ( dabar – „ Giedros galerija“) aš vedžiau nemažai ekskursijų ir šiaip besidominčių giminaičių, draugų, literatų.

Apie šį akmenį įdomiai man pasakojo Boleslovas Pilka, gyvenantis Svobiškėlio kaime. Kai nuvažiuoji pas jį, turi prisėsti ilgam ir išklausyti nepabaigiamus jo pasakojimus. Tik girdėjau, kad jo kojelės silpnai benešioja. Bet manau, pasakoriaus talento nėra praradęs. Jo pasakojimą apie Valiulio akmenį įdėjau į knygą „ Švyti Alanta“ ( 24-25 psl.).

Parodydamas šį akmenį, norėjau nustebinti Libertą Klimką, kai, prieš šešetą- septynetą metų, išmatavę Alantos bažnyčios varpus, pavažiavome link Valiulio akmens. Kai užsiritome ant akmens, Libertas ėmė pirštu vedžioti visus ženklus ir aiškinti man., ką kuris reiškia. Pasirodo, kad jis čia ne kartą yra buvęs. Gerai, kad aš apdairiai buvau įsidėjęs pietų rinkinį ir po butelioką alaus. Tai tur būt, velniūkštis po akmeniu, mums labai pavydėjo. Ir vis dėlto Libertą nustebinau, užvedęs ant Verpeto kalno. Pirmą kartą jis tokį regėjo ir verta jį išpopuliarinti. Nemažai apie jį rašiau „ Švyti Alanta“.

Štai toks gerbiamo rašytojo pasakojimas. Būdama prie Valiulio akmens, spėlioju: kas buvo tie žmonės, iškalę šiuos ženklus? Kariai? Ūkininkai? Žyniai? Kaip jie gyveno, kuo tikėjo, kokios buvo jų vertybinės nuostatos? Ir – kiek Valiulio akmens dar slypi po žeme? Ką jis dar slepia?

Taip, žmonės, įdėję nemažai darbo, kažkada paliko čia savo ženklus. Ką jie mums dabar sako? Ir ką sakys mūsų pėdsakai ateities kartoms?

Antanas Pivoras ir Laimutė Pacevičienė