© Antanas Pivoras, 2005 Panaikinus baudžiavą, ekonominis gyvenimas gerėjo ir Alantos krašte, nors lietuviško žodžio draudimo metais tautinis engimas sustiprė­jo. Vis dėlto netrukus ėmė ryškėti tautinio bei kultūrinio pakilimo ženklai. Priešindamiesi rusinimo politikai, alantiškiai lietuviško rašto ėmė mokyti namuose, kūrėsi daraktorinės mokyklos, atsirado lietuviškų knygelių pla­tintojų – knygnešių. Rusiškoje mokykloje vaikai irgi sėmėsi raštingumo pradmenų, […]

© Antanas Pivoras, 2005 Senasis dvaro parkas Virintos vingyje vis dar apleistas: apaugęs krūmais, senieji medžiai išlūžę, išnykę, alėjos vos surandamos, tvenkiniai užpelkėję. Gal ateis laikas ir jam atgimti… Parkas prie dvaro rūmų yra atkurtas, prižiūrimas ir rūpestingai sau­gomas, globojamas. Pateikiame duomenis apie šį parką iš knygos „Lietu­vos gamtos paminklai“ (1995). „Alantos parkas (Molėtų raj.) […]

© Antanas Pivoras, 2005 Alantos dvaro rūmai Virintos upės vingyje buvo pastatyti valdant Astikams. Kaip galima suprasti iš dvaro rūmų griuvenų liekanų, suverstų Virintos šlaite, turbūt tai buvo gynybinio pobūdžio rūmai, prisiminimuo­se vadinami pilaite. Prieš penkis dešimtmečius dar buvo matyti pamatų liekanos. Matyt, ir rūsiai buvo. Apie juos romantiškai pasakoja P. Tara­senka knygoje „Užburti lobiai“. […]

© Antanas Pivoras, 2005 Naujas Alantos istorijos etapas prasidėjo, kai 1828 m. Alantą ir dvarą iš Radvilų nusipirko didikų Pacų atžala kunigaikštis Tadeušas Pac-Pomarnackis (1763-1849). Jis buvo Anykščių žemės teismo teisėjas ir Vilniaus gubernijos dvarininkų deputatas, valdė Avižienių dvarą prie Ute­nos ir Savičiūnų dvarą prie Svėdasų. Pomarnackiams priklausė ir gretimi palivarkai: Girsteitiškis, Vastapai, Kameniškis, Ivanpolis, […]

© Antanas Pivoras, 2005 AMŽINOS ATMINTIES VIETOS Istoriją kuria žmonės. Minėjome, kad Alantos apylinkėse žmonių gyventa jau akmens amžiuje. Apie jų dvasinę kultūrą galima spręsti iš alkaviečių, senkapių. Tadas Šidiškis straipsnyje „Molėtų rajono alkakalniai ir alkavie-tės“, išspausdintame leidinyje „Molėtai. Krašto kultūros almanachas“, 2004 Nr. 1, pateikia žinių apie du alkakalnius: Alantos ir Karališkių. „ALANTOS ALKAS. […]

© Antanas Pivoras, 2005 Alanta nėra pats ežeringiausias kraštas Molėtų rajone, kuriame tyvuliuoja apie 300 ežerų. Bronius Kviklys enciklopediniame 4 tomų vei­kale „Mūsų Lietuva“ (1965 m.) vardija šiuos Alantos valsčiaus ežerus: Antakščiai, Avinėlis (Runionių k.), Duobys, Laumežeris (Antakščių k.), Duobytė, Kėgžlys (Runionių k.), Dvyliškis (Spulių k.), Gilužis, Ramošius (Gilužių k.), Glasmenys, Pakapinis, Versmynas (Švobiškio k.), […]

© Antanas Pivoras, 2005 Nuo bažnyčios, nuo žemės ūkio mokyklos rūmų žiūrint į rytus gerai matyti žemės iškilumas. Tai Verpeto kalnas. Žmonės jį dažnai pa­vadina Majoko kalnu, nes ant jo stovėjo medinis bokštas, kuris tarnavo duoti šviesos signalams karo ar kitokių bėdų atvejais. Tokių bokštų buvo sukurta visa sistema. Jie stovėjo ant bažnyčios kalno prie […]

© Antanas Pivoras, 2005 Alantos vardo aiškinimas ir jo tarimas sukelia nemaža ginčų. Dvi­dešimtame amžiuje buvo įpratę tarti ir rašyti Alunta, kirčiuodami pa­skutinį skiemenį. Šis vardas Nepriklausomybės metais buvo oficialiai vartojamas. Tačiau aštuntajame dešimtmetyje administracinio-teritorinio suskirstymo žinyne buvo įteisintas Alantos vardas. Šis vardas vartojamas oficialiuose dokumentuose, spaudoje, jį įsisavino jaunimas. Bet senieji gyventojai nenori jo […]