NUO TAUTINIO IR DVASINIO PAKILIMO XIX a. PABAIGOJE IKI NEPRIKLAUSOMYBĖS SUSIKŪRIMO XX a. PRADŽIOJE

© Antanas Pivoras, 2005

Panaikinus baudžiavą, ekonominis gyvenimas gerėjo ir Alantos krašte, nors lietuviško žodžio draudimo metais tautinis engimas sustiprė­jo. Vis dėlto netrukus ėmė ryškėti tautinio bei kultūrinio pakilimo ženklai. Priešindamiesi rusinimo politikai, alantiškiai lietuviško rašto ėmė mokyti namuose, kūrėsi daraktorinės mokyklos, atsirado lietuviškų knygelių pla­tintojų – knygnešių. Rusiškoje mokykloje vaikai irgi sėmėsi raštingumo pradmenų, mokymosi vertės supratimo.

XX a. pradžioje su Alantos vardu sietinos daugelio įžymių kultūros veikėjų biografijos. Kultūrinė veikla išplinta ir įgyja pastovų pobūdį. Pasta­čius naują Alantos bažnyčią, dvasinis alantiškių pasaulis žymiai praturtėjo

Remiantis dokumentais, prisiminimais, šiuos reiškinius norėtųsi atskleisti plačiau.

DANGIŠKOJI ALANTOS GULBĖ

Kuriuo keliu bevažiuotum, kuriuo taku į Alantą eitum, jau iš tolo akyse nušvinta bažnyčios bokštai. Šis vaizdas širdyje palieka neišdildomą įspūdį, sukelia daug dvasingų minčių ir jausmų, gražiausių palyginimų su žmogaus ar gamtos sukurtais šedevrais. Tam epitetai „baltoji, dangiškoji gulbė” irgi tinka.

Buvo sakoma, kad iš bažnyčios bokšto net devynios bažnyčios ma­tosi, o giedriom vasaros dienom galėjai net Vilniaus bonias įžvelgti.

Nors ir gaila architektūros paminklo – senosios bažnyčios, kuri statant naująją buvo nuversta, – geresnės vietos jai nesurasi: kalva, išsi­šovusi virš namų stogų ir miškų, dar labiau sustiprina bažnyčios aukščio įspūdį.

Apie naujosios bažnyčios statybą, jos vaidmenį daugiausia medžia­gos surinko ir papasakojo kun. Kazimeras Girnius mašinėle spausdinto­je knygoje „Mano miela Aluntos parapija” (1983 m.) ir leidinyje „Alunta” (1995 m.). Naudodamiesi šiomis knygelėmis,

pateikiame pasakojimą apie Alantos baž­nyčios statybą ir pirmuosius veiklos žingsnius.

Statyti naują bažnyčią pasiūlė vysk. Gasparas Fe­licijonas Cirtautas, vizituodamas Alantos parapiją 1898 m. Jo nuomone, bažnyčia esanti dar tvirta, bet parapijai per maža. Parapijiečiams vyskupo žodis daug reiškė.

Lemiamą žodį tarė patys parapijiečiai. Dauguma palaikė naujos bažnyčios statybą, dalis nenorėjo išlaidų, o kai kurie Antakščių gyventojai pareiškė norą priklau­syti Skiemonių parapijai, nors ši dvigubai toliau. Iš pra­džių naujos bažnyčios statybai prieštaravo ir dvarininkas Pac-Pomarnackis, bet pamatęs, kad reikalai eina sklan­džiai, nusileido: davė miško ir sutikimą naudotis plytine, kuriai tiekė ir kurą.

Statyti bažnyčią 1902 m. vysku­pas į Alantą atsiunčia kleboną Domi­ninką Vainauską, kuris tuoj pat imasi darbo.

Domininkas Vainauskas (1859 -1923) gimė Joniškio valsčiuje, kuni­gavo Šiluvoje, Viduklėje, Žaiginyje. Į Alantą paskirtas 1902 m. vasario 21 d. Klebonas buvo vidutinio ūgio, neiš­vaizdus. Turėdavo smuiką, pagriežda-vo, mėgo taisyti laikrodžius. Iškalbos neturėjo, bet ūkio darbais labai rūpinosi, išlaikė 30 ha ūkį, sutelkė parapijiečius bažnyčios statybai, jai vado­vavo. Palaidotas šventoriuje.

Bažnyčios projektui paruošti dar 1902 m. pasitel­kiamas švedų kilmės Liepojos architektas Strandmanas, pasirašęs Kuencelio vardu.

Bažnyčia suprojektuota kryžiaus formos su ap­valia apsida (galu prie altoriaus), 44 x 21 m dydžio, mūrinė, mišraus, romantiško stiliaus su dviem plačiais bokštais (7 x 7 m), trimis navomis. Nuo bokšto kryžiaus iki žemės – 51 m. Sienų aukštis – 12,5 m. Plotis su kop­lyčiomis – 34 m.

1904 m. liepos 26 d. parapijiečiai aplink senąją bažnyčią pradėjo kasti pamatus naujajai. 1906 kovo 13 d. senoji bažnyčia buvo nugriauta. Nuo tada 3,5 metų pamaldos vykdavo kelių kambarių špitolėje, kurioje, žinoma, žmonės netilpdavę.

Plytas bažnyčios statybai gamino dvi parapijinės ir viena Pac-Pomarnackio plytinė.

Rangovui – Jonui Miliutavičiui iš Kreslaujos (Latvija) – už seno­sios bažnyčios sugriovimą, mūro darbus, ir stogą sumokėta 14850 aukso rublių.

Tokiai didelei statybai ir plytų degimui reikėjo daug miško me­džiagos. Taigi buvo nupirkta 2 ha miško iš Skritakalnio vienkiemio ir 10 ha iš Adomo Kuktos. Vėliau miško medžiaga prisidėjo ir dvarininkas Pac-Pomarnackis.

1909 m. lapkričio 29 d. pradėta laikyti pamaldas naujoje bažny­čioje. Iki darbų galo buvo dar toli, bet melstis jau galima: stogas uždėtas, presbiterija ištinkuota, laikinai pastatytas senosios bažnyčios altorius, su­dėtos grindys.

Iki 1912 m. įsigijami varpai, bažnyčia tinkuojama iš lauko ir iš vidaus, užbaigiama bokštų statyba.

Petras Sabaliauskas iš Juotiškių km įtaiso didįjį 2132 svarų varpą, kainavusį 1057 aukso rublius. Jam duotas Šv. Petro vardas. Varpas pa­puoštas vynuogių ir vijoklių raižiniais, Šv. Petro reljefiniu atvaizdu.

Kitą varpą, svėrusį 1010 svarų, paaukoja Jonas Mačionis iš Krivičių vienkiemio. Jis paskirtas Šv. Marijos Nekaltai Pradėtosios garbei. Varpo kaina – 640 aukso rublių.

Trečią 550 svarų varpą padovanojo Kazimieras Žigelis ir Ignacas Karvelis. Apie varpų išlikimą savo atsiminimuose rašo vargonininkas Jo­nas Vžesniauskas-Viržonis:

„Prieš užeinant vokiečiams buvo įsakyta nuimti varpus išvežimui. Į Aluntą pagal nurodymą buvo atgabenti ir kitų bažnyčių varpai. Atėjo pas tėvelį (zakristijoną) maršalka Antanas Jakučionis ir sako: reikia ką nors daryti, kad naujus varpus paslėpus. Pažiūrėjo, kad bažnyčios svirne­ly yra 3 seni varpai ir nutarė naujuosius, kurie buvo nuimti ir gulėjo čia pat šventoriuje, užkasti – didesnį į vieną duobę, o kitus į kitą. Jų vieton išvoliojom 3 senus nedidelius. Už poros dienų išvežė tuos visus varpus, o vienas varpas, Traupio, kažkaip pasiliko. O jau artinas vokiečiai, Įvertėm į ratukus ir paslėpėm kapinėse. Vokiečiai tardė tėvelį dėl varpų, bet nie­ko neišgavo. Kuomet pasibaigė karas, tuomet sujudo ir iškėlė. Kaip tik klebonas atvažiuoja iš Skiemonių atlaidų, mes tuoj užlipom ir pradėjom skambinti. Koks buvo džiaugsmas, kad taip gražiai suskambo visi trys varpai. Ir dabar malonu jų klausytis nuvažiavus į Aluntą”.

Naujuosius vargonus bažnyčiai statė garsi Gebelio firma. Darbas pradėtas 1912 m. gruodžio mėnesį ir padarytas maždaug per 3 mėnesius. Vargonai yra iš dviejų manualų, turi 24 registrus.

Karo audroms nurimus, 1921 m. spalio 8 d. į Aluntą atvyksta vys­kupas Pranciškus Karys (Karevičius) ir rytojaus dieną bažnyčią konsek­ruoja, suteikdamas jai Šv. Jokūbo vardą (taip pat vadinosi ir senoji baž­nyčia).

Į didžiojo altoriaus mensą įmūrijamos šventųjų kankinių Kasto ir Adatikto relikvijos.

1923 m. klebonas Domininkas Vainauskas miršta. Į Alantą atkeliamas klebonas Rudminas, kuris su nauja energija tęsia darbus. 1923-1925 m. įdedamos grindys presbiterijoje, zakristijoje ir visoje bažnyčioje. 1923 m. padaromas ir Dievo stalas. 1927 m. remontuojamas stogas. 1928 m. sudaroma sutartis su meistru Vincu Jakševičiumi. Už 16 000 litų meistras sutinka padaryti 3 cemen­tinius altorius ir sakyklą.

Didysis altorius turi 3 laiptus. Priešais mensą yra kryžius, o iš abiejų pusių – 4 kolonėlės- Altoriaus centre – bažnyčios patrono apaštalo šv. Jokūbo statula (2,05 cm aukščio). Viršutinėje nišoje – Marijos ir Kūdikėlio statula (dabar ji stovi šventoriuje tarp kunigų kapų, o jos vietoj iš kito altoriaus įkelta šv. Kazimiero statula). Altoriaus pakraščiuose yra kolonos, o tarp jų – 1,15 m aukščio šv. apaštalų Petro ir Povilo statulos. Altoriaus viršus užsibaigia kryžiumi su ornamentais, šalia kurio yra du angelai su smilkytuvais.

Abu šoniniai altoriai yra dviejų aukštų ir užsibaigia gotikai būdin­gais smailiais bokšteliais. Žemutinėje dalyje yra po tris nišas, atskirtas kolonėlėmis, o viršuje – po vieną nišą.

Vyrų pusės altoriuje buvo 1,85 m aukščio Švč. Jėzaus Širdies sta­tula, šonuose – šv. Jurgio ir šv. Aloyzo statulos, viršuje — šv. Antano statula.

Moterų pusėje altoriaus centre yra dailininko Steponavičiaus pa­daryta Švč. Mergelės Marijos statula. (Anksčiau čia stovėjusią 1,85 m aukščio šv. Kazimiero statulą klebonas Grigaliūnas nukėlė į Didįjį al­torių — virš šv. Jokūbo). Iš altoriaus šonų buvo šv. Juozapo ir šv. Pran-

ciškaus statulos, o viršuje – šv. Klaros statula. Kadangi šios statulos buvo nemeniškos, klebonas Grigaliūnas parūpino naujas, tačiau Šv. Klarą pakeitė šv. Teresėlė.

Šalia altoriaus ant sienų kabo 3,1 m aukščio ir 2,2 m pločio pa­veikslas, vaizduojantis Jėzų ant kryžiaus. Tai gana vykusi Rubenso pa­veikslo kopija, kurią 1851 m. nupiešė dailininkas Feliksas Šurmulevičius. Per Pirmąjį pasaulinį karą, pabėgus ponui, paveikslas liko Aluntos dvare. Iš ten, jau gerokai nukentėjęs, buvo atgabentas į bažnyčią. Kurį laiką jis buvo tarp senienų. Vėliau klebonas Šimašius jį pakabino bažnyčioje, o klebonas Grigaliūnas pasirūpino jo restauravimu.

Vyrų pusėje gražiuose paauksuotuose rėmuose kabo Aušros Vartų Marijos paveikslas (2,35 m aukščio ir 1,55 m pločio). Jis nupirktas Vil­niuje 1916 m.

„Kultūros paminklų enciklopedijos” (1996) teigimu, Alantos baž­nyčioje yra 7 dailės paminklai. Tai 6 arnotai iš XVIII ir XIX amžių ir skulptūra „Nukryžiuotasis”.

„Nukryžiuotasis” yra krucifikso XIX a. skulptūra (medis, po­lichromija, h 62 cm). Pritvirtinta prie paprastų formų kryžiaus. Figūros kompozicija frontali, statiška, beveik simetriška. Nukryžiuotasis pasi­žymi liaudies skulptūrai būdinga kūno transformacija (pailgintas lie­muo, trumpokos galūnės, didelės plaštakos), lineariška ir dekoratyvia formų modeliuote, savita ramybės būsena. Figūra dažyta balsvai, žaliai, rudai. Skulptūra buvo Paąžuolių kaimo koplyčioje. 1965 atkelta į Alan­tos bažnyčią.

PAĄŽUOLIŲ KOPLYČIA

Kai kurių žinių apie Paąžuolių koplyčią yra pa­teikęs kun. K. Girnius knygelėje „Alanta”.

Alantai priklausė anapus Virintos upės įsikūrusi Paąžuolių koplyčia šalia Paąžuolių kaimo. Koplyčios ilgis buvo beveik 9 m, plotis – 7 m. Žmonės galėdavę melstis priešais altorių su Nukryžiuotojo paveikslu. Kop­lyčios nuotraukos antroje pusėje yra užrašyta: „Alantos parapijos Paąžuolių koplyčia ant Virintos kranto, maža­me gojelyje, statyta 1830 metais grafo Stanislovo Siltono”. Kas buvo grafas Siltonas, nežinoma.

Dvarininko Dambrausko prašymu, Vilniaus vyskupijos koadjuto­rius Benediktas Klongevičius koplyčią pašventina 1830 m.

Vysk. Valančius, lankydamasis Aluntoje, koplyčioje leidžia švęsti Švč. Marijos į dangų ėmimo atlaidus. O nuo 1932 m. vysk. Paltaroko lei­dimu koplyčioje iškilmingai švenčiami Marijos Snieginės atlaidai.

Yra pasakojama, kad „Prieš daugelį metų, vieną rugpjūčio mėnesį, labai subjuro orai: kasdien vis vėsiau, šalčiau, pagaliau ėmė snigti. Snie­go privertė daug. Pašiurpo visa gamta. Vieną rytą sniego krūvoje žmonės pamatė Šventosios Mergelės Marijos pėdą ir sušalusį paukštelį – sniege­ną. Po kelių dienų negandos atlėgo. Pasakojama, kad ponas tą nepaprastą gamtos įvykį sumanė įamžinti neįprastu būdu: pastatyti koplyčią ir kas­met rugpjūčio mėn. švęsti Sniegenos atlaidus” (pagal „Vilnies” laikraščio pasakojimą).

Yra žinoma, kad 1933 m. vikaro Mykolo Banaičio rūpesčiu kop­lyčia suremontuojama (apdengta cinkuota skarda, perdėti langai, uždeda­mas bokštelis).

Socializmo laikais pamaldas koplyčioje laikyti uždrausta, paversta sandėliu. O 1965 m. tarybų valdžia koplyčią nugriauna, sienas panaudo­dama Molėtų poliklinikos statybai. Buvusios poliklininkos pastatas 2003 m. sudega, 2004 m. pastatomas naujas.

Dabar Paąžuoliuose koplyčios vietoje pastebimi tik akmenys ir krūmais apaugę dvarininkų kapai.