KIEK ISTORIJOS Kartą parginęs bandą Vladas atėjo pas Petrą. Jiedu buvo sutarę parodyti daktarui surinktas senienas ir paprašyti, kad jis paaiškintų. Paėmęs dėžutę su tais senoviškais daiktais, Petras pravėrė tėvo kabineto duris, kur jis skaitė laikraštį, ir paklausė: Tėveli, ar tu laisvas, galima pas tave? Jei rimtą reikalą turi, laisvas. Labai rimtą, tėveli. Prašau. Petrui […]

AVINĖLIO  BANGOSE Ar žinote, vaikai, Avinėlio ežerėlį už ganyklų tarp Milžin­kapio smėlyno kalnų?—senasis Yla paklausė susirinkusių šventadienį pas jį vaikų. Žinome! — choru atsiliepė vaikai.— Jame daug karosų, tik sunku juos sugauti, dumblo dugne gausu. E… e… Avinėlyje ne vien tik karosų, kai ko ir geresnio yra. Jo dugne dvylika statinaičių aukso, švedų paskandinto, guli! […]

VALIULIO AKMUO Sekmadienio pavakare pas Ylą vėl susirinko vaikų būrys. Senukas juos linksmai sutiko ir vėl daug naujo papasakojo. Šį kartą teko išgirsti apie Valiulio akmenį. — Alkos gojelyje prie Karališkių ežero guli didelis Valiulio akmuo. Štai ką apie jį seni žmonės porina. Po Valiulio akmeniu skylė buvusi. Pro tą skylę vis išlįsdavęs kipšiukas ir, […]

PILIAKALNYJE Už plačios ir klampios „Peklos” pelkės, kuri tęsiasi toli į ry­tus nuo klebono lankų ir per kurią net vasarą ne visi drįsta eiti, nes ir ji, ir per ją tekantis Musės upelis neišdžiūsta, Aitros ir Musės upelių santakoje buvo nedidelė salikė. Ją visi vadindavo Piliakalnio sala. Pats piliakalnis tai buvo kelių metrų aukščio apvalus, […]

Ei, ponaiti gimnaziste, ko prie ano kranto pliauški? Ten tik vištos maudosi! Plauk šen! Ką, ar neišdrįsti?! — šaukė iš kito ramios, bet gilios Aitros upės kranto visai nuo saulės pa­juodęs dvylikos trylikos metų berniukas, kuris pats, smarkiai pūškuodamas, vos-ne-vos perplaukė apie dešimt metrų platumo upę ir, ant kranto ilsėdamasis, pamatė, kad anoj pusėj vos […]

Rudens ir žiemos vakarais senojo desentininko Ylos trobelėje visuomet susirinkdavo suaugusiųjų ir vaikų jo pasakojimų pasi­klausyti. Ir vasaros šventadienių vakarais Ylai klausytojų ne­trūkdavo: jį palikdavo ramybėje tik darbymečiu, kada, anot žmo­nių, ir akmuo kruta. Yla ištisas dienas triūsdavo savo sode prie vaismedžių ir bičių. Jis prastas žmogelis, bet jo sodu galėtų didžiuotis ir dau­gelis ponų. […]